Savaitės tema

„Kvietimas ateiti ir pamatyti, kuris lydi pirmuosius jaudinančius Jėzaus susitikimus su mokiniais, yra taip pat kiekvieno tikro žmogiško bendravimo metodas, – rašo popiežius Pranciškus kreipimesi, skirtame Bažnyčioje minimai socialinio komunikavimo dienai. – Siekiant papasakoti apie gyvenimą, tampantį istorija, būtina palikti patogią išankstinę nuostatą „jau tai žinome“ ir išjudėti, eiti ir pamatyti, būti su žmonėmis, klausytis jų, stoti akistaton su tikrove, kuri mus visuomet nustebins kokiu nors aspektu“.

Sudėtingas lietuvių kalbos kelias. Ji, kaip didžiausioji vertybė, padėjo suvienyti tautą ir ištverti siaubingas negandas. Patriotiška, didvyriška, gražu. Tačiau grėsmės, pavojai nedingo. XXI amžiaus pradžioje tarp mąstančių lietuvių ir juos suprantančių kitataučių nedingsta nerimas: lietuvių kalba vejama iš Lietuvos aukštųjų mokyklų, gujama iš disertacijų tekstų, viešuose renginiuose stengiamasi jos nebevartoti. Mokslininkų nuomone bendrinė lietuvių kalba prasta ir prastėja.

Naršydamas po Facebook‘ą netikėtai randu: “Apie tai galėtume paskelbti ir Lietuvos žurnalistų sąjungos svetainėje www.lzs.lt. Kas parašys?, - klausia kalbininkė Jūratė Sofija Laučiūtė ir pateikia savo komentarą. Kreipiamąsi į mus, todėl jį ir skelbiu. Atleiskit, kad tik dabar, bet jis nei kiek nepaseno, aktualus ir šiandien.

Klausydamas per visas žiniasklaidos priemones - per televizijos kanalus ir radiją (laikraščių, žurnalų neliečiu) - negaliu nesistebėti, kad bet kuris žurnalistų pakalbintas viešas „oratorius“ - Seimo narys, ministras, medikas, pedagogas, įstaigos vadovas, ūkininkas, pagaliau bet kas - visi, reikšdami savo asmeninę išmintį, neapsieina be tų viešąją lietuvių kalbą užplūdusių kalbėsenos ydų - parazitų: iš tikrųjų, pakankamai, išties, nepakankamai...