Sukaktys, jubiliejai

1951 m. vasario 17 d. pasirodė pirmasis tuometinio Akmenės rajono laikraštis „Pergalės vėliava" (tokia buvo šiandieninės jubiliatės „Vienybės"... mergautinė pavardė). Aš tada buvau Viekšnių vidurinės mokyklos devintokas ir nė nesvajojau, kad po penkerių metų būsiu įrašytas į dar labai jauno ir kokybės prasme žalio laikraščio darbuotojų tarpą. Tarp jų, borods, tik du ar trys buvo baigę vidurinę mokyklą, žurnalistikoje ir poligrafijoje niekas neturėjo menkiausio supratimo, o pirmoji redaktorė Cipa Racinaitė net vidurinio išsilavinimo neturėjo, be to, dar ir ne lietuvė.

Beveik visa mano darbinė veikla susijusi su Akmenės rajono, kuris yra išgyvenęs visokiausių reorganizacijų - naikinimų, prijungimų, vėl atkūrimo - laikraščiu: dirbau korektoriumi, literatūriniu darbuotoju, atsakinguoju sekretoriumi. 1965 metais vėl atkūrus rajoną, pirmtakė „Pergalės vėliava" su buvusiu redaktoriumi A. Barausku liko Mažeikiuose, o mums, akmeniškiams, teko garbė būti naujo laikraščio „Vienybė" krikštatėviais ir jau sukaupusiais šiokios tokios patirties laikraštininkais.

Man daugelį metų teko garbė rūpintis „Vienybės" veidu: maketavau laikraštį, taigi tarsi kosmetologas savo žinioje turėjau daug įvairių priemonių jo „grožio procedūroms", mat kurį laiką tekstų rinkimas vietinėje Akmenės spaustuvėje buvo rankinis, linotipo net neįsivaizdavome, kad tokių esama, o ką jau kalbėti apie kompiuterį. Taigi žonglieravau kvadratais, cicerais, korpusais, borgesais, petitais, nonpareliais, kursyvais (vengiau pusjuodžio: bendradarbiai taip surado paralelę su manąja pavarde). Nuo pat 1956 metų, kai buvau priimtas tuometinės redaktorės G. Jankeliūnaitės-Norgėlienės, dar dirbau su šešiais laikraščio redaktoriais, itin darbščiais, reikliais, net savotiškai spalvingais.

Pandemija, karantinas... Jei „Vienybės" jubiliejinėje šventėje būčiau galėjęs dalyvauti (nežinau, ar tokia galėtų būti), geru žodžiu prisiminčiau visus septynis redaktorius; norėčiau ir galėčiau prisiminti absoliučią daugumą buvusių bendradarbių, kurie kiekvienas laikraščio gyvenime paliko ryškų pėdsaką; labai šiltai prisimenu šviesius ir labai darbščius spaustuvės žmones, daug prisidėjusius, kad bendromis mūsų pastangomis vėlesnio laikotarpio „Pergalės vėliava", paskui ir Vienybė" rajoninių laikraščių gretoje nebuvo tarp autsaiderių. Dėkočiau ir dabar dėkoju visiems visiems laikraščio draugams, bičiuliams, kurie morališkai, net finansais daugelį metų padėjo vienybiečiams, o sunkiu sovietiniu blokados laikotarpiu ar per anuometines spaudos šventes visada buvo kartu. „Vienybės" biografijoje šviesu, kad ji, jos žmonės ir gausus aktyvas per santvarkų virsmą nenuklydo į šunkelius su Lietuvos nepriklausomybės priešais. Dabar negaliu kaip nors priekaištauti dėl šiandieninio laikraščio kokybės, tiražo ir kita - įsivaizduoju ir kartu negaliu įsivaizduoti, kaip jie, trys ar keturi, dabar sunkiai dirba, kiek įtampos, gal net nervacijos patiria. Nuoširdžiai Jiems linkiu sveikatos, kūrybiškumo, susiklausymo ir šviesių ateities dienų. Gyvuok, „Vienybe" ir per ateinančius dešimtmečius, gyvuok!