2024 m. balandžio 22 d., Pirmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Naujos knygos, leidiniai

*print*

Archyvas :: Iš dar neparašytos knygos: apie laikraštį ir laikmetį

2024-02-12
 
Viršelio  dailininkė Lina Kaselytė

Viršelio dailininkė Lina Kaselytė

Stasys Tumėnas,
LR Seimo Kultūros komiteto narys
Į daug žiniasklaidos klausimų pristatomoje knygoje intriguojančiu (čia jau žurnalistinis privalumas) pavadinimu „Iš dar neparašytos knygos: apie laikraštį ir laikmetį" ir bando atsakyti žurnalistas, eruditas Vladas Vertelis, žurnalistikos virtuvėje besisukantis jau per 30 metų. Dabartinis „Šiaulių krašto" vyriausiasis redaktorius dirbo Šiaulių rajono laikraštyje, redagavo Šiaulių statybos tresto savaitraštį „Statyba", buvo Šiaulių miesto dienraščio „Raudonoji vėliava" („Šiaulių naujienos") atsakingasis sekretorius, redagavo visuomeninės minties laikraštį „Nelabai įdomus mūsų momentas". Daugiausia jėgų, pastangų, meilės atiduota jo sukurtam regiono dienraščiui „Šiaulių kraštas", kurio pirmasis numeris pasirodė 1990 metų lapkričio 20 dieną.
Tuomet Lietuva gyveno laiką, kada per kraštus liejosi laisvė, buvo kritikuojami užsibuvėliai funkcionieriai, vienintelės partijos veikėjai, į dienos šviesą keliamos įsisenėjusios problemos. Atėjo laikas, kai nebuvo varžomasi ir bijoma apginti paprastą tautietį iš Kuršėnų ar Pakruojo, Radvilškio kaimo.
V. Vertelis sugebėjo į vieną komandą suburti talentingus, ambicingus žurnalistus Petrą Dargį, Eloną Janulytę, Vytautą Gaižauską, Nijolę Veršinskienę, Birutę Kybartienę, talentinguosius fotografus Aleksandrą Ostašenkovą, Giedrių Baranauską, pagalbininkus menininkus Vilmantą Dambrauską, Leonidą Vorobjovą, Juozą Bindoką ir kitus. „Šiaulių kraštas" iš to meto Lietuvos dienraščių išsiskyrė veržlumu, drąsa, gebėjimu suderinti įvairiausias gyvenimo sritis - ekonomiką, kultūrą, miesto ir regiono rajonų aktualijas su savo miestelių istorijomis, problemomis ir išskirtinumu.
Kad tai buvo išsiskiriantis, kitoniškas to meto laikraštis pristatydamas knygą sakė ir rašytojas, lteratūrologas Rimantas Kmita: „Šiaulių kraštas" atmintyje išlikęs kaip kitoks laikraštis. Jis atsirado Šiauliuose kartu su kitais dalykais, kurie tuo metu buvo nauji ir liudijo - mūsų gyvenimas keičiasi. Kitoks jo maketas, kitokie pasakojimai ir labai daug autentikos, atrodė, kad jis yra labai arti žmonių, net ir tokių, kaip tuo metu buvome mes - Šiaulių moksleiviai. Rašydamas „Pietinia kronikas" savo atmintį gaivinau, sklaidydamas šio laikraščio puslapius. O dabar įdomu žvilgtelėti ir į užkulisius, kaip tie puslapiai buvo kuriami".
Paantrinsiu rašytojui - nors tai daug kam nepatiko, bet po 1990 m. įkvėpto laisvės gurkšnio laikraštis pirmasis regione taip atvirai, kritiškai (tokia, beje, turėtų būti pagrindinė žurnalistų priedermė), analitiškai ėmė kelti, aprašyti ir padėti žmonėms spręsti socialines, ekonomines, sveikatos, kultūros lauko problemas. Tai ir buvo bene vienintelė priežastis, kad aritmetine progresija augo laikraščio tiražas, jis buvo laukiamas ir prieinamas visam Šiaulių regionui.
Kai kam, tolėliau nuo žurnalistikos, gali susidaryti įspūdis, kad pristatoma knyga - tai atrinktų geresnių straipsnių, nuotraukų publikavimas, susisteminimas. Anaiptol, ne. Pristatoma knyga - daug daugiau negu atskirų laikraščio straipsnių atranka, jų vizualizacija. Tai savotiškas praktinis, taikomasis vadovėlis būsimiesiems žurnalistams: knygoje aptarta laikraščio specifika, leidybinė praktika, Techninio centro darbo ypatumai ir svarba, unikali autonominė, neturėjusi analogų Lietuvoje platinimo tarnybos „virtuvė", regionų priedų rengimo specifika. Juk „Šiaulių krašto" laikraštis - išskirtinis, ypatingas, jo sandaros sudėtinė, kompleksinė dalis daug metų buvo regiono laikraščiai: „Pakruojo kraštas", „Kelmės kraštas", „Mūsų kraštas‘" ir kiti, laikraščio struktūroje aibė skyrelių („Adomo šonkaulis", „Krašto legendos", „Gyvenimo spalvos", „Skaitiniai"). Atskirai minėtinas kultūros, meno, literatūros leidinys- priedas „Atolankos", kuris drąsiai gali būti lyginamas su ne geriausius laikus išgyvenančiais Lietuvos kultūros leidinių flagmanais : „Literatūra ir menu", „7 meno dienos" ir kt.
Pagirtina tradicija, kad dažnai laikrašyje spausdinta medžiaga kitą dieną nenugula į šiukšlių konteinerius ar tik į archyvą, bet pasirodo atskiromis knygelėmis, pvz., skirtomis gurmanams: „Prie stalo", „Gero apetito", „Skanu, skaniau, skaniausia".
Išskirtinis „Šiaulių krašto" akcentas - jo nepriklausomybė. Nei redaktoriaus, nei žurnalistų - nepaveiksi, nepastumsi, nepriprašysi. Beje, tai pajuto ir ne tik Šiaulių miesto, bet ir regiono - Pakruojo, Kelmės, Radviliškio, Šiaulių rajono - vadovai, valdininkai. Ir ką? Aistros atlėgdavo, o nauda visapusė - ir gyventojams, ir valdininkams, supratusiems, kad gerbti ir matyti, girdėti reikia kiekvieną žmogų.
Šiuo metu dažnai girdime, kad pradedami puldinėti, juodinti, šmeižti asmenys vien už tai, kad jie gyveno Sovietijoje. Štai kad ir mūsų Atgimimo dainiaus Justino Marcinkevičiaus nepamatuotas (užsi)puolimas, nesvarbu, kad savo kūryba, knygomis poetas kėlė Tautą Laisvės pavasariui. Nesvarbu, kad tų dabarties kritikų lūpose dar nebuvo nudžiuvęs pienas. Kodėl tai sakau? Todėl, kad knygos autorius V. Vertelis nieko neslepia, nesibodi priminti, kad žurnalisto pagrindus po studijų Vilniaus universitete gavo dirbdamas Šiaulių r. „Leniniečio" laikraštyje, kad tarnavo sovietinėje armijoje, kad ten užsigrūdino, išklausė įžeidžiančius armijos politrukų užgauliojimus. Ir kartu išėjo „politologijos" pamokas visam gyvenimui.
Kitas svarbus laikraščio ir redakcijos ašinis dalykas - „Šiaulių krašto" puslapiuose paprastai spausdinamos abiejų pusių nuomonės, todėl laikraščio negali įvardyti nei kairiųjų, nei dešiniųjų, tuo labiau - verslo grupių tribūna. Koks gali būti tendencingumas, kai antradienį kritikuojamas konservatorius, o penktadienį - socialdemokratas (deja, kritikuojamasis dažnai to neperskaito, galvoja, kad kalbama tik prieš jį). Ne kartą kliuvo per tuos tris dešimtmečius visiems - ir nesąžiningiems verslininkams, ir politikams, ir snaudžiantiems kartais kultūrininkams.
Knygoje sudėliotos kertinės laikraščio nuostatos - ypatingieji 1990-ieji, Šiaulių politikų derybos su sovietinės armijos vadais Zokniuose, tragiškos Sausio 13-osios dienos, 1991-ųjų pučas Maskvoje. Nevengė laikraštis rašyti ir apie "kitokius žmones", asocialius asmenis, jų problemas, priminti ir neliksmi atkurtos Lietuvos laikai - vietinės "mafijos" apraiškos, sprogdinimai Šiaulių miesto parke, verslo struktūrų priešpriešos, Šiaulių universiteto problemos, kiaulidžių kompleksų plėtra regione etc.
Redaktorius V. Vertelis - kaip vedlys kalnuose, viską matantis, girdintis ir diriguojantis, jaučiantis ir prognozuojantis. Jis per tuos tris dešimtmečius matė savo žurnalistų augimą (kartais užaugini kitoms redakcijoms - Jolantos Svirnelytės, Giedriaus Vaitkevičiaus, Alvydo Januševičiaus ir kt. pavyzdžiai).
Didelės pimties (beveik 300 p.), solidžiai parengta ir išleista knyga - savotiškas paminklas, įprasminimas, įvertinimas čia dirbusių ir tebedirbančių žmonių, jų darbo. Naujoje šviesoje žvelgi į talentingų fotografų darbus, kurių, déjà, jau nėra - Vlado Mikalausko, Giedriaus Baranausko (nėra abejonės, vieno geriausio nepriklausomos Lietuvos spaudos fotografo)... Netektys ( B. Salatkienės, V. Rimkaus, L. Vorobjovo, J. Rumino, A. Dankiso) dar labiau primena, kad spausdintas žodis - nemarus, išlieka ne tik mūsų Laike, bet Visada.
Grįžtu prie pristatomos knygos intriguojančio (beje, laikraštis nevengė ir žurnalistinių išdaigų, provokacijų, gyvenimiškų išdaigų) pavadinimo - "Iš dar neparašytos knygos: apie laikraštį ir laikmetį" Dėkodamas ir džiaugdamasis pristatoma V. Vertelio knyga, linkiu, kad išsipildytų nuoširdus redaktoriaus noras - kad knyga apie jo numylėtą laikraštį vis dar būtų nebaigta (nepabaigiama), nes tokia ji bus, kol gyvuos "Šiaulių kraštas". To reikia ne redaktoriui, ne man, knygos (į)vertintojui, o visiems Šiaulių krašto skaitytojams.
Vladas Vertelis. Iš dar neparašytos knygos: apie laikraštį ir laikmetį. Šiauliai, 2022. 288 p. Viršelio dailininkė Lina Kaselytė.
Paskutinį kartą atnaujinta: 2024-02-12 11:36
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media