2022 m. lapkricio 27 d., Sekmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Vytas Urbonas: Žurnalistika ir Lietuvos laisvė (1)

2022-05-04
 
Vytas Urbonas

Vytas Urbonas

Prof. Vytas Urbonas
Lietuvą kaip savarankišką, laisvą valstybę deklaruojantis Nepriklausomybės atkūrimo aktas buvo paskelbtas 1990 m. kovo 11 dieną, tačiau Lietuvos žiniasklaidos laisvėjimo požymiai pasirodė kur kas anksčiau, praėjus porai metų po 1985 m. Maskvoje paskelbtos pertvarkos. Kai kuriuose šalies periodiniuose leidiniuose, pirmiausia savaitraščiuose „Gimtasis kraštas" bei „Literatūra ir menas", laikraštyje „Komjaunimo tiesa", vis daugiau buvo spausdinama poleminių, diskusinių straipsnių aktualiais ekologijos, ekonomikos, valdymo, kultūros ir visuomenės gyvenimo klausimais. Lietuvoje pasirodė pirmieji nelegalūs ir pusiau legalūs informaciniai lapeliai, laikraštėliai, kiti demokratinės pakraipos spaudiniai, kuriuos leido neformalios inteligentijos, jaunimo, studentų, moksleivių grupės.
SĄJŪDŽIO PERIODINIAI LEIDINIAI
1988 m. birželio 3 d. Vilniuje įkūrus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, netrukus ėmė eiti Sąjūdžio periodiniai leidiniai. Birželio 13 d. pasirodė dviejų puslapių rotatoriumi spausdintas leidinėlis „Informacinis pranešimas" ir jo tęsinys - keturių puslapių apimties laikraštis „Sąjūdžio žinios". Tai buvo pirmasis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, nuo 39-ojo numerio - jo Seimo tarybos leidinys. 1988 m. išėjo 60 šio laikraščio numerių.
Tų metų liepos ir rugpjūčio mėnesiais skaitytojus pasiekė ir regioniniai Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio laikraščiai: Klaipėdoje išėjo „Persitvarkymo naujienos", kurį netrukus pakeitė savaitraštis „Mažoji Lietuva", Kaune - regioninis laikraštis „Kauno aidas", Alytuje - „Alytaus sąjūdis", Panevėžyje - „Sąjūdžio žodis" (vėliau vadinosi „Laisvas žodis"). Iki 1988 m. pabaigos pasirodė daugelio miestų ir rajonų Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio tarybų leidiniai, tarp jų Šiauliuose - „Krivūlė", Anykščiuose - „Žiburys", Raseiniuose - „Dubysa", Rokiškyje - „Atgaiva", Kretingoje - „Žemaičių tiesa", Trakuose - „Trakų žemė", Kelmės rajone (Kražiuose) - „Kražių aidai", Vilkaviškyje - „Sąjūdžio balsas". 1989 m. jau ėjo beveik visų Lietuvos miestų ir rajonų Sąjūdžio tarybų leidiniai.
Savo leidinius taip pat leido Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio rėmimo grupės vidurinėse ir aukštosiose mokyklose, pramonės įmonėse, statybos ir aptarnavimo organizacijose, įvairiose įstaigose. Vieni pirmųjų pradėjo eiti Kauno politechnikos institute biuletenis „Kvieslys", Kauno medicinos institute - laikraštėlis „Bičiulis", Vilniaus pedagoginiame institute - „Viltis", Kauno medicinos mokykloje - „Santaka", Vilniaus 57 vidurinėje mokykloje - „Spindulys", Vilniaus 22 vidurinėje mokykloje - „Vienybė", Vilniaus gamykloje „Vilma" - „Vilmos kronika".
Pirmieji Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio grupių leidiniai buvo rašyti rašomąja mašinėle, dauginti rotaprintu, kai kurie surinkti kompiuteriu, spausdinti poligrafine technika. Vieni biuleteniai ir laikraštėliai ėjo nereguliariai, tik vienus ar dvejus metus, kitų išėjo po kelis ar kelias dešimtis numerių nuo 2 iki 4 puslapių apimties.
Tačiau 1989 ir ypač 1990 m. daugelio Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (nuo 1990 m. - Lietuvos Sąjūdžio) miestų ir rajonų tarybų laikraštėliai ir laikraščiai buvo spausdinami spaustuvėse, geriau techniškai parengiami, kruopščiau suredaguojami. Nemažai tokių leidinių vėliau tapo krašto, rajono, miesto ar nepriklausomais laikraščiais.
Iš pradžių Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio leidiniuose daugiausia buvo polemizuojama su respublikiniais, miestų ir rajonų laikraščiais, pasisakoma prieš iškraipytus faktus, klaidingas žinias jų paskelbtuose straipsniuose ir informacijos agentūros ELTA pranešimuose apie Sąjūdžio veiklą. Vėliau buvo daug rašoma apie įvairius Sąjūdžio renginius, informuojama apie jo darbą, taip pat spausdinama daug kritinių korespondencijų ir straipsnių, kuriuose buvo atskleidžiami centrinės ir vietinės valdžios bei partinių veikėjų darbo trūkumai, klaidos, smerkiama jų vykdoma politika, siūloma iš darbo atleisti kai kuriuos pareigūnus. Tokius necenzūruotus rašinius noriai skaitė įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žmonės, stengdamiesi nepraleisti nė vieno mėgstamo leidinio numerio, todėl sparčiai didėjo ne tik jų skaičius, bet ir tiražai.
Greta miestų bei rajonų ir vietinių Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio periodinių leidinių, pradėjo eiti ir visai Lietuvai skirti laikraščiai, biuleteniai, žurnalai. 1988 m. rugsėjo 16 d. Vilniuje 100 000 egz. tiražu pradėjo eiti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio biuletenis „Atgimimas", kuris kitais metais tapo savaitraščiu, o nuo 1992 m. ėjo kaip Lietuvos politikos savaitraštis. 1989 m. rugsėjo 16 d. Vilniuje pasirodė kitas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio leidinys - laikraštis „Respublika". Nuo 1990 m. kovo mėnesio jis ėmė eiti kaip nepriklausomas Lietuvos dienraštis.
Kartu su Sąjūdžio spauda atsirado ir besikuriančių politinių partijų, sąjungų, visuomeninių judėjimų periodiniai leidiniai. Iš pradžių jie buvo leidžiami slaptai arba pusiau legaliai, spausdinami įvairiausia perrašinėjimo, dauginimo bei spausdinimo technika. Po to, kai Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1989 m. gruodžio 7 d. pakeitė Lietuvos konstitucijos 6 ir 7 straipsnius, skelbusius komunistų partijos vienvaldystę, ir įteisino daugiapartinę sistemą, pradėjo eiti ir spaustuvėse spausdinti legalūs įvairių partijų leidiniai. 1988-1989 m. pradėjo eiti nemažai įvairių bendrijų, draugijų, kūrybinių sąjungų, bendruomenių leidinių, biuletenių, laikraštėlių, laikraščių, žurnalų. Dauguma šių leidinių eina iki šiol - tik kai kurie leidžiami kitų leidėjų arba kitais pavadinimais.
LAISVĖJANČIO RADIJO IR TELEVIZIJOS LAIDOS
Spaudos laisvėjimo metais vis ryškesni žurnalistikos laisvės ženklai pastebimi ir Lietuvos radijo transliacijose. Dar 1987 m. sausio mėnesį po daugelio metų iš anksto įrašytų laidų griežtos cenzūros pradėta transliuoti pirmoji tiesioginė laida „Klausiate - atsakome". Joje įvairūs darbuotojai tiesioginiame eteryje duodavo interviu pagal klausytojų ir žurnalistų pateikiamus klausimus, klausytojai kalbėtojų galėjo ir tiesiogiai ko nors paklausti.
Tais metais tiesiogiai pradėtos vesti ir laikraščių apžvalgos, taip pat „Laida rusų kalba", laidos „Respublika šiandien", „Planetos pulsas", informacinė-muzikinė naktinė programa. Lietuvos radijas pradėjo transliuoti laidas tautinių mažumų kalbomis.
Per Lietuvos radijo 2-ąją programą vėliau buvo transliuojamas populiariausių televizijos laidų „Atgimimo banga", „Valstybės studija" ir kai kurių kitų sinchroninis vertimas į rusų kalbą. 1989 m. gruodžio 31 d. Vilniuje pradėjo veikti ir pirmoji nevalstybinė komercinė radijo stotis „M-1". Vėliau, po Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo 1990 m., šalyje sparčiai ėmė kurtis respublikinės (nacionalinės) nevalstybinės ir komercinės radijo stotys („Radiocentras", „Vilniaus varpas", „M-1 Plius", „Pūkas", „Lietus" ir kt.), regioninės radijo stotys („Znad Wilii", „Aukštaitijos radijas", „Saulės radijas", „Alytaus radijas", „Laluna", „Bumsas", „Ventus", „Pulsas" ir kt.), vietinės radijo stotys (Vilniuje, Kaune, Marijampolėje, Klaipėdoje, Šiauliuose).
1988 m. esminių pokyčių atsirado ir Lietuvos televizijos laidose. Tų metų vasario 25 d. pradėta transliuoti žurnalistų rengiama laida „Veidrodis", skirta visiškai naujoms temoms gvildenti ir netikėtiems jų sprendimams siūlyti. Vėliau ji tapo populiariausia ir drąsiausia Atgimimo metų Lietuvos televizijos laida, kurioje pirmą kartą pasirodė daugelis politikų, Sąjūdžio įkūrėjų. Išvengus ilgus metus gyvavusios cenzūros, šioje laidoje buvo tiesioginės transliacijos, pradėti rengti televizijos tiltai, parodytos apklausos telefonu. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai pirmą kartą pasirodė 1988 m. rugsėjo 19 d. per televiziją transliuotoje laidoje „TV forumas"; jie vėliau nuolat dalyvaudavo lapkričio 9 d. pasirodžiusioje nuolatinėje (rodytoje iki 1992 m.) Sąjūdžio laidoje „Atgimimo banga". Tais pačiais metais tiesiogiai buvo transliuojami Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio mitingai, jo Steigiamasis suvažiavimas. Naujas šalies ekonomikos idėjas ėmė gvildenti 1989 metų sausio mėnesį pasirodžiusi televizijos laida „Akistata".
NECENZŪRUOJAMOS SPAUDOS ĮSTATYMAS
Šiemet sukanka 32 metai, kai Lietuvos spaudai, radijui ir televizijai buvo suteikta teisė savo veiklą organizuoti ir plėtoti demokratiniais pagrindais, įtvirtintais specialiame įstatyme. 1990 m. kovo 1 d. pradėjo galioti Lietuvos žurnalistų sąjungos iniciatyva parengtas ir Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. vasario 9 d. priimtas Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymas. Įstatymą rengusi komisija, sudaryta iš žurnalistų ir teisininkų (pirmininkas D. Šniukas), atsižvelgė į demokratinių šalių spaudos įstatymus, todėl iš principo jis atitiko pagrindines spaudos laisvės nuostatas. Įstatymas garantavo kiekvienam piliečiui teisę laisvai reikšti savo pažiūras, skleisti žinias visuomenės informavimo priemonėse, gauti iš jų objektyvią informaciją. Jas galėjo leisti valstybinės, politinės, visuomeninės, kooperatinės organizacijos, kūrybinės sąjungos, mokslo draugijos, religinės bendruomenės, taip pat atskiri Lietuvos piliečiai. Palankios sąlygos realizuoti šias nuostatas ir leisti įvairios pakraipos periodinius leidinius susidarė po 1990 m. kovo 11-osios - paskelbus Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Atkūrus Lietuvos valstybę, visus politinius, ekonominius, socialinius, kultūrinius reikalus ji ėmė tvarkyti savarankiškai, o visuomenės informavimo priemonės galėjo tapti teisėta ketvirtąja (visuomeninės kontrolės) valdžia.
Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymas reglamentavo masinės informacijos priemonės sąvokos turinį ir pagrindinius veiklos principus, informacijos gavimo ir skelbimo tvarką, užtikrino teisę steigti ir leisti įvairias masinės informacijos priemones bei organizuoti jų veiklą, apibrėžė žurnalisto teises ir pareigas, atsakomybę už įstatymo pažeidimą, tarptautinio bendradarbiavimo masinės informacijos srityje galimybes. Įstatymas nustatė, jog žurnalistu yra laikomas „asmuo, kuris renka, rašo, redaguoja ar kitaip rengia medžiagą masinei informacijos priemonei ir yra sudaręs su ja darbo sutartį arba atlieka šį darbą masinės informacijos priemonės pavedimu, arba yra Žurnalistų sąjungos narys".
Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymas skelbė, jog Lietuvos piliečiai „turi teisę laisvai ir nekliudomai reikšti savo pažiūras, nuomonę, skleisti žinias spaudoje ir kitose masinės informacijos priemonėse, gauti iš jų objektyvią informaciją kiekvienu valstybės ir visuomenės gyvenimo klausimu. Masinės informacijos priemonės laisvos ir necenzūruojamos". Žurnalistui buvo suteikta teisė rinkti informaciją ir ją skelbti, atsisakyti rašyti ir skelbti savo publikacijas, prieštaraujančias jo įsitikinimams, nepasirašyti rašinio, kurį jis pateikė, jei jo turinys redakcinio rengimo metu buvo iškraipytas, užsirašinėti bei naudotis audiovizualinėmis technikos priemonėmis.
Vykdydamas savo pareigas, žurnalistas turėjo teikti objektyvią informaciją, gauti asmens arba jo teisėtų atstovų sutikimą skleisti per visuomenės informavimo priemones žinias apie jo asmeninį gyvenimą (tokio sutikimo nereikėjo, kai buvo būtina apginti valstybės, visuomenės bei kitų asmenų teises ir teisėtus interesus), pranešti redaktoriui, jeigu informacijos skleidimas prilygtų valstybinės ar kitokios įstatymu saugomos paslapties pagarsinimui, atsisakyti vykdyti redaktoriaus pavedimą, jeigu tai susiję su įstatymo pažeidimu, gerbti asmenų, valstybinių ir visuomeninių organizacijų teises bei teisėtus interesus, laikytis profesinės etikos normų. Įstatymas taip pat įpareigojo saugoti informacijos šaltinio paslaptį, paneigti paskelbtas žinias, kurios žemina žmogaus garbę ir orumą ir neatitinka tikrovės. Tokias žinias paskelbusi informacijos priemonė turėjo atlyginti moralinę žalą. Visuomenės informavimo priemonė neatsakė už paskleistas žinias, jeigu jos pateiktos valstybinės ar visuomeninės organizacijos oficialiuose dokumentuose, pažodžiui pakartoja viešai pasakytas kalbas ar pateiktos iš kitų informacijos agentūrų.
Norėdama įsteigti visuomenės informavimo priemonę, organizacija ar konkretus asmuo jas registruojančiai organizacijai (specialiai įsteigtai Vidaus reikalų ministerijos Spaudos kontrolės valdybai, vėliau - Visuomenės informavimo priemonių valdybai prie Teisingumo ministerijos) turėjo paduoti pareiškimą ir pateikti reikiamus duomenis apie būsimą informacijos priemonę. Gautas steigimo liudijimas suteikdavo teisę pradėti žurnalistinę bei leidybinę veiklą ne vėliau kaip per vienus metus nuo jo gavimo dienos. Įsteigtų visuomenės informavimo priemonių gamybinė ir finansinė veikla buvo reguliuojama pagal atitinkamus Lietuvos Respublikos įstatymus, taip pat pagal jų pagrindu parengtus poįstatyminius aktus, nuostatus, įstatus, taisykles. Kiekviena informacijos priemonė turėjo savo nuostatus, kuriuose buvo apibrėžti tos priemonės tikslai ir uždaviniai, steigėjo, leidėjo ir redakcijos santykiai bei funkcijos, redakcijos ir redakcinės kolegijos (tarybos) sudarymo tvarka, redakcijos darbuotojų teisės ir pareigos, informacijos rinkimo ir publikacijų bei laidų rengimo pagrindiniai principai.
Nors Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymas buvo palyginti demokratiškas, atitiko pagrindines laisvos spaudos nuostatas, tačiau po kelerių metų kai kuriuos straipsnius reikėjo taisyti, papildyti, tiksliau reglamentuoti viešosios informacijos rengėjų, platintojų, informacijos priemonių savininkų ir žurnalistų veiklą. Todėl jau 1993 m. buvo pradėtas rengti naujas demokratiškesnis Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas.
(bus daugiau)
 
Rubrika Žurnalistikos istorija yra SRTRF projekto dalis. 
 
 
Paskutinį kartą atnaujinta: 2022-07-23 12:37
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media