2020 m. liepos 13 d., Pirmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Naujos knygos, leidiniai

*print*

Archyvas :: Kolegės Aurelijos Arlauskienės nauja knyga - „Operos legenda Irena Milkevičiūtė“

2020-03-25
 

 

LŽS narės, knygų autorės, V. Kudirkos, J. Vileišio, S. Rapolionio premijų laureatės Aurelijos Arlauskienės knyga „Operos legenda Irena Milkevičiūtė" išleista prieš pat Vilniaus knygų mugę, Ją išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Tai knyga apie primadoną, kuriai plojo didžiausios pasaulio koncertų ir teatrų salės, o atlikti vaidmenys tapo ištisos operos epochos Lietuvoje simboliu.

Irena Milkevičiūtė tikina, kad balsas - tai ne vien stygos ir jų virpėjimas. Tai veikiau būsena, kurioje labai svarbią vietą užima meilė. Jei einama į žmogų su šviesa, ta šviesa grįžta.

Apie dainininkės nešamą šviesą knygoje pasakoja jos scenos partneriai, studentai, muzikologai, režisieriai ir koncertmeisteriai.

Asmik Grigorian, Irenos Milkevičiūtės duktė, Geriausia pasaulio operos solistė 2019 prisipažino: „Iš mamos paveldėjau begalinį dosnumą ir užuojautą. Ji negali abejingai praeiti pro žmogų, kuriam negera, visą gyvenimą visus užjaučia, padeda, maitina, atiduoda. Ir aš tai turiu. Tai viena gražiausių mano charakterio savybių, už kurią esu nuoširdžiai dėkinga mamai".

Siūlome paskaityti ištrauką iš knygos „Operos legenda Irena Milkevičiūtė" - pažinties su Gehamu Grigorianu, Asmik Grigorian tėvu, istoriją.

Stažuotę garsiajame Milano „La Scala" teatre Irena ir dabar vadina didžiule laime bręstančiai atlikėjai. Juk iki tol buvo tik įrašai. Labai daug įrašų. O Milane ji turėjo galimybę akis į akį susitikti ir dirbti su pasaulinio garso atlikėjais, kuriuos net sapne neįsivaizdavo matysianti, girdėsianti. Taip pat nuostabus choras, orkestras, tradicijos, papročiai, meno kūrinių originalai. Visa tai gulė į solistės neįtikėtinų patirčių skrynelę. Neprarandamą. Nesunaikinamą. Amžiną.

Nepaisant visų tų gražių, gilių ir įspūdingų dalykų, kuriuos I. Milkevičiūtė Milane galėjo įkvėpti, įsidėti į savo jausmus, protą ir... piniginę (ji vienintelė iš stažuotojų buvo įdarbinta teatre „La Scala", gavo atlyginimą, kurio penki procentai liko jai, o visi kiti pinigai keliaudavo į „Goskoncertą", taigi instituciją, kuri kuravo Sovietų Sąjungos muzikantų ir atlikėjų koncertus užsienyje, taip pat užsienio kūrėjų gastroles Sovietų Sąjungoje), ji kasdien liūdėjo.

Mane baugino tas kraštas, tas didelis miestas, jo triukšmas. Labai ilgėjausi sūnaus, Vilniaus, Lietuvos. Kasdien verkdavau. Nuo pabėgimo iš Milano mane sulaikė tik atsakomybė ir nenusakomas noras išmokti gerai dainuoti. Buvau laiminga, galėdama dirbti su garsiu La Scalos pianistu Antonio Beltrami, kuris daug prisidėjo rengiant Baterflai. Milane taupiau, kad galėčiau nusipirkti kasečių su operomis ir žinomų dainininkų arijomis, operos natų, taip pat padėti namiškiams.

Milane atlikėja jau galėjo klausytis gyvai atliekamų operų - tai buvo neįtikėtina laimė operos solistei. Ir ne tik klausytis - vokalą jai dėstė vienas pagrindinių 20 a. pirmosios pusės „La Scala" dramatinių sopranų Gina Cigna. Irena be skubos galėjo gludinti tuos vaidmenis, kuriuos jau dainavo Lietuvos operos teatre originalo kalba, - gausūs klausytojai „La Scalos" rengiamuose koncertuose „Piccola Scala" scenoje, Romoje, Parmoje, Busete, Fidencoje girdėjo I. Milkevičiūtės atliekamas Mimi, Violetos, Baterflai arijas, taip pat lietuvių, rusų kompozitorių kūrinius. Stažuodamasi Italijoje I. Milkevičiūtė kartu su dėstytoja, koncertmeisteriu parengė Mimi, Violetos, Baterflai, Dž. Verdžio „Requiem" soprano partijas.

Milano laikas buvo skirtas I. Milkevičiūtės, kaip solistės, brandai, jos unikalaus balso subtilybėms lavinti. Ir tai neliko nepastebėta. Kai ji grįžo iš Milano, tuometiniai laikraščiai rašė: „Atlikėja įrodė, kad viešnagė vokalo tėvynėje nepraėjo be pėdsako: solistės dainavime atsirado daugiau emocinių atspalvių, psichologinės nuovokos, vokalinės technikos resursų."

Būtent čia, Milane, I. Milkevičiūtės gyvenimas galėjo apsiversti aukštyn kojom - jos, tuo metu rengusios Mimi vaidmenį Dž. Pučinio „Bohemoje", buvo paklausta, ar ji nedainuojanti toje pačioje operoje ir Miuzetės. Irena atsakiusi: „Ne, nemoku." Tik vėliau suprato, kad visada reikia sakyti „taip", - juk galėjo greitai išmokti, ir būtų atsivėręs naujas kelias.

Taip pat būta pasiūlymo ir iš Buenos Airių operos teatro „Colon", kuriame I. Milkevičiūtė kviesta dainuoti dvylikoje Dž. Verdžio operos „Trubadūras" spektaklių. Parmos teatre, atveriančiame solistams prestižines pasaulio scenas, buvo suplanuota dainuoti dešimt (!) „Traviatos" spektaklių, taip pat siūlyta dar trejus metus studijuoti Italijoje. Deja, šiems viliojantiems pasiūlymams nebuvo lemta išsipildyti - sovietmečiu viską planavo jau minėtas „Goskoncertas". Ne vadybininkai, kaip dabar.

Ir nors tuokart Milane dar neatsivėrė didžių profesinių galimybių horizontai, tačiau ten atsitiko kur kas dieviškesnis dalykas - susikirto jos ir armėnų tenoro Gehamo Grigoriano gyvenimo keliai.

Laukdama vizos Maskvoje susipažinau su Gehamo mama. Ji atvyko sūnaus išlydėti į Italiją ir prasitarė, kad dėl jo labai išgyvena. Mirus tėvui jis tapo labai pažeidžiamas, nervingas. „Kas juo pasirūpins?.." - dūsavo moteris dėl savo 28 metų sūnaus. O aš vis galvojau apie Vilniuje paliktą savo septynmetį Irvidą. Milane man rūpėjo tik dainavimas. Gehamas, kuriam iš karto kritau į akį ir širdį, man visiškai nepatiko - iš pirmo žvilgsnio jaučiau, kad tai - ne mano žmogus. Tą jam vėliau vis primindavau. O jis tik nusijuokdavo: „Irena, taigi priešingybės visada viena kitą traukia. Pamatysi, kaip mums bus gerai." Italijoje jis sekiojo man iš paskos, o aš jo vengiau. Kartą taip stipriai supykau, kad kelis mėnesius su juo net nekalbėjau.

„La Scaloje" stažavosi penki solistai iš Tarybų Sąjungos respublikų. Po 20 metų trys iš jų - I. Milkevičiūtė, G. Grigorianas ir Paata Burchuladzė - vėl susitiko didžiojoje „La Scala" teatro scenoje, kur dainavo Modesto Musorgskio operoje „Chovanščina", vėliau Sankt Peterburge Dž. Verdi operoje „Don Karlas".

Grįžkime į 1979-ųjų Milaną.

G. Grigoriano kambarys buvo šalia Irenos. Pastebėjusi, kad jos kaimynas kelis kartus praleido paskaitas, moteris prisiminė Maskvoje girdėtą jo motinos nuogąstavimą: „Kas juo pasirūpins?.."

Pasibeldžiau į Grigoriano kambarį. O, varge! Guli vyrukas lovoje visas išvėpęs, temperatūra aukščiausia. Kambarys sujauktas, kriauklėje baltiniai užmerkti. Pasiraitojau rankoves - pagirdžiau, pamaitinau, aptvarkiau, sudėliojau, išskalbiau.

Na, o paskui namų, artimųjų ilgesys suartino šiuos du talentingus žmones. Gal po stažuotės viskas būtų pasibaigę kitaip, jei ne skandalinga istorija. G. Grigorianas, kuris stažuotės „La Scala" teatre metu buvo laikomas vienu geriausių tenorų ir jam buvo pranašaujama svaiginama karjera, nekentė sovietinės santvarkos ir nesiruošė grįžti į sovietinę Armėniją. Kreipėsi į JAV ambasadą prašydamas politinio prieglobsčio, tačiau šios durys jam neatsivėrė. Dar daugiau, buvo užbrėžtas brūkšnys ir ties Grigoriano karjera Armėnijoje, į kurią jis vis dėlto turėjo grįžti.

Į Lietuvą Irena parsivežė tris jai labai svarbius dalykus: širdyje - didelę meilę, rankose - Milano „La Scala" teatro artistų ugdymo centro išduotą diplomą (jame, be kita ko, pažymėta: „Dainininkė pasižymi gera vokaline technika, ypatingu muzikalumu ir tobulu atliekamo kūrinio stiliaus jutimu"), galvoje - Gehamo gelbėjimo planą. Jį po kurio laiko keliais žodžiais pristatė tuometiniam Operos ir baleto teatro vadovui V. Noreikai: „Priimkite į teatrą puikų tenorą. Nesigailėsite." Užbėgant įvykiams už akių, reikia paminėti, kad Noreika jaunąjį solistą į teatrą priėmė. Dar daugiau, „trisdešimtmetis Grigorianas tapo pirmuoju tikru Noreikos konkurentu. Pastarojo garbei reikia pasakyti, jog būdamas teatro direktoriumi ir meno vadovu jis ne tik niekaip nevaržė konkurento, bet ir sudarė visas sąlygas skleistis neeiliniam armėno talentui". Bet tai bus vėliau.

Irenai, įgyvendinančiai Gehamo gelbėjimo planą, neužteko praverti Noreikos kabineto duris. Dar teko eiti į ministeriją, skristi į Jerevaną. Iki šiol moteris iki mažiausių smulkmenų prisimena aną daugiau negu keistą skrydį.

Lėktuvo bilietų į Jerevaną nebuvo, tad skridau tik iki Mineralinių Vandenų. Nusileidusi ėjau ieškoti bilieto, bet jokių šansų: „Nėra ir artimiausiu metu nebus." Tuo pačiu metu išgirdau skelbimą apie keleivių įlaipinimą į Jerevano lėktuvą. Kartu su jais perėjau pro kažkokius vartus, pakilau lėktuvo trapu ir stiuardesei ėmiau aiškinti, kad neturiu bilieto, bet man labai reikia išskristi... Taip labai, kaip dar iki šiol niekada nereikėjo. Ji patarė grįžti atgal, nusipirkti bilietą. Grįžau, bilieto, žinoma, nebuvo, tada aš vėl pro tuos pačius vartus atėjau prie lėktuvo, vėl stiuardesei pakartojau savo istoriją. Taip be bilieto išskridau į Jerevaną. Perėjau visas užtvaras, lyg būčiau nematoma. Lyg mane būtų globojusi kažkokia nematoma jėga. Meilė? Greičiausiai taip.

Taigi I. Milkevičiūtė išskrido į Armėniją, po kurio laiko į Lietuvą atvyko tenoras G. Grigorianas.

Dažnai publika ateidavo į operą pasiklausyti jųdviejų dainavimo. Scenoje jų atliekami meilės duetai skambėdavo labai nuoširdžiai, nes nereikėjo vaidinti, viskas liejosi iš širdies.

 „Lyg filmą menu labai šviesų laikotarpį, kai Irena iš stažuotės „La Scaloje" grįžo su G. Grigorianu, - prisimena Petras Skirmantas, baleto artistas, pedagogas, šokio kritikas ir baletmeisteris. - Nuo jų sklido neįtikėtinas švytėjimas, beprotiška meilė. Prisimenu spektaklį, kurio metu scenoje Irena balta suknia (atrodo, tuo metu ji jau laukėsi Asmik) ir dieviškai ją globojantis Gehamas. Atmintis neišsaugojo nei spektaklio pavadinimo, nei tai, ką jie vaidino, tačiau iki šiol išliko tas dviejų asmenybių skleistas grožis, ramybė, palaima. Meilė. Viskas, ką scenoje kūrė Grigorianas ir Milkevičiūtė, buvo nepaprastai įspūdinga."

Nors viskas klojosi lyg ir gerai, bet Irena vis išgirsdavo užgaulių žodžių savo adresu dėl „netinkamo gyvenimo būdo", mat su Gehamu gyveno ne santuokoje. Tai anais, nors ir nelabai senais, laikais buvo smerktinas dalykas. Išsakiusi nuogąstavimus, išgirdo vyro pasiūlymą „jau rytoj eiti į Santuokų rūmus ir susirašyti". Ten abu ir nuėjo. Susirašė.

LRT.lt

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-03-25 13:04
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

dainius rucinskas

2020-03-25 17:03

kad tokios šviesios knygos būtų apie visus muzikos legendas. Aurelija rašyk nepaskesk vie levandų jūroje!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media