2020 m. lapkricio 25 d., Treciadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Naujos knygos, leidiniai

*print*

Audriaus Skačkausko kibiriukas puikybės

2020-11-11
 
Loreta Nikolenkienė,
Lietuvos žurnalistų sąjungos narė

 

Panevėžiečio žurnalisto Audriaus Skačkausko kūrybos gerbėjai sulaukė knygos „Neleisk angelui nukristi nuo peties" antrosios dalies. 144 puslapių komentarų, miniatiūrų trijų dalių knygą išleido „Amalkeros leidyba". Iliustravo Milda Radvenskaitė.
Atvirai ne tik apie tamsiąsias gyvenimo akimirkas ir ligas, priklausomybes, bet ir jaunystės meiles, supratimą apie mirtį ir savo puikybes rašo Audrius: „Kartais, ypač tada, kai padarau kokį gerą darbą, pasisemiu kibiriuką puikybės, užsidedu karūną, prisisegu medalį ir aiškinu nokstantiems pomidorams sode, koks aš puikus ir putiovas. Nes jau septynerius metus nevartoju alkoholio, sustabdžiau vėžį ir net galiu mokyti kitus kaip gyventi.
Bet tada nugriaudi perkūnija, žaibai sužaibuoja, Aušrytė liepia tuoj pat šiukšles išnešti, Marusia apkniaukia, Zappa aploja, net pomidorai tyliai kikenti pradeda.
Nukrenta karūna, ištirpsta medalis, išsilieja kibiriukas puikybės, ji sėkmingai susigeria į žemę, ir vėl tampu žmogumi. O tiek nedaug trūko iki kosmoso valdovo.
Ačiū, kad nuleidžiat ant žemės, mielieji".
Ne dėl autoriaus puikybės prieš nokstančius pomidorus atsirado ši knyga. Tame puikybės kibiriukyje sutilpo ir vėl išsiliejo žemėn daugeliui skaitytojų pažįstami žmonių gyvenimo pakilimai, nuosmūkiai su retomis prošvaistėmis, „meilė ir kitos efemerijos".
Autorius jautriai atviras, o aprašyti išgyvenimai stipriai paveikūs. Ypač Vėlinių susitikimas „tarp dangaus ir žemės": „Šiandien kalbėjausi su dangumi ir žeme, nes trumpam buvau užsukęs pas mamą. Ji - mano dangus ir žemė. Vis dar mokausi su ja kalbėtis ir klausytis. Mes tarsi kuriame santykius iš naujo, kad netektų gailėtis, kad mylim vienas kitą. Aš vis primenu sau, kad tik jos dėka esu šiame pasaulyje, todėl nėra laiko pyktis, kai viskas taip trapu. Ačiū tau, mama".
Skaitydama Audriaus Skačkausko pirmąją knygą „Neleisk angelui nukristi nuo peties", prisiminiau televizijos pokalbių laidą, kurioje jis dar 2018 m. atviravo esantis visoks: gyvenantis pagal sąžinę, besimokantis klausyti, ieškantis ramybės. Nes, pasak A. Skačkausko, kai yra ramybė, tu gali išgirsti, patylėti, kai siela rami, gali įsileisti į ją daug gerų dalykų. „Stengiuosi gyventi taip, kad nereikėtų atsiprašyti", - kalbėjo A. Skačkauskas.
Abejų knygų autorius per knygą į savo sielos šurmulį įsileido ir mus: kaimynus, praeivius, visai nepažįstamas asabas, pasidalinęs labai asmeniniais išgyvenimais, užkabinęs skaitytojus sklidinu minčių srautu. Jo knygose radau daug mažų perliukų, nesumeluotų akimirkų, kurias skaičiau su šypsena ar nuostaba ir tikėjimu, kad nuo mūsų peties angelas niekuomet nenukris...
„Nežinau, kokie mes būsime po šio karantino. Noriu tikėtis, kad tas gyvenimo sulėtėjimas davė laiko pagalvoti, kur visi skubame ir kiek iš tikro žmogui reikia. Tikiuosi, kad būsime pasiilgę vienas kitų ir veidų be kaukių." - naujoje knygoje rašo Audrius Skačkauskas. - „Norisi tikėti, kad labiau vertinsime savo laiką ir artimuosius. Norisi grįžti geresniam. O svarbiausia - grįžti". 
Tegul mūsų visų puikybė susigeria į žemę ir ištirpsta medaliai.

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-11-11 10:45
 
Share |
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media