Nuomonių barometras

Juozas Stasinas

Kaip žmogus, visą savo gyvenimą paskyręs gamtosaugai, kultūrai negaliu būti abejingas šiai veiklos sričiai ir šiandie. Ypač esu susirūpinęs visuomenės švietimu ir jo sudėtine dalimi – ekologiniu ugdymu. Esu giliai įsitikinęs, kad švarią aplinką, gamtą išsaugos ne biurokratiniuose kabinetuose sukurpti įstatymai, beribės baudos ar nepabaigiamos reformos, bet žmonių sąmoningumas ir kultūra, kurioje, beje, vieną svarbiausių vietų užima ekologinė kultūra.

Suprantu, kad valstybininkams surasti dialogą su visuomene nėra lengvas dalykas, bet tai nereiškia, kad to neturime siekti. Tai privalo daryti visos žmogaus mastyseną „formuojančios“, kultūrą puoselėjančios institucijos – tiek valstybinės, tiek visuomeninės. Šiame procese svarbų vaidmenį vaidina nuoširdus dialogas su visuomene. Jis turėtų vykti ne formaliai ir ne tam, kad bet kokia kaina pasiektume tikslą, ar per jėgą teisiškai įformintume visuomenėje atsiradusias krašto apsaugos, aplinkosaugos ar kultūros problemas. Bet kuriuo atveju visi sprendimai turi būti priimami išsiaiškinus, išdiskutavus ir susitarus su žmonėmis, su plačiąja visuomene.

Valstybininkai turėtų gerai suvokti, kad visuomenės psichologinis barometras yra labai jautrus, ir ypač tuomet, kai žmonės plika akimi mato, jog jie, prisidengdami įvairiausiais motyvais tikslui pasiekti, naudoja spaudimo priemones, prasilenkiančias su realybe. Neretas atvejis, kai laikas ir gyvenimo tiesa tuos valstybininkų motyvus ir poveikio priemones sutrempia taip, kaip netikėtai atūžusi politinė audra į nieką paverčia mūsų „pergales" ir „laimėjimus". Natūralu, kad visuomenė jautriai reaguoja į tai, kai norima pertvarkyti gamtą, pajungti ją tarnauti nepasotinamiems atskirų politinių ar lobistinių grupių poreikiams tenkinti. Ir vargas tiems, kurie negirdi visuomenės balso ir vienvaldiškai priima sprendimus.

Toli pavyzdžių ieškoti netenka, pakanka prisiminti, kad ir Žaliųjų judėjimą, kuris vėliau virto visos Lietuvos visuomenės pergale prieš diktatą, prieš technokratinį mąstymą, prieš biurokratinį spaudimą.

Mūsų galva, sprendžiant sudėtingas probemas tarp valstybininkų ir visuomenės, visuomet būtina ieškoti ir, be abejonės, galima rasti bendrą vardiklį, tik reikia tam nepagailėti laiko ir atverti savo geranoriškas širdis.

Susikalbėjimui su žmonėmis turėtume pasitelkti ne „represines“ priemones, bet tokias, kurios mobilizuotų visuomenę ar atskiras jos grupes objektyviam sprendimui priimti. Yra įvairiausių būdų tam pasiekti, tik reikia gerai paaieškoti. Lietuvos žmonės nuo senų laikų sugebėjo sugyventi ir nesipykti tarpusavy, prisiminkime, kad ir mūsuose gyvavusią paprotinę teisę. Šiandien ne mažiau aktualu į teismus sugrąžinti objektyviąją teisėsaugą, į valdžios institucijas vadovų asmeninį pavyzdį ir sudaryti sąlygas motyvuotai neteršti aplinkos, saugoti gamtą, miškus bei ginti savo Valstybę.

Kaip šiandien prisimenu žymaus gamtosaugininko, teisininko, anuomet įkūrusio ir ilgus metus vadovavusio pirmajam Lietuvos gamtos apsaugos komitetui Sovietų Sąjungoje, Viktoro Bergo pamokymą: „Įstatymas visuomet bus „negyvas“, jeigu jo nepalaikys visuomenė“. Taigi, pagalvokime apie tai ir eikime ta linkme, nes niekas kitas nepasirūpins mūsų gerove, girių, gamtos išsaugojimu. Stokime į vieną gretą kovoje už Valstybės ateitį.