Žurnalistikos istorija

Tai buvo sovietmečiu, lygiai prieš 60 metų.

Kaišiadorių rajono redakcija buvo įsikūrusi miesto senamiestyje, mediniame name, kuris buvo perkeltas čia, kai jo savininką išbuožino ir ištrėmė į Sibirą.

Vieną rytą per melsvuojančias nuo cigarečių dūmų patalpas nuvilnijo „moterų radijo" žinia:

- Girdėjote, Palomenės kunigas metė kunigystę ir su kolūkio laiškininke išvažiavo į Šiaulius!?

Še tau, kad nori! Žinia iš tikrųjų pikantiška, pirmą kartą Kaišiadorių rajone tokia pasklidusi.

Į ją beregint sureagavo redaktorius.

Tačiau ar tikrai taip?

Paskambino apylinkės pirmininkei. Toji patvirtino:

` - Taip. Mūsų klebonėlis, - tęsė su pašaipėle, - neatsilaikė prieš mergos sijoną... Sako, nusivilko sutaną, tvarkingai ją sudėjo ir paliko priešais altorių...

- O kas toji merga? - pasiteiravo redaktorius.

- Kolūkio pirminės komjaunimo organizacijos sekretorės pavaduotoja, - atviravo pirmininkė. - Ją buvome prikalbinę stoti į partiją. Dabar, žinoma, išėjo nei šis, nei tas...

- Kaip jos šeima? - pasiteiravo redaktorius.

- Tėvo nebeturi... Motina kolūkio melžėja, „Darbo raudonosios vėliavos" ordininkė. Dukra vienturtė.

Toks pokalbis su apylinkės pirmininke šiek tiek glumino redaktorių. Rašant straipsnį, kad klebonas atsisakė kunigystės, laiškininkės ir jos motinos biografijos buvo lyg deguto šaukštai į krištolinę ideologinę košę. Na, ko gero, kai kurie laikraščio skaitytojai dėl tokio klebono apsisprendimo ims kaltinti laiškininkę, kuri buvo aktyvi kolūkio komjaunuolė.

Tačiau ir negali paleisti žvirblio, ypač jeigu jis jau tavo saujoje. Juolab kad jis, tas žvirblis, ateistinėje propagandoje turi aukso vertę: kunigai atsikrato religinių prietarų, meta sutanas ir eina įgyvendinti penkmečio planų, TSKP suvažiavimo direktyvų.

Pats redaktorius parašė straipsnį. Neilgą, tačiau ideologiškai stiprų, su rubrika „Ateistinėmis temomis".

Kai tik pasirodė rajoninis „Į komunizmą" laikraštis, jau iš pat ryto pasigirdo telefono skambučiai į redakciją.

- Šaunuolis, redaktoriau, šaunuolis, - pirmasis paskambino Valstybės saugumo komiteto Kaišiadorių poskyrio viršininkas. - Sveikinu! Mes dar nespėjome susiorientuoti, įvertinti situacijos, o tu jau brūkštelėjai straipsnį! Geras straipsnis! Faktas vietinis, labai tinkantis rajono paskaitininkams, kurie skaito paskaitas apie juodaskvernius. Poryt, kaip žinai, partijos rajono komiteto plenumas, tai būtinai pakalbėsiu apie jūsų laikraštį, apie tą straipsnį.

Netrukus ir partijos rajono komiteto pirmasis sekretorius paskambino.

- Tu labai taikliai panaudojai mūsų ideologinį ginklą prieš tamsybininkus kunigus, - storu balsu dundeno jis. - Reikia juos demaskuoti, atskleisti jų nedorybes, o visapusiškai pagirti tuos, kurie susipranta, meta kunigystę... Tai turėtų paskatinti ir kitus praregėti, sekti jų pavyzdžiu.

Redaktoriaus kabinetėlyje buvo pakili nuotaika.

Netrukus apie Palomenės klebono apsisprendimą, taiklų redaktoriaus straipsnį prabilo ir Vilnius, pats „Tiesos" dienraščio redaktorius Genrikas Zimanas, CK atsakingi žmonės, paskambino redaktoriai.

Jie visi gyrė redaktorių, ypač tie atsakingi pareigūnai, kurie Strošiūnų šile kartkartėmis medžiodavo, o redaktorius, rajono medžiotojų draugijos rajono skyriaus pirmininkas, be galo maloniai juos priimdavo, skaniai pavaišindavo, o jei turėdavo, tai atiduodavo jiems savo medžioklės laimikius.

Tačiau kiekgi gali tęstis euforija, liaupsės redaktoriui, visam redakcijos kolektyvui, juolab kad kolūkiuose prasidėjo pats laukų darbų įkarštis - sėja, šakniavaisių sodinimas, dar visa begalė vadinamųjų socialistinių lenktyniavimų, reidai po atsiliekančius žemdirbius...

Tad straipsnis apie buvusį Palomenės parapijos kunigą pamažu traukėsi į užmarštį: reikėjo neatsilikti nuo dienos aktualijų, rašyti apie socialistinio lenktyniavimo pirmūnus, apie avangardinį komunistų vaidmenį organizuojant gamybą. Aibė problemų, kasdienė laikraštiena vislab trynė iš atminties redaktoriaus ideologinį straipsnį.

Tai nieko nestebino, tai buvo savaime suprantama...

Ilgainiui jau niekas nesitikėjo, nelaukė, kad straipsnis dar kartą sudrebins redakciją, kad redaktorius sėdės pajuodęs savo kabinete ir, sulaukęs darbo pabaigos, tyliai išpėdins namų link... Nejauku jam buvo redakcijoje, nesmagu, vengė bet kokių pokalbių.

O reikalas buvo toks.

Redakcija gavo laišką.

Jis buvo registruotas, storas, dailia rašysena parašytas.

Kadangi jis buvo ne asmeniškai redaktoriui (po straipsniu redaktorius buvo pasirašęs slapyvardžiu, tačiau kas taip pasirašinėjo, rajone buvo vieša paslaptis), bet redakcijai, tai sekretorė-mašininkė jį atplėšė, užregistravo ir... perskaitė.

Čia jau susidarė tragikomiška situacija...

„Garbė Jėzui Kristui!.. - skaitė sekretorė. - Jums rašo buvęs Palomenės parapijos klebonas... Buvę mano parapijiečiai atsiuntė man Kaišiadorių rajono laikraštį „Į komunizmą", kuriame yra straipsnis apie mane „Kunigas atsikratė religinių prietarų". Aš supratau, kad bolševikinė ideologija, kuriai atstovauja jūsų laikraštis, negailestinga Bažnyčiai, kunigams, kad spauda aklai vykdo partinius nurodymus, nepaisydama padorumo, žmoniškumo. Perskaitęs straipsnį, aš noriu paklausti jūsų, iš kur ištraukėte tokį begėdišką melą, kad aš praregėjau, atsikračiau religinių prietarų ir pasukau šviesos keliu, kuriuo mes, partijos pašaukti, didingai žengiame į komunizmo pergalę. Turiu jus nuliūdinti, kad „aš neatsikračiau religinių prietarų"... Aš esu giliai tikintis, tik dabar be sutanos. Kunigystė yra sunkus išbandymas ir ne kiekvienam žmogui, pajutus šį pašaukimą, lemta jį išlaikyti, nesuklupti. Atsisakymas nuo kunigystės - tai nereiškia atsisakymą nuo Bažnyčios, o tik nuo dvasininkų luomo. Taip, pavyzdžiui, pasielgė Vincas Mykolaitis-Putinas, dar nežinia kiek kitų kunigų tai padarė visais laikais, prie visų santvarkų. Bet ar jie tapo Bažnyčios priešais, ar jie tapo „atsikračiusiais nuo religinių prietarų". Jeigu ir kai kurie tapo, tai nėra taisyklė, o tik be galo liūdna, reta išimtis."

Šiurpas krėtė ne tik redakcijos sekretorę, bet ir visus sulėkusius į jos kabinetėlį - kažkoks nejaukumas nusmelkė visus. Niekas nenorėjo prabilti, komentuoti, priešgyniauti... Tarsi vandens į burną būtų prisiėmę.

„Nuo seno žinomas teiginys: audiator et altera pars, tai yra išklausykime ir kitą pusę, - skaitė sekretorė laiško pabaigoje. O antroji jūsų straipsnio pusė ir yra mano šis laiškas. Išklausyti antrą pusę ir yra demokratijos pagrindas. TSRS konstitucija skelbia, kad ji esanti demokratiškiausia pasaulyje. Jeigu taip yra, tai būkite malonus paskelbti šį mano laišką „Į komunizmą" laikraščio puslapiuose."

„P. S. Kažkodėl jūs nė žodžio neparašėte apie kolūkio laiškininkę, su kuria aš išvažiavau gyventi į Šiaulius. Turbūt nutylėjote dėl to, kad ji buvo komjaunuolė, kandidatė į TSKP narius, o tai jums sudarė tam tikrą nepatogumą, nedarė garbės sovietiniams aktyvistams. Bet gal geriau dėl to nutylėkime, neeskaluokime tos temos, juolab kad mudu kartu ne tik dirbame „Vairo" gamykloje, bet ir kiekvieną sekmadienį einame į Bažnyčią, kartu meldžiamės, prašome Dievo atleidimo už tai, ką esame netinkamo padarę. Turime viltį, kad Dievas bus mums maloningas."

Sekretorė laiško neįrašė į registracijos knygą.

Atidavė redaktoriui, kai jis grįžo iš pasitarimo partijos rajono komitete...

Ką redaktorius padarė su juo, niekas nesidomėjo. Spėjame, kad laišką nunešė Valstybės saugumo komiteto rajono poskyrio viršininkui.

Laiškas nebuvo išspausdintas, netgi nė žodžiu nebuvo atsakyta jo autoriui, nors tais laikais buvo reikalaujama atsakyti (reaguoti) į kiekvieną skaitytojo laišką...

Palomenės klebono atsisakymas nuo kunigystės buvo nugramzdintas į tylą...