Naujos knygos, leidiniai

Tad visų pirma mus užintriguoja, kas toji poetė? Vardas gali būti vietinis, tačiau pavardė - ne, aiškiai matyti, kad „importinė", ne mūsų krašto. Tai patvirtina ir portale lrs.lt paskelbta žurnalisto Vytauto Žeimanto biografinė poetės gyvenimo ir kūrybos apžvalga.

Vanda gimė Baltarusijoje, Muliarų kaime, buv. Adutiškio parapijoje (pačiame Lietuvos pasienyje). Mama buvo lietuvių kilmės, seneliai namuose kalbėjo lietuviškai.

Būsimoji poetė baigė Vitebsko pedagoginį institutą, tapo pradinių klasių mokytoja. Atsikėlė gyventi į Vilnių, mokytojauja sostinės 13-oje vidurinėje mokykloje. Čia ji sutinka ir Lietuvos nepriklausomybę. Ryškus posūkis jos biografijoje įvyko 1992-aisiais, kai dėdė (tėvo brolis) ją pakviečia pas save į Škotiją. Vanda apsigyvena Edinburge, dirba įvairiose firmose. Napiero universitete įgyja turizmo organizatorės specialybę. Išteka už portugalo, tampa Martinš duš Reiš.

Daugiau ne du dešimtmečiai, praleisti užsienyje, nenustelbė, neišblukino Vandos meilės Lietuvai, ypač Vilniui. 2014 m. ji sugrįžta į mūsų sostinę, išlaiko lietuvių kalbos egzaminą ir dirba savo mėgstamą darbą - mokytojauja. Baltarusių kalba rašo eilėraščius. Minske išleidžia savo pirmąjį eilėraščių rinkinį „Svajonių jūra" - „Нора Мары" (2020). Knygoje yra skyrius „Pasivaikščiojimas po Vilnių". Tai skambūs, jautrūs posmai apie Katedros aikštę, Gedimino kalną, Vingio parką, šv. Kazimiero bažnyčią ir kt. V. Žeimantas cituoja baltarusių poeto Olego Minkino žodžius apie Vandos Martinš duš Reiš kūrybą: „Poetė turi savo rašymo manierą ir apdovanota jautriu lyrizmu, ypatingu įžvalgumu ir tik jai būdingu išradingumu, saviironija. Ypač nustebino poetės peizažinės eilės, kai kurios iš jų atrodo kaip chrestomatinės".

Beje, 2019-2020 metais Vanda Martinš duš Reiš išleido dvi poezijos knygas baltarusių kalba, į baltarusių kalbą išvertė Dalios Grinkevičiūtės knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros", o 2024 m. gavo Vilniaus miesto mero premiją už trikalbę (baltarusių, lenkų, lietuvių) poezijos knygą „Žaibai virš Vilniaus".

O štai dabar rankose laikome ir naujausią Vandos Martinš duš Reiš poezijos knygą. Turime atkreipti dėmesį, kad tai ne kokio pašaliečio žvilgsnis į Aukštadvarį, jo istoriją, gamtą. Poetė įsigijo sodybą Mikalavos kaime, apie 3 km nuo Aukštadvario, apsigyveno joje, įsiliejo į vietos bendruomenės gyvenimą.

„Kiekviena šalis ir kiekvienas susitikimas paliko nepamirštamus pėdsakus mano širdyje ir kūryboje. Viskas vyko laiku ir vietoje, - knygos įvade rašo Vanda Martinš duš Reiš. - O dabar aš jaučiuosi savo vietoje gražiame ir svetingame, Lietuvos gražuolės Dzūkijos tankių miškų ir žydrų ežerų apsuptame Aukštadvario miestelyje. Žmonėms čia tinku tokia, kokia esu, o apylinkių gamtos vešėjimas vasarą ir gilus miegas žiemą jaudina iki sielos gelmių ir liejasi eilėmis popieriuje" (7 p.)

Neatsitiktinai Vanda Martinš duš Reiš savo knygą pradeda eilėraščiu „Miestelis Sirokomlės laikais". Vladislavas Sirokomlė (Wladysław Syrokomlia, tikr. Liudvikas Kondratovičius (Ludwik Kondratowicz, 1823-1862) - žymus lenkų poetas, gimęs dabartinės Baltarusijos teritorijoje, didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Bareikiškių palivarke (Vilniaus r.), mirė Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse. Parašė kelias kelionių (išvykų) knygas po Vilniaus krašto miestelius, tarp jų ir Aukštadvarį, kuris jam paliko mielus prisiminimus, kur, pasak poetės „pasimelst prie koplyčios šventos / Sirokomlė stabdydavo laiką".

O aplinkui plytėjo miškai ir laukai

Čia sniegų užkloti, čia vėl javo...

Pailsėjo poetas, jo eiklūs žirgai,

Ir į Punią smagiai iškeliavo. (11 p.)

Aukštadvariečiai ypač didžiuojasi, kad kadaise jų miestelį kartkartėmis aplankydavo įžymus lenkų poetas Adomas Mickevičius (1798-1855). Čia jis viešėdavo pas studijų draugą Vilniaus universitete Pranciškų Malevskį (Franciszek Malewski). A. Mickevičius ypač mėgo pasėdėti, pasvajoti prie ąžuolo, kuris ilgainiui ir buvo pavadintas Mickevičiaus ąžuolu. Jis žaliuoja ligi šiol. Ąžuolą paminėjo ir Vanda Martinš duš Reiš eilėraštyje „Prie Malevskių rūmų" (13 p.). Gal tik šiek tiek gaila, kad poetė neatsižvelgė į chronologiją dedama eilėraščius: Aukštadvaryje pirma lankėsi A. Mickevičius, o V. Sirokomlė kur kas vėliau.

Esu gimęs tolėliau nuo Aukštadvario, Pajautų kaime (dabar Onuškio sen.), tačiau mano čia išvaikščioti takai takeliai, paežeriai ir paupiai, nes čia buvo mano mamos parapija, gyveno artimos giminės, kurios dabar beveik visi ilsisi miestelio kapinėse. Todėl man ypač miela skaityti poetės eilėraščius, kuriuose minimi mano vaikystės vietovardžiai, kai kurie dar mano atmintyje išlikę šio krašto istorijos epizodai.

Net du eilėraščius poetė paskyrė legendiniam Kartuvių kalnui.

Veda laiptai į kalną - ten kartuvių būta kadais,

Ir sukilėlių gretos nešventinton atgulė žemėn.

Ant jų kaulų išaugusios pušys, šviesos pažadai,

Ošė viltį - ne viską vien prievarta lemia...

Eil. „Aukštadvaris. Kartuvių (Šibos) kalnas" (21 p.)

Tai sakralinė Aukštadvario vieta. Mes, vaikai, prieš kokius aštuoniasdešimt metų, vengėme lakstyti po tą kalną, o sutemus ne tik mes, bet ir suaugę vengė artintis prie jo. Sakė, ten vaidendavęsi... Ta šiurpi istorija apie 1863 metų sukilėlius, pakartus ant šio kalno, buvo perduodama iš kartos į kartą. Taip yra ir ligi šiol. Beje, poezijoje įprasta daryti lyrinius nukrypimus, savaip interpretuoti istorinius įvykius. Kas to nemėgsta, nori faktų tikslumo, galiu kai ką šiek tiek patikslinti. Kaip matote iš citatos „sukilėlių gretos nešventinton atgulė žemėn", vertėjos gerokai sutirštinta (originale to nėra) kai kurių istorikų teigimu, ant kalno buvo pakarti 7 ar 8 sukilėliai. Tik simboliškai galima vadinti autorės pastebėjimą, kad ant kalno stovėjo „ešafotas", o vertėjos „kartuvių būta", dokumentuose užfiksuota tiesa, kad ant kalno, tarp dviejų pušų buvo prikalta stora beržinė šatra, o per ją permesta virvė su kilpa... O štai kitame eilėraštyje - „Kartuvių (Šibos) kalnas" eilutėse

Priešas siautėja... Šansų neliko...

Ten giria, Petrašiūnų namai -

supainioti vietovardžiai - Petrašiūnų šiose apylinkėse nėra, tikriausiai turėta mintyje Petrašiškės, esančios netoli nuo Kartuvių kalno.

Mums, Aukštadvario ir jo apylinkių žmonėms, mielas kiekvienas šio krašto ežeras, upelis, šilas, gamtos paminklas. Tačiau ypač smagu, kai randame juos įvardintus. Štai kai kurių eilėraščių pavadinimai: „Šv. Dominyko vienuolynas", kurio pirmas posmas:

Veidą vėsūs šešėliai paglosto -

Taip ir kužda kampelis tylos!

Pasistiebęs ant pirštų štai uosis

Siekia gurkštelt žydrynės gaivos (25 p.),

„Aukštadvaris. Verknės upė" su vaizdingu poetišku pastebėjimu:

Vingiuoja ji pro juodalksnius lyg bokštus,

Pro kelmus samanotus šalimais,

Per riedulius lyg kiškis turi šokti,

Ledynmečio atritintus kadais (27 p.),

arba štai posmas iš eilėraščio „Nikronių akmuo", kur „Taip skaudžiai pulsuoja žalias kraujas po pirštais":

Į atomus suskilus, su gamta vienumon susijungus

Gurkšteliu godžiai gėrybių, kurių kadaise norėjau.

Ir juntu, kaip į kūną ir kraują lyg vynas svaigus

Pirmapradė gyvybės jėga įsilieja. (35 p.)

Kaip ir autorė, turbūt kiekvienas, prisilietęs prie šio riedulio, kuris „dar ledynmečio neštas", pajunta atgaivą, naujų jėgų tvinksnį. Vaikystėje, kai mano tėvas atveždavo malti grūdus į Nikronių malūną, aš beregint nubėgdavau prie šio akmens. Man jis atrodė paslaptingas, gyvybingas, saugantis čia pat esančios Odynecų sodybvietės atmintį. Ant jo samanomis želdavo kažkokios raidės - žmonės sakydavo, kad jos žymi, kur paslėptos dvarininkų auksinės monetos, prie jo vis būdavo kasinėjimų žymės, tačiau neteko girdėti, kad kas nors būtų radęs bent surūdijusį skatiką. Net sklido legenda, kad kuo giliau kasi, tuo giliau ir monetų puodai į žemę grimzta. Kasinėjimai būdavo beviltiški.

Yra knygoje eilėraštis „Kaimynams Liackiams" (39 p.). Gali tik pavydėti poetei kaimynų su tokia garsia pavarde (gaila, kad kitame eilėraščio „Laikinas prieglobstis" lietuviškame variante šio iš Maskvos pabėgusio didžiūno pavardė per neapsižiūrėjimą rašoma jau kitaip - „Tai pono Leckio dvaro rūmai šviesūs (59 p.). Tačiau poetė Vanda Martinš duš Reiš poetiniu žodžiu taikliai pastebi:

Garsių vardų šlovė ir neganda -

Nusigyvent, pavirst smulkiąją šlėkta.

Fortūna nesugrįžta niekada -

Ji laimės kūdikius naujus pamėgsta.

Tačiau ir tokiu atveju poetė tikina:

Šioj ašarų pakalnėj jų žymė menka,

Ją trina vėjas, bet ji turi likti.

Audrų ir įvykių atšvaisčių apgaubta

Garbė negali visiškai išnykti.

Tai gali patvirtinti kone kiekvienas aukštadvarietis ir šiandien - Liackų pavardė jau penkis amžius minima jų lūpomis. Kadaise Žygimantas II Senasis Ivanui Liackui atidavė valdyti Aukštadvarį, o dabar vienas iš kokios penkioliktos kartos šio S. Liackio palikuonių senatvės dienas leidžia Mikalavos kaime, vis mielai pakalbinamas neseniai kaimynystėn čia atsikėlusios poetės.

Aukštadvaris ir jo apylinkės nuostabus gamtos kampelis. Tai Aukštadvario regioninis parkas. Jam priklauso ir Mikalavos kaimas. Todėl neatsitiktinai tam tikra dalis Vandos Martinš duš Reiš knygoje skirta eilėraščiams apie gamtą. Jau iš jų pavadinimų matyti, kad šios gamtos grožį poetė atskleidžia visais metų laikais, netgi skirtingu paros metu: „Žiemos aušra", „Žiemos miškas", „Saulėta diena", „Neramus pavasaris", „Laukiant vasaros", „Nuotykiai lietingą dieną", „Rugpjūčio naktis", „Spalio pabaiga" ir taip toliau. Visa tai sudaro spalvingą poetinę panoramą. Yra eilėraščių, kuriuose ir įvardijamas pats regioninis parkas, kaip antai: „Kupolinės Aukštadvario regioniniame parke" (85 p.), „Aukštadvario regioninis parkas". O dargi ir eilėraštis „Draustinyje", kur:

Tik tereikia po medžių vainikais

Į lapijos panirti kerus,

Senas skroblas štai seka įnikęs

Ežeriukui šio miško mitus.

Ir eglaičių skarotosios šakos

Suplasnoja lyg paukščių sparnai,

Šieno kaugė ant pilkapio matos -

Nušienautas viršus ir šlaitai. (93 p.)

Peizažinės Vandos Martinš duš Reiš eilės maloniai stebina tikriausiai ne vien mūsų paminėtą baltarusių poetą O. Minkiną - juk kas iš dabartinių poetų imasi rašyti posmus apie gamtą - tai atrodo sena, jau kadais praeiti laikai, poezijos etapai, kai gamta tiek apdainuota, kad ne ką naujo gali parašyti?! O Vandai Martinš duš Reiš taip neatrodo, nes ji savo esybe pajuto Aukštadvario kraštovaizdžio savitumą, atvirumą ir paslaptingumą, emocingumą, neišsemiamą atgaivą. Kad ir kiek būtų skambūs eilėraščiai apie Aukštadvario ežerus ir ežerėlius, Verknės upę ir upelius, šilus ar šilelius, tiems, kam likimas lėmė į savo biografiją įrašyti Aukštadvarį, jo apylinkes, tokios poezijos jam niekada nebus per daug.

Vandos Martinš duš Reiš knyga parašyta klasikine eilėdara. Ji, sakytume, prestižinė, Lietuvoje itin ištobulinta. Mes, pokario metų karta, su tokia poezija augome, brendome, mes persisunkę jos jambais ir chorėjais, jos ritmais ir rimais, jos žodžių skambesiu. Todėl ir šios poetės eilėraščiai mums patrauklūs, artimi, jautriai priimami. Ta pačia proga, per daug nesigilinant į lietuviško teksto kai kuriuos stiliaus nelygumus, eilėdaros šlubavimus (ypač vietomis prastus rimus), apibendrintai norisi pasakyti, kad vertėja Alma Lapinskienė puikiai atliko savo darbą, o smulkūs kliuvinukai kone visada sunkiai išvengiami, dargi tokios solidžios apimties knygoje. Vertėjai pavyko perduoti poetės ir meninį kūrybos lygį, ir aukštadvarietišką dvasią, kurią taip aiškiai jaučiu poetės lietuviškuose tekstuose. Jaučiamas darnus poetės ir vertėjos kūrybinis duetas.

Už knygos idėją, taip pat už nuolatinį ir visapusišką palaikymą ją kuriant Vanda Martinš duš Reiš nuoširdžiai dėkoja Aukštadvario bibliotekos vyr. bibliotekininkei Ramunei Jarmalavičiūtei, Trakų rajono savivaldybės tarybos narei ir Aukštadvario asociacijos „Žiburiai" vadovei Jadvygai Dzencevičienei, Aukštadvario regioninio parko lankytojų centro administratorei Emai Stanulionienei ir Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologei (nematerialusis kultūros paveldas) Ritai Balsevičiūtei. (žr. kn. 127 p.)

Būtų neapdairu geru žodžiu nepaminėti aukštadvariečio fotografo Vidūno Gelumbausko fotografijų, kurios taip gražiai papuošė poetės knygą. Švelnūs tonai, subtilus žvilgsnis, gebėjimas atsidurti toje vietoje, kur tuo metu atsiveria gražiausi Aukštadvario esybės epizodai. Kiekviena nuotrauka -tai fotografo meilės Aukštadvario kraštui atspindys. Toks mielas, įtaigus.

Vos knyga pateko į Aukštadvarį, garsas apie ją beregint pasklido, ji ėjo iš rankų į rankas. Bibliotekininkė R. Jarmalavičiūtė surengė knygos pristatymą, pakviesdama į jį ir pačią autorę. Dalyvavo ir knygos vertėja A. Lapinskienė. Poetės eilėraščius skaitė vietos moksleiviai Ieva Buškevičiūtė. Urtė Ramaneckaitė, kai kuriuos Aukštadvario istorijos įvykius apžvelgė R. Balsevičiūtė, savo įžvalgomis pasidalijo Aukštadvario regioninio parko grupės vadovas Tautvydas Špiliauskas. Nuotaika buvo pakili, šventiška. Poetei ir vertėjai buvo išsakyta daug jautrių žodžių.

- Aukštadvario bendruomenė džiaugiasi, kad ponia Vanda taip gražiai, kūrybingai įsiliejo į mūsų būtį, įsijungė į kultūrinę veiklą ir dabar pateikdama tokią vertingą dovaną - poezijos knygą „Aukšto dvaro slėpiniai", - kalbėjo bibliotekininkė R. Jarmalavičiūtė.

Belieka tik pritarti šiems žodžiams.