Žurnalistikos istorija

Bronius Čekanauskas

„Tiesos" redakcija

Tęsinys. Pradžia 2016-03-16

Tiesiečiai priėmė šeimyniškai. Nors dauguma kolegų ir kolegių buvo vyresni, greit radau kalbą su visais. M. Barysas ir L. Braziulis dėstė žurnalistikos pradžiamokslį: darbais, o ne žodžiais mokė rašyti informacijas. Aš sukurpdavau, o vienas iš jų ramiai perrašydavo. Taip tęsėsi kelis mėnesius. Ėmiau panikuoti: nesugebu paprasčiusios žinutės žmoniškai suregzti, kad laikraščiui tiktų. Koks aš žurnalistas? Gal reikia dingti iš tos redakcijos, kol dar kaip visiško beraščio pirštais nebado?..                              

 - Nesikrimsk, - ramindavo iš Mindaugo šaltakraujiškumo išmokęs L. Braziulis. - Visi panašiai pradėjome. „Tiesoje"  braukoma šitaip, nueitum į „Komjaunimo tiesą", ten kitaip tavo stilių tobulintų... Įsidėmėk, ką taisome, kuriuos žodžius lauk metame ar sinonimais keičiame... Informacijoje pirmu sakiniu reikia pasakyti, kas svarbiausia!

- Ieškok fakto, reikšmingo ir įdomaus visai respublikai! Informaciją pradėk nuo aktualijos, o jau toliau pasakok, kas ten dar nutiko... - mokė M. Barysas.

Kažkas iš tiesiečių kartą prisiminė, kad pagautas ypač pakilios nuotaikos Mindaugas yra sakęs:

 - Jeigu žurnalistas neturi nei vieno savo mokinio, tai jis - ne Hemingvėjus...

Mano galva, šia prasme M. Barysas - tikrų tikriausias Hemingvėjus, L. Braziulis - taipogi...

Mindaugas buvo tikras gerietis: aš ar Tomas Šarkus įveldavome klaidą, o jis išgyvendavo, kad jos laiku nepastebėjo ir neištaisė.... Nemačiau M. Baryso supykusio, išvesto iš kantrybės, negirdėjau šaukiančio ar besikeikiančio. Tik vienas jo pažįstamas Pranas Rimša sugebėdavo trumpam suerzinti Mindaugą, nes sutaręs susitikimo laiką, amžinai pavėluodavo. Tas žmogus dirbo Kūno kultūros ir sporto komitete, o į „Tiesą" atpėdindavo varžybų programų, plakatų leidybos klausimais. Mindaugas jam padėdavo įveikti spaustuvės barjerus.

Aštriaplunksniai, subtilūs humoristai Zeferinas Jonutis, Domas Šniukas, Henrikas Savickas ne tik per dantį nepiktybiškai pakošdavo, bet skatino neapsiriboti vien informacijomis, o drąsiau bandyti ir kitus laikraščio žanrus. Nė vienas iš jų kalbėdamas neliaupsino „šviesaus komunizmo rytojaus", skatino nenusižengti savo principams. Su Zefo, Henriko ir Mindaugo palaiminimu bei paredagavimu vėliau parašiau ne vieną humoreską, feljetoną. Įdomu būdavo klausytis patyrusių žurnalistikos vilkų Algimanto Stankevičiaus, Petro Jankausko, Irenos Litvinaitės, Juros Baužytės, senesnio raugo kolegų Algirdo Lukausko, Stasio Bistricko, Simo Magaramo profesinių išgyvenimų. Į ką kreipdavausi patarimo, nei vienas nenumojo ranka, nepasakė „neturiu laiko", nepasiuntė. Tiksliau sakant, amžiumi ir pareigom vyresni retsykiais pasiųsdavo, bet tik į parduotuvę parnešti. Tokia visų jaunkilių dalia „Tiesoje".

Žinoma, buvo „Tiesoje" ir tokie skyriai, pavyzdžiui, propagandos, kurių žurnalistams reikėjo ir Dievo tarnus, ir bažnyčioje pastebėtą mokytoją, ir šviesia socializmo ateitimi netikintį aukštosios mokyklos dėstytoją kritikuoti. Užsienio skyrius pliekė užjūrio dipukus, tarybų darbo - dykaduonius, girtuoklius. Dar reikėjo negailestingai į miltus sumalti spekuliantus, valiutos perpardavinėtojus ir t.t. Daugelį svarbių faktų tekdavo nutylėti arba apie tai užsiminti keliais santūriais sakiniais. Pavyzdžiui, 1975-aisiais, balandžio mėnesį, Lietuvą sukrėtė dvi didelės katastrofos. Vilniuje sugriuvo nebaigtas statyti pantoninis tiltas per Nerį priešais Sporto rūmus, o Žąsliuose keleivinis traukinys susidūrė su prekiniu. Buvo daug žuvusiųjų, sužeistų. „Tiesoje" pasirodė trumpos žinutės su viską pasakančiu sakiniu: yra aukų...

(Bus daugiau)

Rubrika "Žurnalistikos istorija" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.