2020 m. birželio 3 d., Treciadienis

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Vilmantas Krikštaponis: Mato Slančiausko fenomenas (1 dalis)

2020-05-14
 
Matas Slančiauskas

Matas Slančiauskas

Vilmantas Krikštaponis 
 
Per lietuvių kultūros istoriją praėjo daug ryškių asmenybių, besistengusių įžiebti šviesos kibirkštį savo tautiečių sąmonėse ir širdyse, išsaugoti tai, kas nuo amžių buvo brangu lietuvių prigimčiai, ką jie per ištisus šimtmečius kūrė savo tautos kultūros lobynui. Vienas tokių buvo Matas Slančiauskas - kaimo siuvėjas, lietuviškos spaudos platintojas, švietėjas ir tautosakos rinkėjas.

 

Godus mokslui
M. Slančiauskas gimė prieš 170 metų - 1850 m. vasario 21 d. Trumpaičių kaime, netoli Rudiškių (dabar Joniškio r.), bežemio medinių indų dirbėjo šeimoje. Tėvas anuo metu buvo laikomas išprususiu žmogumi - mokėjo skaityti, tad ir sūnų, vos sulaukusį penkerių metų, jis pradėjo mokyti skaityti iš lenkiško elementoriaus. Vėliau Slančiauskų Matukui teko mokytis Rudiškių špitolėje pas vargonininką. Čia jis pramoko ne tik vargonuoti, bet ir pažinti natas bei lietuviškai skaityti. 1857 metus M. Slančiauskas įstojo į Joniškio parapinę mokyklą, kurioje buvo mokoma skaityti ir rašyti lietuviškai.
Pravartu pažymėti tai, jog anuomet lietuvių kalba buvo ujama iš viešo gyvenimo. Antra vertus, lenkai buvo laikomi aukštesnio lygio už lietuvius. Visa tai asocijavosi su kilmingais žmonėmis, kurie anuomet mūsų krašte buvo lenkai, o dažniausiai tai buvo sulenkėję lietuviai bajorai. Anuomet dažnas lietuvis norėjo savo vaiką matyti jei ne ponu, tai bent pasiturinčiu. Tad savo tėvo mokymo lenkiškai priežastį, 1921 metais laiške Petrui Avižoniui M. Slančiauskas nusakė taip:
„... Tėvas mane mokė iš lenkiško elementoriaus, sakydamas: „ Kai aš vaiką išmokysiu lenkiškai, tai lietuviškai ir nesimokęs mokės".
Vėlesniu savo gyvenimo laikotarpiu M. Slančiauskas savarankiškai pramoko keletą užsienio kalbų. Kaip teigė jo anūkė Barbora Spocha: „Mano senelis kalbėjo lietuviškai, lenkiškai, rusiškai, vokiškai, lotyniškai ir truputį senąja graikų kalba ir, manau, truputį prancūziškai".
O mokslui M. Slančiauskas buvo godus, nes skaitė kiekvieną į rankas patekusią knygą. Tačiau dėl neturto toliau mokslo žinių siekti nebegalėjo. Jam tebuvo lemta pasukti į savamokslio amatininko kelią.
Anuo metu tarp kaimo žmonių paklausiausia buvo „kriaučiaus" specialybė. Sunkios Slančiauskų šeimos materialinės sąlygos (tėvas mirė palyginti anksti ) vertė pramokti amato. Taip penkiolikmetis M. Slančiauskas jau tapo siuvėjo mokiniu. Dar po metų jis jau ėjo iš kaimo į kaimą, iš trobos į trobą siūdamas. M. Slančiausko būta linksmo būdo: dažnai siūdamas užtraukdavo ir dainą, o paskui būdavo sekamos pasakos ir įvairiausi nutikimai.

 

 

Siuvėjas - lietuvių tautosakos rinkėjas
Anuo metu kaimų jaunimas taip ir ieškojo tinkamos progos savaitgaliais užsukti pas vieną ar kitą kaimyną, o ypač ten, kur M. Slančiauskas siūdavo. Čia netrūkdavo pokalbių įvairiomis temomis. Taip keliaujantis siuvėjas, įtraukdamas šeimininko, pas kurį jis siuvo, namiškius ir svečius, kaip dabar sakytume, „dainų varžytuves", imdavo jam negirdėtas dainas ir kitokią tautosaką užrašinėti. Tai daryti jį pirmiausia paskatino Lauryno Ivinskio sudarytuose ir išleistuose kalendoriuose rasti tautosakos pavyzdžiai. Be viso to, anot M. Slančiausko, jis užrašinėjo „ nuo moterėlių girdėdamas visokius vaistus ir gydymus..." Bet greitai visa tai jam atsibodo ir šiuos užrašus sunaikino kaip nereikalingus. Tik vėliau, skatinamas P. Avižonio ir kitų, atitaisė šią klaidą, išsiųsdamas lietuviškų laikraščių redakcijoms ir kitiems lietuvių tautosakos rinkėjams, kaip pats teigė, „šimtą su viršum lietuviškais vardais žmonių ligų ir jų naminį gydymą bei visų metų ūkiškus pastebėjimus". Taip laisvu nuo darbo laiku jis 1866 metais užrašė daug išgirstos tautosakos pavyzdžių, o nuo 1874 metų bandė ir pats kurti eiles, daineles, pasakas. Kartais pasakojamąją tautosaką ir pats sueiliuodamas. Apie tai jis vėlesniais metais laiške J. Basanavičiui rašė: „... Aš daug eiliavau ir nežinau, ar jos bus kam vertos, ar ne. Žinoma, man pačiam da jas reikėtų perrašinėti ir geresnes išskirti, gal kam kada ir praverstų".
Žinoma yra tik tai, jog M. Slančiausko eiliuotų mįslių ir poezijos 1884 -1886 metais buvo publikuota „Aušros" lietuviškuose kalendoriuose, o vėlesniais metais ir kitoje lietuvių periodinėje spaudoje.
1876 metais M. Slančiauskas vedė Barborą Čepulytę. Netrukus jiedu susilaukė keturių dukterų: Kristinos, Jadvygos, Elžbietos ir Anelės bei dviejų sūnų, kurie anksti mirė. 
Be siuvimo, kurį laiką M. Slančiauskas vargonininkavo Žarėnų (dab. Šiaulių r.), Šiupylių ir kitose bažnyčiose. Nelengvai M. Slančiauskas tada vertėsi. Apie tai jis eiliuotai rašė:
Aš paprastas lietuvėlis,
Mano mažas namelis,
Gryčios gale darželis,
Tas pats vaisių sodnelis.

 

 

Žaliuoj žalus klevelis
Ir dygliuotas jovarėlis,
Šermukšnių keletėlis -
Nu, ir visas turtelis.
Pats siekęs šviesos, M. Slančiauskas prenumeravo Prūsų Lietuvoje leistą laikraštį „Konservatyvus draugystės laiškas". Tuo tarpu „Aušros" pasirodymą jis sutiko su neslepiamu optimizmu. Apie tai M. Slančiauskas laiške P. Avižoniui rašė:
„1883 metais, atsiimdamas iš pašto Jonišky savo siuntinį, gavau parnešti savo pažįstamam adresuotą kuvertą. Eidamas namo žingeidauju ir vis labiau tą svetimą čiupinėju, jusdamas, kad ten yra kažin kokia knygutė. Žūt būt perplėšiau kuvertą ir atradau „Aušrą". Keliu eidamas viską perskaičiau su didžiausiu atsigaivinimu mano dvasios ligi tol nuskurdusios dėl trūkumo mums dvasiško peno. Tai buvo „Aušra", katros aš seniai geidžiau ir laukiau".
Pasirodžius „Aušrai", 1883 metais M. Slančiauskas organizavo jos platinimą. Tuoj pat surinko septynis prenumeratorius: iš rudiškiečio Juozo Katiliaus priėmė užsakymą siuntinėti šį laikraštį ne tik po Lietuvą, bet taip pat ir jo giminaičiui Mikalojui Akelaičiui, gyvenusiam Paryžiuje. M. Slančiauskas taip pat pradėjo „Aušrai" siuntinėti korespondencijas iš krašto, kuriame gyveno bei savo kūrinėlius.
M. Slančiauskas ir pats pradėjo leisti hektografuotą laikraštėlį „Dainų nešėjas". Šį leidinį anuomet noriai skaitė Žagarės, Šakynos, Gruzdžių ir Joniškio apylinkių jaunimas. Pirmojo numerio buvo išleista apie 200 egzempliorių. Pasirodžius antrajam numeriui, uriadninkas pareikalavo nutraukti šio laikraštėlio leidimą ir M. Slančiauskui nors ir sunkiai, bet teko su tuo susitaikyti.
Neapleido M. Slančiauskas ir tautosakos rinkimo. Keliaudamas iš vieno kaimo į kitą, gyvendamas pas kaimiečius ir siūlydamas jiems nesudėtingų drabužių, užrašinėjo priežodžius ir patarles, pasakojimus ir dainas. Kartais lankydamasis bažnyčiose, užrašinėdavo kunigų pamoksluose pasakytus aforizmus.

 

 

Platino lietuvišką spaudą, mokė kaimo vaikus lietuviško rašto
Kaip keliaujantis kaimo siuvėjas M. Slančiauskas laisvu nuo darbo laiku ilgą laiką nešiojo ir platino lietuvišką spaudą, mokė kaimo vaikus, šeimininkų, pas kuriuos siuvo, namuose, lietuviško rašto, neatkreipdamas į save didesnio carinių valdininkų dėmesio. Jis ir toliau buvo vienas mėgiamiausių švietėjų savame krašte, iš kitų išsiskirdamas savo kultūringumu ir darbštumu. Jį mylėjo ne tik vaikai, bet ir jų tėvai, kurie kreipdavosi į M. Slančiauską ne vien dėl įvairiausių pareiškimų valdžiai, bet ir norėdami patys išgirsti, ką rašo laikraščiai, sužinoti naujienų ir iš viso pasaulio. Be to, kaimo siuvėjas nešykštėjo mažiau išprususiems tautiečiams įvairiausių patarimų. Jis troško kad tautiečiai būtų apsišvietę. Apie tai M. Slančiauskas viename savo eilėraščių rašė:
Dėl to aš labai dejuoju,
Kaip karvelis burkuoju,
Ką daryti, - nesumoju?..
Rašau, kad ir n' užsivoždamas,
Tamstoms pakarą rodydamas,
Savo galvą nulenkdams.

 

 

Padarykit mums tą loską,
Kad būt Lietuva papuošta,
Tikru mokslu apšviesta
Parėję mokslų aukštybes,
Kaip marių vandens gilybes, -
Ponai didžios vertybės.
Kai lietuvių tautinio judėjimo veikėjai masiškai pradėjo rašyti carui ir jo aplinkos įvairaus lygio valdininkams peticijas dėl spaudos atgavimo, į tą darbą ketino įsijungti ir M. Slančiauskas. Apie tai jis viename savo laiškų, skirtame nežinomam asmeniui rašė: „Vakar man p. Vaineikis pranešė, kad reikės iš žmonių rinkti parašus spaudos laisvei gauti. Su kai kuriais kalbėjau, jie mielai žada man padėti".
 
Socialiai pažemintųjų tautiečių pusėje 

  Visur ir visada M. Slančiauskas stovėjo lengviausiai socialiai pažeidžiamų tautiečių pusėje. Apie tai jis rašė ir ano meto lietuvių periodinėje spaudoje. Savo rašiniuose tvirtino, jog su baudžiavos panaikinimu, paprastam žmogui priespauda nepasibaigė. Su užuojauta jis aprašė nesibaigiančias kumečių varginančias keliones iš vieno dvaro, į kitą, sunkų jų darbą, menką uždarbį ir beteisę padėtį. M. Slančiauskas suvokė, kad, panaikinus baudžiavą, „tikrai tiems nėra valnybė, kas sava žemės kąsnį, didelį ar mažą, locną tur", o kurie neturi, tie „da kiečiaus suspausti ir nuvargyti".

Dėl geresnio gyvenimo M. Slančiauskas kvietė varginguosius susivienyti, pajusti savo vertę, netylėti: „... tiktai susipraskim, sujuskime, pabuskim, nebesnauskim - susivienykim, duokim balsą - suvaitokim!"
M. Slančiauskas vargingiesiems pranašavo, kad „rasis pagalba", „ateis laikas, ir mums tos pačios žemės po skeliaudį primes". Būsimą laimę siedamas su švietimu jis rašė:
„Nusitikiam, jog po žiemos bus pavasaris, vasara, ruduo. Dabar mes vargstam, bet laikas permainys, kada iš žemturių atsiras apšviestų ir mokytų daugiausiai. Mes, bežemiai, kiek patys apsišviesime ir susiprasime savo vargus."
Kas, anot M. Slančiausko, buvo kaltas dėl tos neteisybės ir visų negerovių ir kodėl visa tai vyko, kaip jam atrodė, jis rašė:
„Bet kur šiandien pas mus yra teisybė? Ar pas kunigus ir aukštai mokytus? Negali matyti ir numatyti! - Jie mažne visi ant to ir mokinasi: kad tiktai lengviaus dirbti ir daugiaus uždirbti, t. y. kaip tiktai nemokančius apgaulioti ir jų sunkius uždarbius į savo kišenius sutraukti ir surausti..."

 

 

Slapta jaunimo draugija „Atgaja"
XIX amžiaus pabaigoje Lietuvoje pradėjus kurtis savišvietos draugijoms, 1889 metais M. Slančiauskas susipažino su gimnazistu, būsimu kalbininku Jonu Jablonskiu, o dar anksčiau ir su būsimu mediku Liudu Vaineikiu, kuris leisdavo atostogas gimtajame Svirplių kaime. Šių paskatintas, 1889 m. gegužės1 d. kartu su Jonu Trumpuliu, Augustinu Baranausku, Aleksandru Ratkumi bei Juozu Valiu, M. Slančiauskas įkūrė slaptą jaunimo draugiją, pavadinimu „Atgaja". Draugijos faktiškuoju organizatoriumi buvo M. Slančiauskas. Tai buvo ne masinė organizacija, kuriai priklausė daugiau nei 10 asmenų. Apie minimos draugijos steigimą L. Vaineikis aiškino taip: „Buvo tai Joniškio ir Gruzdžių apylinkių pradedančių susiprasti lietuvių susibūrimas. Šiame krašte yra Rakandžių kaimas, daktaro J. Šliūpo tėviškė. Regisi, pradėjome atgyti jo įtakoje. 1886 - 1888 m. nusirašėme iš kažkokių metų „Aušros" Lietuvos mylėtojų draugystės įstatus. Nors tie įstatai nieko mums nepadėjo, nes gyvenimas ėjo savo keliu, ir mes, atgajiečiai, veikėme kiekvienas savo apylinkėje".
Draugijos pavadinimas ir statutas buvo kuriamas gana palengva. Yra išlikę bent keli šios draugijos statuto variantai. M. Slančiauskas vėliau per tardymą tvirtino: „Mintį įkurti minėtą draugiją pareiškiau aš ir paruošiau jos statutą, o Liudas Vaineikis jį pataisė".
Kokie buvo pagrindiniai „Atgajos" draugijos tikslai, M. Slančiauskas apibūdino taip:
„... Vilioti, gundyti, vagyti, urausti, traukti prie skaitymo lietuviškų knygelių. Įrokuoti, kad mūsų draugai užsiimtų mokytis lietuviškai lotyniškomis litaromis: rašytų pasakas, patarles ir dainuškas".
Draugijos nariai platino draudžiamą pasaulietinę spaudą ir mokslo populiarinimo literatūrą. Visa tai „Atgajos" draugija gaudavo iš knygnešių. Nors M. Slančiauskas jau 1888 metais jau buvo radęs kelią į Prūsų Lietuvą, bet jis tik tenkinosi pažintimi su leidėjais, - pats knygų nenešė. Kad įsigytų lietuviškų spaudinių, nuo 1889 metų pradžios naudojosi knygnešio Jurgio Bielinio paslaugomis. Antai L. Vaineikio sesuo Valerija rūpinosi platinimui gauti net po kelias dešimtis knygų iš Kuršėnuose gyvenusio knygnešio Stasio Rupšio. Tad galima tik teigti, jog „Atgajos" draugija ir pati platino lietuviškus spaudinius.
O M. Slančiausko pažintys su to meto lietuvių spaudos darbuotojais buvo gana plačios. „Atgajos" veikimo metais jis kartais susitikdavo su Roku Šliūpu, Juozu Tumu-Vaižgantu, Juozu Miliausku-Miglovara, Kaziu Griniumi, Jonu Jablonskiu, susirašinėjo su Bulgarijoje gyvenusiu Jonu Basanavičiumi, o JAV su Jonu Šliūpu.
„Atgajos" draugija pasižymėjo tuo, kad nuo kitų panašių organizacijų skyrėsi savo ryškia laisvamaniška pozicija. Čia, matyt, pasireiškė ir L. Vaineikio minimoji J. Šliūpo įtaka. Kai žandarų vertėjas Ivanas Cigleris, vėliau išnagrinėjęs per kratą paimtus M. Slančiausko rankraščius, padarė išvadą, kad tų rankraščių autorius, seniau buvęs uolus katalikas, vėliau virto indiferentu tikybos dalykuose ir atviru dvasininkų priešu.
M. Slančiausko ir jo bendraminčių skleistos idėjos dažnai prieštaravo Bažnyčios mokymui. Tuo metu dvasininkai religingus ir svyruojančius tarp pasaulėžiūrų kaimiečius stengėsi įvairiais būdais atkalbėti nuo „Atgajos" draugijos platinamos literatūros skaitymo. Su jos platintojais, anot M. Slančiausko, draudė net bendrauti ar lankytis jų namuose. Apie tokią padėti J. Šliūpui rašytame laiške kartą M. Slančiauskas guodėsi:
„Kliūtis yra kunigai: O kaip ant jų valios visi gangreit žmonės atsidavę, kad kada koks kunigas kalėdodamas paklaus kokios katekizmos, gerai... Neklaus - da geriau. O kai pasižiūrėtų, ar moka kas knygelę skaityti, tai retai tegirdėti, nes baugu kunigėliui, jeigu kas kita aiškiai ir drąsiai besikalbantį, tai bus gėda tokiam kokio abrozdėlio neįduoti. O kad kokią paliko naują knygiukę, tai tokią davatkos sugriebusios neš tuoj kunigui parodyti: tas gerai nepaveizėjęs gin: šiukštu, kad man tokių neskaitytumėte. Tai jau mužikui tada, garbė Dievo, geriau į karčemą duotis kad ir pamokslą sakydams baras kunigas, tai vis niekai yra".
Bene didžiausia M. Slančiausko netektimi buvo tai, kai 1891 metais mirė jo žmona. Sunku vienam tėvui buvo auginti ir ruošti savarankiškam gyvenimui keturias dukteris ir rūpintis kitais reikalais. Kad ir kaip tada M. Slančiauskui sunku buvo, bet jis savo visuomeninės veiklos ir tautosakos rinkimo neapleido, nors tuo metu jam ir jo bendraminčiams, kurie priklausė „Atgajos" draugijai, iškilo realus pavojus.
(Bus daugiau)

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-06-03 11:31
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Jurgis

2020-05-31 08:56

Malonu su šio autoriaus pagalba sugrįžti į reikšmingus atgimstančiai lietuvių tautai laikus. Ačiū.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media