2021 m. balandžio 16 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Naujos knygos, leidiniai

*print*

Jono Lurinavičiaus ąžuolai ne tik žaliuoja, bet ir šviečia

2021-03-19
 
Juozas Kundrotas
Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys
 
Yra knygų, kurias perskaitęs apmaudžiai pagalvoji: ar liko kas nors galvoje? Lyg ir nepapiktino, neįžeidė, neužrūstino. Gražu, sklandu, bet širdies neužkabino. Po kurio laiko jau nebeprisimeni, kad esi skaitęs.
Neseniai iš spaudos išėjo žurnalisto ir rašytojo Jono Laurinavičiaus knyga „Ąžuolai žalieji". Ne romanas ir ne kokia beletristika. Paantraštė byloja: „Žmonės. Knygos. Atsiminimai". Taigi vyrauja fakto dimensija, o dėmesys nukreiptas į iškilias, plačiai žinomas asmenybes - Juozą Tumą Vaižgantą, Antaną Vienažindį, Salomėją Nėrį, Joną Aistį, Paulių Širvį, Sigitą Gedą, Joną Laucę, kitus. Tūlas skaitytojas gali ir skeptiškai šyptelti: juk rašyta, išrašyta ir perrašyta! Tai ką dar?..
Ir vis dėlto - skaityti įdomu.
Knygos autorius - ilgametis žurnalistas ir rajoninio laikraščio redaktorius, aistringas tautotyrininkas ir produktyvus publicistas bei rašytojas - savo tekstus grindžia tuo, ką pats patyrė, ką iš viską nusinešančio laiko nasrų pavyko išplėšti savomis rankomis, kas jau pasemta, pasemta iš savo jėgomis sukauptų aruodų, gausių užrašų knygelių. Tai ir kokių nors kontraversijų šios recenzijos autoriaus galvoje nekyla.
Ne vieno personažo gyvenimo peripetijos sukelia ir tam tikrų pamąstymų, mįslių, spėlionių, intriguoja. Kad ir istorinių romanų rašytojo J. Laucės vingių vingiais nuvingiuotas gyvenimas. Ne vieną pastarųjų metų dešimtmetį praleido Rumšiškėse (Kaišiadorių r.). Tačiau, kaip aiškėja, karo metais tarnavo nacių pusėje - „Penktame savisaugos batalione", kuris kovojo prieš raudonuosius partizanus, nuo diversantų saugojo geležinkelius, tiltus ir t. t. (...). Kaip ir visada karo metais, kai turi pirmas priešą nušauti, nes jei nespėsi, jis tave nušaus" (p. 132). Tarnavo civiliu - puskarininkiu. Taigi vadovavo skyriui arba būriui. Kai raudonųjų lavina antrą kartą užplūdo Lietuvą , J. Laucė pasirinko mišką. Kad būtų aiškiau - partizanavimą! „- Tačiau greitai aš, kariškis, suvokiau, kad su šiais kaimo bernais, kurie nemoka šovinio į šautuvą įdėti, ilgai nepakariausi", - knygos autoriui atviravo J. Laucė - ir pasitraukė iš partizanų būrio. „...išėjęs iš miško (...), baigė aukštuosius mokslus, buvo lietuvių kalbos mokytojas, auklėjo kitą kartą ir rašė knygas..." (p. 135).
J. Laurinavičius ne kartą bandė J. Laucę prašnekinti, kaip čia nutiko, kad saugumas paliko jį ramybėje? Už mažiausią nieką kišdavo už grotų, „ o Laucės atveju būtų 25-eri metai!", - svarsto knygos autorius, ką yra sakęs ir į akis. J. Laucė neatsiskleidė, paslaptį nusinešė į kapą.
Subtiliai J. Laurinavičius modeliuoja Jono Aisčio likimą. Pro jo akis nėra praslydęs joks įvykis, susijęs su klasiko sugrąžinimu į Tėvynę, jo įpaminklinimu, kūrybos sklaida. Apie tai yra rašęs spaudoje, yra išleidęs net kelis fotoalbumus - „Jonas Aistis ir Rumšiškės", „Sugrįžimas į Rumšiškes", tokio pat pobūdžio leidiniais pagerbti ir Jono Aisčio literatūrinės premijos laureatai - Just. Marcinkevičius, Aldona Ruseckaitė.
Čia pat negaliu neprisiminti dar vieno rumšiškėno - Stasio Tijūnaičio. Tiesa, į klasikų gretą jų nepastatysi. To daryti ir nebūtina, kai apie žmogų byloja gražūs darbai, atsakomybės jausmas, sąžiningai vykdytos pareigos. O būta ir atsakingų: Steigiamojo Seimo (1920-1923) narys, žurnalistas, redaktorius, esperanto kalbos vadovėlių autorius, rajono Švietimo skyriaus inspektorius, pedagogas. Patriotas tikrąja pirmaprade šio žodžio prasme, išpažinęs savo savitumą iki pačių giliausių šaknų, reiklią meilę Tėvynei, Tautai, Tiesai, Žmoniškumui. „Aš paaukojau kitiems visą savo gyvenimą - sau nieko nepalikęs. Savo darbų lietuvybei nematavau nei valandomis, nei pinigais, nei privilegijomis. Dirbau tėvynei ne tam, kad ką nors gaučiau...", - tokį credo yra išdėstęs S. Tijūnaitis ir jo laikęsis visą gyvenimą. Tokį jį, nepalaužtą nė sovietinių represinių struktūrų, vaizduoja J. Laurinavičius plačioje apybraižoje „Stasys Tijūnaitis, kuris pats per save į žmones išėjo."
Keliolika puslapių skirta Pauliui Širviui, su kuriuo buvo susitikęs dar besimokant Onuškio vidurinėje. Po to jau ir visą gyvenimą žavėjosi jo poezija. Užčiuopęs siūlo galą, ėmė narplioti ir visą kamuolį: kiek ir kaip poetas susijęs su Kaišiadorimis, apie tai parašė knygą „Paulius Širvys ir Kaišiadorys" (2019). Regis, širviadai būtų galima ir tašką dėti. Bet ne! Parūpsta P. Širvio užsiliepsnojusi meilė Alpunei ir kodėl ji užgeso. Publikacija "Mėlynakė sodžiaus mergaitė, dalijusi šypsenų kraitį...", manau, patenkins ne vieno skaitytojo smalsumą, ypač tų, kurie ausis pastatę domisi kitų meilės istorijomis. Iš teksto aiškėja, kad Alpunė pamilo kitą posmų eiliuotoją, kad ir ne tokio „kalibro" - Vladą Liolį, su kuriuo nugyveno gražų ir laimingą gyvenimą. O kaip būtų buvę su garsiuoju poetu, kurio namų durys niekada neužsidarydavo nuo gausių lankytojų bei gerbėjų, belieka tik spėlioti...
Su rašytoju Algimantu Zurba ir filosofu Česlovu Kalenda J. Laurinavičius studijavo Vilniaus universitete. Tad ir po daugelio metų turi ką prisiminti, pasakyti vieni kitiems. Tiesa, apie a.a. A. Zurbą kalbama jau būtuoju laiku. Tačiau J Laurinavičius tebegirdi, ką apie Algimantą yra pasakę bičiuliai, meno žmonės, kad ir Prof. Petras Bražėnas: „- Tai buvo nuoširdus, draugiškas, linksmas žmogus. (...). Su juo nebuvo nuobodu. Ir literatūron jo įrašas svarus: jis parašė daugiau kaip trisdešimt knygų - romanų, apysakų, publicistinių kūrinių, knygelių vaikams ir jaunimui. Jo knygos buvo ir yra mėgstamos skaitytojų. Nors rinkinys „Buvo, buvo, kaip nebuvo" (išėjęs po mirties - J. K) gal ir nepretenduoja į reikšmingiausių rašytojo knygų sąrašą, tačiau jis gražiai paįvairina jo kūrybos panoramą" (p. 218).
Kitu rakursu pažvelgta į Česlovo Kalendos asmenybę, kas jį įkvėpė ir skatino atsidėti filosofijai, vaduotis iš sovietinės ideologijos dogmų, ieškoti savojo kelio į visiškai naują Lietuvoje filosofinės minties kryptį - ekologinę etiką (p. 222). Pokalbis vyksta ramiai, pasitikint vienas kitu, atiduodant duoklę dalykiškumui.
Yra personažų, kurie savo egzistencija, veikla, darbais nebepakyla iki „žaliuojančių ąžuolų viršūnių". Tai sakytina apie Juliją Ramanauskaitę, Ireną Varnienę, Bronių Klimašauską, dar vieną kitą... Bet ir jų nestumkime į paraštę, nes yra vienaip ar kitaip prisilietę prie mūsų klasikų gyvenimo ar kūrybos populiarinimo, relikvijų išsaugojimo, paveldo tausojimo. Dėmesį patraukė J. Tumo -Vaižganto laiškų, rašytų vargonininkui Juozapui Ramanauskui, išsaugojimo istorija. Juose minimas poetas Antanas Vienažindys. Laiškai po tėvo mirties atiteko dukrai Julijai Ramanauskaitei. Suvokdama jų reikšmę ir prasmę, Julija pasišventusiai juos saugojo visą savo gyvenimą kaip brangiausią relikviją, kad galiausiai juos patikėjo J. Laurinavičiui. Mikli publicisto plunksna sukuria vos ne detektyvą. Šiltų žodžių nepagailėta a.a. J. Ramanauskaitės atminimui.
Irenos Varnienės, pedagogės ir Sėlių krašto, literatės, gyvenimas atskleistas per jos knygą „Į Tave...", kurioje ne vienas puslapis paskirtas kunigui ir poetui Antanui Vienažindžiui. I. Varnienės knyga tampa prerogatyva, kad J. Laurinavičius galėtų toliau pėdinti A. Vienažindžio takais, kurie veda į tuos namus, kuriuose jaunas kunigėlis yra lankęsis ir leidęs laiką. J. Laurinavičius su įkvėpimu poetizuoja A. Vienažindžio meilę septyniolikametei Rožei Stauskaitei, nutrūkusiai po pralaimėto 1863 m. sukilimo, kai mergina su tėvais buvo ištremta į Rusijos gilumą. I. Varnienė, buvusi lietuvių literatūros mokytoja, tapo ištikima tų namų saugotoja ir gide. Dėl to ir gyvenimas įgauna prasmę.
Savo personažų atžvilgiu J. Laurinavičius laikosi pagarbaus atstumo, negražbyliauja, netauškia niekų. Tik aiškina, įrodinėja, kartais pasidžiaugia. Buitis apeinama arba jos tiek, kiek reikia. Belieka tik pritarti Vytautui Žeimantui, palydėjusiam knygą į dienos šviesą, sakiusiam: „...šios knygos herojai ne atsitiktiniai garbūs kūrėjai, o žmonės, su kuriais (arba jų artimaisiais) kolega Jonas dirbo, bendravo, kitaip prisilietė prie jų gyvenimo. Betarpiškas bendravimas ir kūrybinis talentas kartu sudėjus davė puikų rezultatą" (p. 9).
 
Rubrika Naujos knygos, leidiniai yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis. 
 
 
Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-04-02 11:59
 
Share |
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media