Sukaktys, jubiliejai

Justinas Marcinkevičius trumpuose sveikinimo laiškučiuose ir naujų knygų dedikacijose ją vadindavo Maryte. Paulius Širvys, su kuriuo kartu dirbo „Nemune", ją šaukė Maryčėla. Man ji nuo pirmųjų pažinties dienų buvo Marija. Tai - biblinis, senas, šventas vardas. Graži, šviesi, turtinga savo dvasia ir kultūrine veikla pati asmenybė, tėvų mylėta ir su rūpesčiu ruošta gyvenimui dukra. Dabar atrodo, tarsi atkeliavusi iš šviesios genties, tarnavusi Lietuvai ir ligi šiol turtinanti mūsų kultūros aruodus.

Jau kelinti metai poetė, eseistė, muziejininkė, buvusi „XXI amžiaus" bendradarbė Marija Macijauskienė gyvena Klaipėdoje sūnaus Kastyčio globoje. Atėjo laikas, kai prireikė pačių artimiausių žmonių priežiūros ir pagalbos. Juk, anot jos mylimo poeto Sergejaus Jesenino, kurio eilėraščius yra vertęs bendrakursis Justinas Marcinkevičius: „Nei man verkt, nei šaukti, nei gailėtis, / Viskas baigsis obelų pūga. / Tartum klevas, vystantis prie klėties, / Jaunas jau nebūsiu niekada".

Daug metų Marija Macijauskienė gyveno Kaune, gražioje romantiškoje vietoje - buto langai į Ąžuolyną, pačią romantiškiausią, senove dvelkiančią erdvę mieste. Skersai gatvės - garsių prieškario Kauno menininkų Kipro ir Miko Petrauskų namai. Čia pat ir Adelės ir Pauliaus Galaunių triaukštis. Dabar jau senokai tapę muziejais, šių žmonių atminimo saugotojais. Į šį jaukų Kauno kampelį Marija su dukra Jūrate ir sūnumi Kastyčiu atsikraustė iš Vilniaus, apsikeitusi butais su sostinėn išvykusia gyventi Taida Musteikyte-Balčiūniene, žinoma dailininke ir knygų iliustratore. Marija čia praleido pačius darbingiausius, kūrybingiausius metus, iš kurių 11 vadovavo tuometiniam Kauno literatūros muziejui. Pasak Marijos, tai buvo sunkūs visais atžvilgiais muziejaus kūrimosi metai - tačiau patys demokratiškiausi, draugiškiausi, kai visi vienas kitą vadino vardais. Buityje tai buvo nepritekliaus metai, o reikėjo auginti ir išleisti į mokslus ir į gyvenimą du vaikus. Labai skaudžiai išgyveno ankstyvą dukros Jūratės mirtį. Tais sunkiais netekties ir depresijos metais gelbėjo darbas. Kūryba - eilėraščių, straipsnių rašymas, bendravimas ir pažintys su kultūros šviesuoliais, pasakojimai apie juos savo pirmosiose publicistikos knygose. Nepaprasto darbštumo moteris - tikra mūsų kultūros metraštininkė, papildžiusi šią žmogaus dvasiai labai reikalingą barą kone dvidešimčia knygų: poezijos, eseistikos ir atsiminimų.

Kai būnu Ąžuolyne, kartais sustoju ir pažiūriu į tuos langus, kur kadaise gyveno Marija. Prisimenu, kaip kartą per mėnesį važiuodavau pas ją ir abu vykdavome, kaip Marija juokaudavo, „apiplėšti banko" - pasiimti pensijos ir apsipirkti visam mėnesiui. Tai darydavome geležinkelio stoties turguje.

Tačiau pirmiausia užsukdavome į paštą išsiųsti Marijos parašytų laiškų. Matyt, ir pati gaudavo jų ne mažiau. Jos nuostata buvo tokia: gavai laišką, būtinai turi į jį atsakyti. Laiškas Marijai buvo tarsi perlas kasdienybėje. Gavus laišką, visai dienai užtekdavo džiaugsmo ir energijos darbui. Yra rodžiusi keletą Jono Strielkūno, Jono Graičiūno, Marcelijaus Martinaičio, Eduardo Mieželaičio laiškų. Mieželaitis dažniausiai rašydavo ant atviruko, kurio kitoje pusėje būdavo mėgstamo lietuvių tapytojo reprodukcija. Marija sakydavo, kad kiekvienas laiškas - ar rašytas tėvų, ar mylimo žmogaus, ar šiaip gerbiamo veikėjo - skleidžia širdies šilumą, dėmesį ir pagarbą. Gal todėl ir po kelių dešimtmečių, vėl skaitydamas tokį laišką, jauti to žmogaus dvasią, tarsi girdi gyvai tariamus žodžius. Todėl ir saugai tą atminimą, brangesnį už visus žemės turtus. Marijai Macijauskienei visada buvo svarbiausia žmogaus vidinis grožis, paprastumas, gailestingumas, inteligencija. „Diplomas, mokslinis laipsnis ar koks titulas nieko nesako apie žmogų, jeigu jis neturi tvirtų moralinių nuostatų ir vidinės inteligencijos, jo žodis yra niekinis", - sakydavo Marija.

Apie tai dažnai kalbėdavome prie puodelio kvapnios kavos, nes grįžus su pirkiniais tradicija tapo jos darbo kambaryje išgerti kavos ir pasikalbėti. Pirmiausia Marija kaisdavo vandenį, pasiūliusi man peržvelgti naujausią kultūrinę spaudą. Ji prenumeruodavo beveik visus tuo metu ėjusius kultūros leidinius: „Metus", „Literatūrą ir meną", „Šiaurės Atėnus", „Septynias meno dienas", „Kauno dieną". „XXI amžius" buvo vienas iš mėgstamiausių ir labiausiai laukiamų kultūros ir krikščioniškos minties laikraščių. Ten bene dažniausiai ji surasdavo ir savo rašinius.

Marijos kava būdavo labai skani, aromatinga. Gardus, nepakartojamas kavos kvapas pasklisdavo visame bute, kuriame visur - lentynose, ant stalo, ir pasienyje ant suolo buvo prikrauta knygų, žurnalų, laikraščių. Dažniausiai šnekėdavome kultūros temomis, bet būdavo ir kitokių pokalbių. Su ja būdavo įdomu bendrauti: visada likdavo kažkas nepasakyta, fragmentiška. Dažnai Marija prisimindavo praėjusius metus, sutiktus žmones, savo skurdžią paauglystę Žaliakalnyje, kai su mama gyveno Zanavykų gatvėje, netoli turgaus, todėl gerai pažinojo visą Žaliakalnį. Kai pradėjau leisti Žaliakalnio kultūros almanachą „Fontanas", ji man pasiūlė daugybę temų, mūsų pokalbiuose prisimindama daugybę čia gyvenusių ryškių, bet jau primirštų kultūros, meno ir politikos žmonių. Vardindavo žmones ir gatves, kur jie gyveno, kur dirbo, ką yra gero nuveikė. O vienąkart pateikė visą sąrašą tų žmonių, kuriuos reikėtų prisiminti ir priminti kitiems. Daug jų Marija pažinojo iš arti, buvo rašiusi apie juos „Jaunimo gretose" ar „Nemune", vėliau savo eseistikos knygose, todėl jų paveikslai jos atminty tebebuvo gyvi ir jaudinantys.

Kartą, užnešęs pirkinius, pamačiau koridoriuje sukrautą visą kalną naujų, dar supakuotų knygų. Pasirodo, tai buvo Marijai labai svarbus ir reikšmingas, ilgai pintas visos kūrybos vainikas - eseistikos ir atsiminimų daugiau kaip 600 puslapių knyga „Žingsnis po žingsnio", kurią gražiai išleido leidykla „Naujasis lankas". Prisimenu, kad už šią knygą Marija buvo labai dėkinga leidyklos vadovui ir knygos maketuotojui Tautvydui Majauskui. Svarbiausia jos gyvenimo publicistikos rinktinė Marijai buvo tarsi Vaižgantui „Pragiedruliai" - kiek ten daug sudėta širdies, bemiegių naktų, gražių, bet dažnai ir skaudžių prisiminimų. Čia rašoma apie visos Lietuvos kultūrinio pasaulio asmenybes nuo Juozo Tumo-Vaižganto, apie kurį įdomių dalykų Marijai buvo papasakojusi ir rašiusi laiškuose Petronėlė Orintaitė, iki Roberto Keturakio, vieno iš nuoširdžiausių Marijos bičiulių, kaip ji sako, „jaunesniojo brolio", gimusio tą patį mėnesį - kovą. Pasak pačios autorės, „knyga skirta tam, kad nedingtų mūsų kultūrinė atmintis". Toks jos, kaip muziejininkės, supratimas.

Sugrįžęs namo, kai ką užsirašydavau iš tų Marijos pasakojimų. Iš jų galima būtų sudėlioti žymiai platesnį rašinį, nes čia tik keletas minčių minint gražų Marijos Macijauskienės gyvenimo jubiliejų. Labai daug kalbėdavome apie Seinų gatvėje gyvenusį rašytoją, buvusį tremtinį Kazį Jankauską: „Su Kaziu Jankausku susipažinau jau dirbdama Lietuvių literatūros muziejuje. Tai įvyko rudeniop, 1972 metais. 

K. Jankauskas visada domėjosi kauniečių kūryba ir mane ragindavo: „Rašykite apie dabar gyvenančius rašytojus - čia jūsų duona". Daug kalbėdavome apie legendinius „Varpus". Kaip kilo mintis sudėtingais karo metais leisti almanachą, kaip pavyko tą idėją paversti kūnu? Mudviejų susitikimų metu rašytojas kartais atsiverdavo, pasiliedavo prisiminimai". K. Jankauskas karo metais pradėjo leisti pagarsėjusį almanachą „Varpai", kurio leidybą Nepriklausomybės pradžioje atgaivino Šiauliuose gyvenantys Leonas ir Silvija Peleckiai. Iš Marijos sužinojau, kad „Varpus" leisti pirmiausia sugalvojo Algirdas Julius Greimas, kartu dirbęs vienoje gimnazijoje su Jankausku, ir pasiūlė Jankauskui būti redaktoriumi. „Varpams" medžiagą rinko rašydamas laiškus ir prašydamas autorių, kad atsiųstų savo kūrybos. Kartais aplankydavo juos. Veždavosi lauktuvių - lašinių ir spirito - ir parsiveždavo rankraščius. Almanachas buvo kaip tyras vanduo karo metais kultūros ištroškusiems žmonėms. Greitai tapo populiarus ir laukiamas skaitytojų.

Marija daug pasakodavo apie savo dėstytojus Vilniaus universitete - Vincą Mykolaitį-Putiną, Balį Sruogą. Prisimindavo ir kitus ryškų pėdsaką jos gyvenime palikusius žmones: buvusį Kauno literatūros muziejaus direktorių, paprastą, jautrų ir labai demokratišką žmogų Juozą Kulikauską, leidėją Antaną Kniūkštą, aktorius Antaną Žeką ir Algirdą Vrubliauską, rašytojus Salį Šemerį, Juozą Žlabį-Žengę, Petronėlę Orintaitę, Joną Graičiūną, Eugenijų Matuzevičių. Pasakodavo, ir aš išgirsdavau vis kažką naujo, negirdėto ir įdomaus.

Labai daug kalbėdavome apie P. Širvį - man viskas buvo įdomu, kas susiję su šituo žmogumi, kurį pats gerai pažinojau. Bendravome penkerius metus. Labai mėgau kaip žmogų ir kaip poetą.

„Kada mudu susitikome? Atrodo, kai dirbau „Jaunimo gretų" redakcijoje, - pasakoja Marija, - o P. Širvys dirbo „Genio" redakcijoje, kuri buvo įsikūrusi šalia. Paulių sutikdavau koridoriuje, eidama į mašininkių kabinetą. Arba buhalterijoje atsiimant atlyginimus. Buvo labai judrus, gyvas, bet nekalbus - pažiūrėdavo ir tiek. Vėliau susitikdavome „Poezijos pavasario" dienomis. Tuo metu tai buvo labai populiari poezijos šventė, provincijoje vadinama Poezijos atlaidais. 1967 metų pavasarį buvo suformuota gerų poetų grupė iš pačių ryškiausių to meto lyrikų. Ir aš kaip koks priedas galvojau, kad viena tai tikrai nevažiuosiu su tiek garsenybių, todėl išsiprašiau kad grupėn būtų įtraukta dar ir Aldona Puišytė. Pirmiausia važiavome į Latviją. Buvo ką tik miręs poetas, rašytojas ir profesorius Vincas Mykolaitis-Putinas, tai ir vežėme skaudžią žinią latviams ir lietuviams. Buvo birželio pradžia bet labai šalta ir Latvijoj, ir Lietuvoj. Sugrįžome į Lietuvą ir pirmiausia aplankėme Kamajus, padėjome gėlių ant Antano Strazdelio kapo. Tada pasukome link Salų, kur kadaise tenykštėje žemės ūkio mokykloje mokėsi P. Širvys. Ten mus priėmė karališkai - netgi filmavo televizija. Todėl dabar LRT fonotekoje turėtų būti apie tą kelionę ir Salas gražus dokumentinis filmas, kur gausu dokumentinių kadrų apie poetą. Plojimai, gėlės, suvenyrai - štai iki šiol juos saugau ir branginu, nuoširdžios vaišės po skaitymų. Irstėmės valtimis ežero užutekiais, skynėme baltas vandens lelijas... Paulius buvo neatpažįstamai pasikeitęs: linksmas, šėlo su visais. Tiesiog ant rankų nešiojamas ir mėtomas į viršų. Ir visi kartojo, kad Paulius yra jų, saliečių, pats brangiausias ir mieliausias žmogus. Jis be jokių pasibranginimų skaitė savo kūrybą. Jautėsi, kad žmogus atsidūrė pasiilgtame krašte tarp savų. Užsisvajojęs žvelgė į kitoje pusėje ežero dunksantį šilą.

Tačiau ryškiausiai prisimenu Paulių iš tų laikų, kai jis dirbo „Nemuno" redakcijoje. Buvo draugiškas, santūrus ir ramus. Kartais ryte atėję į darbą rasdavome jį padėjusį ant rašomojo stalo rankas ir snaudžiantį.

Tai buvo laikas, kai jis jau galvojo ir pamažu rengė savo eilėraščių rinkinį „Ir nusinešė saulę miškai". Visi matėme, kad Paulius savęs nemoka saugoti, betgi jo neperkalbėsi. Tame pačiame name (Nemuno krantinė 29, dabar karaliaus Mindaugo prospektas) buvo įsikūrę ir dailininkai, ir skulptoriai. Visai šalia, gretimoje patalpoje, kūrybinę dirbtuvę turėjo P. Širvio kraštietis skulptorius Vladas Žuklys. Todėl pas jį eidavau prašyti arbatinio kavai išvirti, o žurnalo stilistė Danutė Skersytė pasirūpindavo sumuštiniais. Kai ko atsinešdavome iš namų savo pietums, bet pavaišindavome ir Paulių. Tiesa, jis ilgai atsisakinėdavo, sakydavo, kad nueis papusryčiauti mieste. Bet prieš mudvi neatsilaikydavo. Tada ir pabendraudavome, ir pasišnekėdavome. Papasakodavo trumpai ir apie frontą, kad prieš ataką nieko daugiau neduodavo - tik išgerti. Sakydavo, kad taip ir įpratęs prie alkoholio, o dabar sunku atsikratyti. Vėliau vieną rytą, kai atėjau į redakciją Paulius ir sako: „Maryčėla, - taip jis mane vadindavo, - mane pakvietė skaityti eilėraščių pas kalinius Pravieniškėse, tik nieko aš prie savęs neturiu - paskolink kokį mano eilių rinkinuką". Ir aš jam atnešiau tada „Beržų lopšinę". Grąžindamas įrašė gražią dedikaciją.

Kol Paulius dirbo „Nemune", man vis rūpėjo jam parodyti savo eilėraščius, nes po 15 metų pertraukos norėjau sugrįžti į poeziją, kuria sielos gelmėse ir gyvenau. Bet vis nesiryžau iš naujo imtis plunksnos. Labai tikėjausi Pauliaus palaikymo. Ir vienąkart išdrįsau. Buvo lietinga vasaros popietė, mudu ilgai šnekėjomės. Jis jau buvo perskaitęs įduotus mano kūrinėlius. Pasakė įvairių pastabų - už kai ką pagyrė, patikino, kad galiu rašyti. Pamenu, kad vienas iš jam patikusių eilėraščių buvo apie spaudos kioską niūrų žiemos vakarą...

Netrukus P. Širvys paliko redakciją, o po jo greitai išėjau ir aš. Susitikdavome tik „Poezijos pavasariuose", ypač kai pradėjau vadovauti Lietuvių literatūros muziejui", - baigė pasakoti M. Macijauskienė.

Skambinau Marijai į Klaipėdą jos gimtadienio dieną. Pasveikinau, palinkėjau stiprybės. Pirmiausia, kaip ir visada, paprašė perduoti linkėjimus visiems, kas ją pažinojo ir prisimena. Paklausiau, kuo dabar užsiima, ar dar rašo. Pajutau, kad jos atmintis dar šviesi, o protas aiškus. Išgirdau, kad turi kūrybinių planų, dar nebaigtų darbų. Vienas iš jų - pats svarbiausias - pabaigti dokumentinę apybraižą apie Salomėją Nėrį. Tai bus plačios apimties rašinys apie mūsų mylimą poetę pagal jos jaunystės draugių Petronėlės Orintaitės, Jadvygos Laurinavičiūtės, Janinos Narkevičiūtės, Emilijos Kvederaitės-Mykolaitienės pasakojimus, atsiminimus bei laiškus. Marija su visomis šitomis moterimis yra daug bendravusi, daug ką užsirašiusi pati iš tų susitikimų su jomis.

Palinkėkime šiai moteriai, anot Vaižganto, darbščiajai lietuvei, didelio mūsų kultūros avilio bitelei M. Macijauskienei, mininčiai 90-ąjį gimtadienį, sveikatos, geros nuotaikos ir kūrybinių planų išsipildymo.

Nuo redakcijos:

Deja, 2020 m. gegužės 8 dieną, eidama 91-uosius metus, mirė žurnalistė, poetė, muziejininkė Marija Macijauskienė.

Rubrika Sukaktys, jubiliejai yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.