Per daugelį metų Akmenės rajono laikraščiuose „Pergalės vėliava" ir „Vienybė" sutikau, kartu dirbome ir paliko puikių įspūdžių bene septyni redaktoriai, vieni kaip labai kūrybingi ir neįtikėtinai darbštūs, kiti įdomūs ir spalvingi. Apie vieną jų čia.

Buvau neseniai pradėjęs dirbti „Pergalės vėliavoje", kai ją paliko redaktorė G. Jankeliūnaitė-Norgėlienė. Laukėme, kada ateis naujas. Atvažiavo... rogėmis!

Vieną labai šaltą 1956-ųjų žiemos dieną spaustuvėje iš vadinamųjų grankių skaičiau pirmojo atspaudo korektūrą, tekstų rinkėjos prie kasų taisė klaidas (apie linotipą tada nė nežinojome). Staiga pro langą pamatėme gatve pračiuožiančiose rogėse su aukštomis gardimis (gal šiaudams vežti) už važnyčiotojo nugaros ant lagamino sėdintį susigūžusį žmogeliuką. Lauke turbūt koks dvidešimt šalčio, o jis su skrybėle ir paltuku.

- Kaip Stepaną Razina į egzekuciją veža! - kažkas sukikeno ir vėl palinkome prie darbų.

Už geros valandos atsidaro spaustuvės durys ir mes pamatome... „Stepaną Raziną".

- Aš būsiu naujasis „Pergalės vėliavos" redaktorius, susipažinkime, - pasakė dar nė nespėjęs sušilti, o mes netekę amo nedrąsiai ėmėme tiesti rankas.

Tai buvo Algirdas Č. (Černa), ilgainiui įnešęs į mūsų laikraščio ir jo darbuotojų gyvenimą daug naujovių: netrukus į rankas mums įbruko po „zorkį" ar „fedą", pats ėmė rašyti apybraižas. „Pergalės vėliava" pagyvėjo, bet... Turėjo žmogus silpnybę: šaltį pakeldavo puikiai, bet po kitokių laipsnių labai greitai „nulūždavo"...

Buvau „netikras" redaktorius

- Danute, - sako A. Č. redakcijos buhalterei, - paruošk dokumentus bankui, šiandien algų diena, aš trumpam išvažiuoju į Tučių tarybinį ūkį, greit grįšiu, pasirašysiu, o tu į banką pinigų.

- Laukiame redaktoriaus, Danutė nerimauja. Ir štai iš Tučių skambutis: kažkas teiraujasi, ar čia „Pergalės vėliava", ir praneša liūdną žinią - mūsų redaktorius po trumpučių vaišių „nulūžęs"...

O algų verkiant reikia. Kipšas man pakuždėjo mintį ant dokumentų suraityti redaktoriaus parašą. To rašymo nebuvo daug - pavardė trumputė, tik šiokios tokios subtilybės: kai jis blaivas - parašą užbaigdavo kilpute, o jei su „laipsniais" - uodegyte žemyn. Padariau kilputę, gavome algas, o kitą dieną redaktorius net nepaklausė, kas kaip.

Panaši ant mano sąžinės nuodėmė krito, kai redaktoriumi dirbo Klemensas J. (Jurkevičius). Kartą jis su grupe kolūkių pirmininkų keletui dienų išvyko į Estiją, o algų dokumentai taip pat liko be redaktoriaus parašo. Turėdamas „praktikos", pasitreniravau kolektyvo labui, tik šį kartą vargti teko ilgiau: ten nei kilpučių, nei uodegyčių nereikėjo, bet... algas gavome.

Vos nesudegiau

Pradėjęs dirbti Akmenės cemento gamyklos daugiatiražinio laikraščio redaktoriumi, nei gamyklos, nei jos žmonių dorai nepažinojau, tad visokius klausimus, ką ir kaip rašyti prisieidavo derinti, teirautis profsąjungos komitete arba su įmonės partorgu (partinio komiteto sekretoriumi). Geras ramaus būdo sekretorius Rusijos lietuvis Stanislavas Kazimirovičius man paliepė parašyti apie fabriko valgyklos darbą. „Nueik, sako, pas valgyklos direktorių golubčiką, pasiteirauk, kokius maisto produktus gauna, kaip dirba virėjos, ar patenkinti darbininkai ir visa kita..."

Kaip buvo rekomenduota, taip ir padariau, parašiau nei blogą, nei gerą rašinėlį ir nunešiau Kazimirovičiui. Šis skaito, pasivalo akinius, vėl skaito ir kai pradės juoktis, net raitosi. Ko, galvoju, jis juokiasi - juk ne feljetoną sukūriau?

- Taigi direktoriaus pavardė visai ne golubčikas, jis į kiekvieną kreipdamasis golubčiku (balandėliu) vadina, tai jo tarsi priežodis, užtat ir žmonės taip jį vadina, ir aš tau taip prasitariau. Tikroji jo pavardė Zolotariovas, Sergejus Zolotariovas, - aiškina man partorgas.

Turbūt tada buvau raudonas kaip burokas iš gėdos, ir jeigu ne ta partorgo cenzūra, būčiau žiauriai apsijuokęs ir „golubčiką" įskaudinęs.

Mane „demaskavo"

Praėjo lygiai šešiasdešimt metų, kai baigiau Viekšnių vidurinę mokyklą, bet puikiai ir su dėkingumu prisimenu daugelį mokytojų, tarp kurių ne tik mums perteikiamomis žiniomis, bet ir mielomis keistenybėmis atmintyje ypač išliko Jonas Žilevičius.

Kartą Naujojoje Akmenėje, administraciniame pastate, kur tada buvo įsikūrusi mūsų „Vienybės" redakcija, sutikau mokytoją J. Žilevičių, su kažkokiais reikalais atvažiavusį iš Viekšnių pas rajono valdžią (tada Viekšniai priklausė Akmenės rajonui). Trumpai pasikalbėjome apie šį bei tą, pasisakiau, kad tebedirbu redakcijoje. „Skaitau „Vienybę", žinau ir tavo slapyvardį, kuriuo pasirašinėji, Ercupas!" - ir gudriai šypsodamasis žiūri į mane. - „Mokytojau, redakcijoje dirba žmogus, kurio pavardė ir yra Ercupas, tik mudviejų, kaip reta, vardai sutampa, abu esame Apolinarai" - bandau aiškintis. - „Tu nemeluok, neišsisukinėk, pagavau!" - paplojo man per petį ir nuėjo. Taip tąkart ir neįtikinau, buvusio mielo mokytojo, jog nemeluoju, taip jis mane „ demaskavo".

Paskutinį kartą atnaujinta: 2014-08-20 13:00

Atgal