2020 m. rugpjucio 14 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Naujos knygos, leidiniai

*print*

Archyvas :: Jadvyga Ruginienė: kaimo šviesuolė lyg sodo obelis

2020-07-11
 
Dainius Ručinskas,
LŽS narys
 
Niekas tikrai nesiginčys, kad jo Mama "pati gražiausia, geriausia, protingiausia...". Tik pačius šilčiausius, meiliausius žodžius paskyrė artimieji jau anapilin išėjusiai savo Mamai, Skuodo rajono literatei, poetei, mąstytojai, kultūros darbo aktyvistei knygoje "Lyg sodo obelis". Joje labai jautriai sudėstyta šviesios ir talentingos Daukšių kaimo moters Jadvygos Ruginienės gyvenimo ir kūrybos mozaika.
Į knygą sudėta iš daugybės užrašų knygelių, sąsiuvinių, popieriaus lapelîų nuoširdźiausi, gražiausi eilėraščiai.
Kaip sako poetės duktė, Eltos žurnalistė Eleonora Budzinauskienė, gyvas jautrumas, vietomis baltosios eilės. Puikus humoro jausmas.
Neišsipildžiusios svajonės pasiekti mokslo aukštumų neužgesino kūrybinės ugnelės. Po sunkių darbų ar laisvo laiko minutėmis mokykliniame sąsiuvinyje liejosi eilėraščių posmai tarsi širdim rašyti, savyje išnešioti. Su jais įvairiausiomis progomis Jadvyga eidavo į žmones, nors kartais ir likdavo nesuprasta.
Jadvyga Ruginienė visur buvo kviečiama dalyvauti, paskaityti eilių.
Vaišindama savo pačios kepta duona Mama dažnai palydėdavo gražiais žodžiais:
Žinau, duona būna visokia-
Ir saldi, ir rupi, ir karti.
Ji tokia, kaip ją vertinti moki
Kaip jos skonį ne burnoj,
O krūtinėj jauti.
Śita duona kasdienė,
Šita duona šventa. 
Mūsų dirvoj auginta,
Mūsų krosny kepta.

 

Kaip puiki oratorė dažnai buvo kviečiama į krikštynas, vestuves, kitokias šventes. Piršliauta net aštuonis kartus. Daźniausiai jaunuosius iš namų išlydėdavo šiais žodžiais:
Ar prisimeni, Mama, kaip ją mažą supai,
Per naktis nemiegojai, o susirgus verkei?
Ar prisimeni, Mama, pirmą žingsnį mažytį.
Pirmą žodį, švelniai ištartą "Mama"...
Šitas žodis lydės kur bebūtum toli.
Greit užaugti suspėjo Jus vaikai mylimi,
Rodos, lakstė po kiemą su lėlėm neseniai,
Šiandien nuometą baltą ant galvos jau taisai.
Tad prisek vainikėlį iš rūtelių žalių,
Tą, kuriam jis žadėtas, pavadink ženteliu.

 

 

Kiekviename kaime turbūt yra savas šviesulys, kultūrinio darbo puoselėtojas, neramios sielos žmogus. Jie vadinami keistuoliais, nes viską dirba kitu labui, be atlygio ir dar su entuziazmui. Tai nėra įprasta mūsų per daug skubančioje sudaiktėjusioje visuomenėje, Kažkaip per tuos darbus ir gyvenimo gerinimą nebepastebime šalia esančių žmonių, jų nuotaikų, retai kada surandame progą padaryti kažką gero kaimynams. Besikeičiantys laikai su nuvertintomis vertybėmis išvarė juodą vagą. Neviltis ir jos palydovas alkoholis žlugdo dorą kaimo žmogų. Lyg ir nebėra likusios sodybos, kurios šeimininkas, iišeidamas iš namų, duris užremtų pagaliu.
Bet yra žmonių, kurie gyvenimą mato kitomis akimis, viską jaučia širdimi. Kunigas Ričardas Doveika yra pasakęs: "Tokie žmonės yra didžiulė dovana ir vertybė, tiesa ir atradimas, padedantis kurti ir puoselėti gėrį. Išryškėja šviesus kuriančio, o ne tik vartojančio tautiečio paveikslas. Tie žmonės - didelės vilties spindulys visiems." 
Beje, Daukšių bendruomenė už ilgametį Daukšių vardo garsinimą darbinėje ir kultūrinėje veikloje, aktyvų kaimo tradicijų puoselėjimą Mamą - Jadvygą Ruginienę išrinko šio kaimo Metų žmogumi.
Darbščioji Mama labai mėgdavo megzti. Kasmet visiems šeimos nariams paruošdavo Kalėdines, Velykines, gimtadienio dovanėles su savo mezginiais - vieniems tenka raštuotos kojinės ar pirštinės, kitiems -kepurė ar kaklajuostė, o gal net liemenė, ar megztinis. Megztas kojines Mama dovanodavo ir kunigams, ir daktarams, ir šiaip geriems žmonėms. Vytautui Landsbergiui irgi teko garbė gauti Mamos kojines.
Kaip prisimena duktė Eleonora, jos Mama sakydavo kad visą sielą sudedanti į tuos mezginius, ir kas kartą vis kitokios spalvos, kitokie raštai. 
"Juk ne pirktos brangios dovanos yra svarbu, o tai, ką pats savo rankomis padarai savo artimam žmogui", yra sakiusi Mama vienoje jis namuose apsilankiusios Lietuvos televizijos laidoje. 
Savo jausmus Mama išliejo šiame eilėraštyje:
ŠILTI LAIŠKAI
Per savo amželį jau numezgiau kelią,
Tokį minkštą, lengvutį ir šiltą,
Kad galėčiau užkloti vaikus ir anūkus
Nuo kasdienės gyvenimo žvarbos.
Tikuosi, kad jie kiekvienam mezgynėlyj atras
Mano širdies dalelę,
Mano geriausius linkėjimus
Mano meilę ir užtarimą,
Perskaitys mano mintis,
Sumegztas ilgais źiemos vakarais,
Kai į langą barbena senos obels šaka,
O jūs esate taip toli...
Mano mezginiai - šilti laiškai jums,
O pašto ženklai širdimi užklijuoti.
Neįprastai skamba ir žemaitiškai parašytos eilės:
Kas tau rūp?
Sak mon ė sak,
Kas tau rūp,
Ka uns tep dėrbas?
Mon ė pate nuorieroms
Nerūpietė
Bet jug nuoriu
Tam žaltiou padietė

 

 

Labai šiltai skamba Mamos poetės posmai apie gamtą, vaikus, mylimus artimuosius. Štai paklausykit:
GEGUTĖ
Iškukuok, gegutėle,
Man laimingus metus, 
Pusę jų aš vaikams atiduosiu,
Pusę paliksiu anūkams,
Jei laimingi jie bus,
Su tavim aš kartu pakukuosiu
Tik iš džiaugsmo, tik iš džiaugsmo,
Jeigu nesėkmingi -
Tik iš skausmo, tik iš skausmo.
Ku-kū, gegutėle, ku-kū
Ku-kū, motinėle,
Ku?

 

Nuoširdūs poetės eilėraščių posmai jau virsta ir dainomis.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-07-11 13:07
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media