2024 m. gruodžio 21 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Savaitės tema

*print*

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė: Kultūros realijos kuriant gerovės valstybę

2024-08-03
 
Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

 

Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos Profesinio tobulinimo institutas, Lietuvos kultūros kongresas su LR Seimo Kultūros komitetu ir kitais socialiniais partneriais surengė mokslinę - praktinę konferenciją „Politinė kultūra ir Kultūros kongresų pamokos". Ji buvo skirta I-jo Lietuvos kultūros kongreso artėjančiam 35-mečiui ir tarpukaryje vykusio Pirmojo Lietuvos kultūros kongreso šimtmečiui bei vieno iš Kultūros kongreso iniciatorių, Romualdo Ozolo gimimo 85-čiui paminėti.
***
Nuo sukviesto pirmojo Kultūros kongreso praėjo šimtmetis. LR Seime vykusioje Kultūros kongreso konferencijoje kalbėta jau birželyje. Vis greičiau besikeičiantis pasaulis kiekvienai kartai kelia naujų uždavinių, idant mūsų maža tauta, nacija, nedingtų pasaulio tautų judėjimo, kraustymosi, lengvesnės duonos paieškų balagane. Mokslininkai dvejodami kalba apie naują geologinį laikotarpį - antropoceną, kuriame jau gyvename. Atominio amžiaus grimasos, kaimynystėje vykstančio karo, dirbtinio intelekto iššūkiai... Šiame kontekste kultūra vaidina ypatingai svarbų vaidmenį. Tai gamtos guolį palikusio ir net primityviausias visuomenės grupes kuriančio žmogaus vertybinis matas. Visais savo parametrais - kalba, istorija, mokslu, menu, švietimo sankloda, dorove kurianti ypatingo gamtos stebuklo - žmogaus - dvasinės kultūros esmė.
Kokią vietą kultūra užima piliečio kelyje link gerovės valstybės? Ir kas tai? Tai „valstybė, kurios vyriausybė pripažįsta ir siekia įprasminti atsakomybę už piliečių gerovę Įsipareigoja įgalinti piliečius ir veikiančias ekonomines, socialines, kultūros struktūras kurti programas, mažinančias socialinę nelygybę Gerovės valstybė [...] suprantama kaip valstybės įsi¬pareigojimas garantuoti kiekvienam orų pragyvenimą. Jis suteikia¬mas ne kaip labdara, o kaip socialinė teisė - per socialinę apsaugą, socialines paslaugas, darbo rinkos ir būsto politiką, švietimą ir svei¬katos apsaugą..." .
Tai - socialinės, kultūrinės raidos stadija. Svarbiausia - subalansuotas ekonominio efektyvumo ir socialinio teisingumo, žmogaus intelekto ugdymo ir paramos inovacijoms kurti galimybės visoje valstybės teritorijoje: megapolyje ir regionuose.
Kultūra - ypač svarbus komponentas tvaraus vystymo (sustainable development) kontekste, kaip vienas svarbiausių žmogaus gyvenimo kokybės gerovės valstybėje sandas. Kultūra - viena svarbiausių visuomenės, politikos ir kitų piliečių veiklų kokybinio vertinimo sąvoka. Kultūra skatina, palaiko socialinę sanglaudą ir skatinti ekonomikos bei gerovės augimą. Veikia kaip kūrybiškumo, inovacijų, intelektinės terpės kūrimo, tarpkultūrinio supratimo globaliame pasaulyje katalizatorius.
Todėl kalbėti apie kultūrą, ją puoselėti - valstybės, jos piliečių, kiekvieno asmens kasdienos būtinybė. Kultūra turi esmiškos įtakos komunikacijai su įvairiais žmonėmis pasaulyje. Ji prasideda nuo pagarbos kitam ir kitokiam. Bendravimo stiliams, kalbos, gestų pasažuose, perduodamos informacijos ar požiūrio į konfliktus definicijose.
Kultūra yra labai svarbi civilizacijai, nes ji formuoja socialinius standartus, tradicijas, vertybes ir žinių plėtotę, ypač svarbu ugdant ne žmonių išteklius (kas, deja, vis dar akcentuojama Lietuvoje), bet piliečių intelektinį potencialą. Tai daro įtaką švietimui, visuomenės normoms, menui, kalbai ir bendrai praktikai visuomenėje.
Mokslininkai šiandien daug kalba apie žmogaus situaciją Žemėje. „Pirma, žmonių rūšies pokyčiai mūsų žemėje yra dramatiški, žiūrint iš daugelio mokslinių perspektyvų. Antra, dešimtmečius mokslininkai suprato, kad mūsų ekologinis poveikis yra augimo be apribojimų paradigmos funkcija, o šis poveikis yra didėjančio gyventojų skaičiaus ir didėjančio gerovės poreikio rezultatas. Besąlyginis ekonomikos augimas yra problemiškas" .
Matome dirbtinio intelekto iššūkius žmonijai. Problemas, susijusias su švietimu, moralinių, dvasinių vertybių ugdymu. Lietuvos švietimo sistema sugriuvusi. Bet būtent jai iššūkiai vieni didžiausių. Tik didėja mokytojo-auklėtojo vaidmuo ieškant metodikų, kurios padėtų ugdyti vaiko intelektą, kūrybingumą, moralinę atsakomybę, įdiegti etikos pagrindus. Nukreipti, patarti, kaip rasti kelius, kurie didžiuliame globalaus pasaulio įvairios informacijos sraute nuvestų į žmogų išaukštinančią pozityvaus pasaulio kūrėjų terpę.
„Dilema, su kuria turi susidurti pedagogas, yra ta, kad iš esmės mūsų mokyklos stengiasi visus išmokyti priimti ekonominę sistemą ir joje sėkmingai dirbti. Deja, ta sėkmė beveik garantuoja pagreitintą planetos ir visų be išimties gyvų būtybių sunaikinimą" , - kalba ne vienas švietimo ekspertas. Ir vėl matome, kad būtent kultūra šiame kontekste turėtų vaidinti ypatingai svarbų vaidmenį. Be jos žmogus - tik primityvus robotas (pastarųjų metų parodose Japonijoje išaiškėjo, kad jau dabar bandoma sukurti homonoidą, į aplinką reaguojantį emociškai).
Ką pastebime Lietuvos kultūros lauke? Kultūros politikos pagrindų įstatyme (2024, birželis) naudojamas terminas kultūros dalyvis, dalyvavimas kultūroje. Tai tas pats, jeigu sakytume „ežiukas dalyvauja rūke", nes kultūra - žmogaus egzistavimo visuomenėje neišnykstanti vertybinė terpė. Kultūros dalyviais įvardina kultūros institucijas, meno kūrėjus bei kitus kultūros paslaugų teikėjus ir aktyviai kultūrą kuriančius ar joje dalyvaujančius asmenis. Tarytum žmogaus elgsena, benamiai, prostitucija, ekonomika, gamtosauga ir visos kitos žmogaus veiklos sritys jau nepatenka į kultūros lauką. Tai kažkokios sritys, su kuriomis siūloma horizontaliame lygmenyje bendradarbiauti. Ir tai priimta valstybiniu lygiu!
Esame laisvi, tikrai auga gerovė, matome, jaučiame teigiamų poslinkių daugelyje žmogaus veiklos sričių. Tačiau Lietuvoje klesti politinis ir ekonominis egocentrizmas. Netgi tenka aiškinti piliečiams, kodėl pvz. solidarumas yra vertybė, o patyčios netgi valstybininkų lygmenyje, nepagarba išrinktiems valstybės vadovams - prastos kultūros pasireiškimas. Desovietizacijos vardu klesti antikultūra: trypiami autoritetai, nepagarba praeičiai, savo nuomonę apie gatvių, įstaigų pavadinimų kaitą reiškiantiems žmonėms, mokyklose tikriausiai greitai bus pamirštama didžioji dalis sovietmečiu kūrusių menininkų.
Didžiausia klaida: kultūra valdininkų ir žurnalistų lūpose prilyginama menui. Jau dabar žurnalistai radijo laidose painiojasi vertybiniuose prioritetuose. Dauguma radijo laidų vedėjų, renginių apžvalgininkų kultūrą sutapatina su menu. Jei dainuoja, tai jau kultūra, o jei pašnekovą kalbinanti žurnalistė nuolat krizena, ne etiškai bendrauja - tai kultūros matais jau nebematuojame?
Kultūros problema - jaunimo požiūris į tautines vertybes, praeities palikimą, be kurio negalima ateitis. Tyrimai, asmeniška, patirtis įtikina, kad ne tik moksleiviai, studentai, bet ir jų pedagogai nežino Lietuvos kultūros (ne tik muzikos istorijos) patriarcho Juozo Naujalio pavardės, o jo atminimui skirtais metais nepasistengta visuotinai tai garsinti. Įvykusios Dainų šventės nuopelnas - priminta mokyklinėje auditorijoje pamiršta „Lietuva brangi" melodija. Bet jos esmiškumą pajuto vyriausieji - prikėlė atmintį ir jų akyse blizgėjo ašara. Kultūros taryba finansuoja daug projektų, tačiau kriterijaus - reikšmingumas kultūros perdavimo, jos ugdymo, kultūros kompetencijų plėtotės požiūriu - neakcentuojamas.
Trys Nepriklausomybės dešimtmečiai ypač skaudžiai palietė švietimo sistemą. Meilės Lukšienės mintys, besirėmusios humanistinėmis idėjomis, buvo ne tik nustumtos į pašalius, bet netgi sugriauta mokytojų rengimo sistema (sunaikinta patirtis nuo VDU, Mokytojų seminarijų, VPI, LEU). Svarbi sąvoka - sistema. Ją galima buvo tobulinti, bet ne naikinti, nieko pozityvaus nesukuriant. Nepateisinamai sugriovus mokytojų rengimui reikalingą studijų bazę, išblaškius mokslo potencialą, pedagogikos mokslo ir švietimiečių aktualijas skleidžiančią spaudą, dabar veikia abejonių kokybe keliančios mokytojų rengimo struktūros. Ką reiškia uždaryti miestelyje biblioteką, mokyklą? Tai reiškia - mažta inteligentijos, sunaikinamas labai svarbus kultūros židinys, kuris brandina bendruomenę.
Lietuvos nacionalinis kultūros centras skelbia duomenis apie kultūros centrų veiklą regionuose: „Kultūros centras - atvira bendruomenei įstaiga, kultūrinė erdvė, kurioje puoselėjama etninė kultūra, tradicijų tęstinumas, mėgėjų menas kuriant menines programas, plėtojant šviečiamąją, edukacinę, pramoginę veiklą, ugdant bendruomenės kultūrinius poreikius, organizuojant profesionaliojo meno sklaidą. 2023 m. statistiniais duomenimis, 60-yje Lietuvos savivaldybių veikia 153 juridiniai kultūros centrai ir 442 jų struktūriniai padaliniai. Lietuvos nacionalinis kultūros centras rūpinasi šių kultūros centrų tinklo raidos stebėsena ir bendradarbiauja įgyvendinant kultūros centrų veiklą visuomenei pristatančius projektus. Kultūros centruose ir jų padaliniuose veikia 3330 įvairių žanrų mėgėjų meno kolektyvų, studijų, būrelių, kuriuose dalyvauja 44407 dalyviai". Tačiau jie nepakeičia nei bibliotekų, nei mokyklų bendruomenių ugdomo gyventojų IQ.
Dažnai pozityvūs poslinkiai nesukuriami dėl kultūros elito abuojumo, valdininkų intelekto, vertybinio požiūrio skurdumo. Jau 30 metų Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje nėra žmogaus, atsakingo už menų dėstymą ir jų plėtotę popamokinėje veikloje. Nesuprantama, kad menas - tai ne laisvalaikio užgaidos, o labiausiai, efektyviausiai ugdanti žmogaus kūrybingumo, dvasingumą, socializaciją, komunikaciją, vertybinį požiūrį į kiekvieną žmogų pradmenis. Galop tai - psichofiziologijos, fiziologijos tobulinimo (menų terapija) būtinybė. Lietuvoje prieškaryje visų mokyklų tvarkaraščiuose buvo po dvi savaitines valandas, skirtas muzikai. Sovietmečiu mokyklose buvo po du, tris (pagal vaikų amžių) chorus. Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje netgi dainingame mieste - Panevėžyje - buvo likęs tik vienas choras. Greta kitų neigiamų rezultatų svarbiausia, kad nedainuojantis vaikas lieka beklausiu - nesivysto jo fiziologinis aparatas. Mokytojai ir visa švietimo sistema dabar pasmerkia augančius vaikus. Visi televizorių ekranuose girdime sportininkus, karius rikiuotėse, ceremonijų metu nebesugebančius gerai intonuoti netgi himno melodijos.
Mokyklose išnyko teatro, plastikos menų užsiėmimai, muzikos pamokos mažta pagal mokyklos įgeidžius, neišmanymo lygį.
Mokytojo prestižą kuria ne didesnis atlyginimas, ne didžiavimasis vandališka ministerijos apgultimi. Ir ne valandų skaičius. Ne tik kuriamos naujos, inovatyvios metodikos, vadovėlius papildanti medžiaga, bet ir plėtojamas individualus intelektas. Siekis būti aukštos kultūros piliečiu, pastangos kurti veiklos mokyklos bendruomenėje pridėtinę vertę (bendravimas, empatiški santykiai, emocinis intelektas, kūrybingumo skatinimas, ugdoma estetinė sąmonė, inkliuzinis mokymas ir kt.). Tokių mokytojų buvo, pasitaiko ir dabar. Kodėl ne visi mokytojai geba perteikti mokiniams plataus kultūros lauko vertes ir žmogaus humanistinės kultūros esmes? Intelekto stoka ugdo ne kūrybingą, kritiškai mąstantį žmogų, bet transliatorių, ne kuriantį mokslininką, bet anglų kalba parašytų straipsnių šifruotoją. Argi jis pajėgus stimuliuoti inovacijas Lietuvoje?
Ne matematikos dalykas ugdant asmenybę yra svarbiausias. Moralinis nestabilumas, vertybių kaita verčia giliau mąstyti apie humanistiniu mąstymu paremtą ugdymo turinį ir visuomenės vystymo tendencijas. Todėl privalome stebėti ir visavertės asmenybės ugdymo dvasingumo, dorovinių parametrų kaitą. Ne tik pats asmuo, šeima, bet ir kuriamos gerovės valstybės kultūros strategijoje turi nubrėžtos kultūros ugdymo kelių trajektorijos.
 
REMIA:
 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2024-11-30 14:38
 
Share |
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Teresė Rakauskienė

2024-08-15 09:12

Tai svarbu.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media