2024 m. gruodžio 21 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

LŽS ir NŽKA pirmininkas

*print*

Archyvas :: Dainius Radzevičius: „Nesusišnekantys su žiniasklaida praranda pozicijas“

2018-06-15
 
Darius Radzevičius

Darius Radzevičius

 

Deimantė Gruodė

Didžiulio skaitytojų atgarsio sulaukusiame straipsnyje rašėme, kaip nuvykus į Valstybinę ligonių kasą (VLK) mus, žurnalistus, apspito apsaugos darbuotojai, kuriems vadovavo „viešiukas", bandantys neleisti susirinkti informacijos apie tragikomišką situaciją įstaigoje, pakalbinti koridoriais besiblaškantį buvusį VLK vadovą Algį Sasnauską, kuris teismo sprendimu turi būti grąžintas į darbą. Apie tai išgirdęs Žurnalistų sąjungos vadovas Dainius Radzevičius tiesiai šviesiai rėžė: „Skųskite Seimo kontrolieriams ir Administraciniam teismui! Vienas du skundai ir ledai turėtų pajudėti. Net ministras tokiu būdu yra „nuimtas".

- Neskaudu, kad gyvą pokalbį su valstybinių įstaigų vadovais išstumia nuobodūs atsakymai į klausimus raštu?

- Valstybė pagal Konstituciją privalo garantuoti žmonėms teisę į informaciją. Deja, pirmiausia garantuojamas oficialios informacijos pateikimas. Jei žiūrėsime įstatymiškai, žmogus turi teisę gauti informaciją, kurią galėtų panaudoti tiems tikslams, dėl kurių jos prašė. O jei ši bus neteisinga, netiksli arba klaidinanti, - apskųsti ir prisiteisti žalą. Tokia teisė galioja ir žiniasklaidai.
Kodėl žurnalistams yra reikalingas gyvas bendravimas, man visiškai aišku - tai yra mūsų kasdienė duona. Žurnalistui turėti tik formalius santykius su valdžios įstaigomis, mano galva, nėra normalu, nes žiniasklaidos atstovai, be oficialiai prieinamų, turi ieškoti kitų informacijos šaltinių. Priešingu atveju, būsi kaip eilinis pilietis, neturėsi, ką įdomaus papasakoti skaitytojams.
 
- Valstybinės įstaigos vadovas gali atsisakyt teikti komentarą žiniasklaidos atstovui?
Jei nenori bendrauti neformaliai, jo nepriversi. Galima bandyti apie tuos veiksmus informuoti institucijas, kurios skiria tokius vadovus, kad šie galbūt nemoka iki galo įgyvendinti tam tikrų bendravimo su žiniasklaida ar visuomene priemonių ir galbūt į jas bus atsižvelgta. Jei pareigūnai nevykdo pareigų, reikia tai fiksuoti ir skųsti atsakingoms institucijoms. Jei bus pažeidimų, anksčiau ar vėliau jie greičiausiai bus pažeminti pareigose arba atleidžiami iš darbo.
 
Lengviau užeisi į Lukiškių kalėjimą nei į kai kurias valstybines įstaigas. Negi vienintelė išeitis iš tikrųjų stovėti prie įstaigos durų nuo ankstaus ryto ir laukti: gal prabėgs direktorius ir teiksis atsakyti į tavo klausimus? 
- Jei žurnalistas dėl viešo intereso nori patekti į įstaigą, turi būti numatytos tvarkos, kaip tai padaryti, išrašomi leidimai. Jei šios tvarkos pažeidžiamos ar neįgyvendinamos - kaip sakiau - skųsti Seimo kontrolieriams ir Administraciniam teismui. Mes turime nenuleisti rankų, jei mūsų neįleidžia. Kolegos Širvintose buvo pasodinti aptvare. Kreipėmės į savivaldybę siekdami, kad tokie aptvarai žurnalistams būtų panaikinti. Kolegoms rekomendavau už jų nesėsti. Mes turime būti pasirengę profesionaliai ginti savo teises. Sakiau, jei politikus reikia apsaugoti, gal juos aptverkite tokiuose aptvaruose?
 
- Kaip vertinate viešųjų ryšių darbuotojų vaidmenį? Atrodo, kad tokie specialistai priimami į darbą ne todėl, kad palengvintų bendravimą tarp abiejų pusių, bet kad apsaugotų įstaigos vadovą nuo nepageidaujamo žiniasklaidos dėmesio.
- Taip būna. Pagal įstatymą, kiekviena institucija privalo turėti už informacijos teikimą atsakingą darbuotoją. Jie, aišku, turi padėti tarp institucijos, visuomenės ir žiniasklaidos kurti pasitikėjimo santykius ir užtikrinti kokybišką informacijos teikimą. Jei priimami žmonės vien tik tam, kad apsaugotų vadovą nuo negatyvios informacijos ar kritikos, vadinasi, tie žmonės nesupranta savo tikrųjų funkcijų.
 
- Atstovė spaudai, gavusi konkrečiai ministrui adresuotus klausimus, tiesiai šviesiai priduria prie atsakymo: cituokite mane! Kaip tai vertinate?
- Jei ministro klausi ir jis neatsako, taip ir parašai: ministro paklausiau, bet jis neatsakė. Galima pridėti, kad už jį atsakė atstovė spaudai. Bet svarbu pabrėžti: ministras į klausimą pats neatsakė. Mes turime būti profesionalai ir informuoti žmones apie tai.
 
- Kaip vertinate dabartinį valdžios norą kištis į žiniasklaidos sureguliavimą, kaip jie sako - norą ištiesti žiniasklaidai pagalbos ranką?
- Norą sureguliuoti vertinu blogai. Konstitucija aiškiai sako, kad šioje šalyje kiekvienas žmogus turi teisę laisvai rinkti, rengti ir skleisti informaciją nevaržomai, išskyrus ribotus atvejus. Bet kokie reguliavimai, kurie yra pertekliniai arba prieštarauja Konstitucijai, yra blogi. Reguliavimas gali būti eismo, ten kur reikalinga apsaugoti žmones, bet žiniasklaidos sureguliavimas reikalingas tiek, kiek numato Konstitucija toms būtinoms vertybėms apsaugoti. Visa kita dalis turi būti laisva. Dar daugiau: įstatymai draudžia persekioti žurnalistus už kritiką.
 
Nesusišnekantys arba nemokantys kalbėti su žiniasklaida arba visuomene politikai anksčiau ar vėliau praranda savo pozicijas. Seimo nariai dažniausiai neperrenkami todėl, kad nemokėjo komunikuoti su visuomene. Arūnas Valinskas Seimo pirmininko posto neteko dėl tos pačios priežasties. Valdyba, jeigu pamenate, buvo pripažinusi, kad jis sugadino santykius su žiniasklaida, kuomet Seime bandė įvesti naują tvarką, kuriose vietose žurnalistai gali filmuoti, kuriose - ne, apribojimus akreditacijoms ir visa kita. Mes davėme į teismą poną Valinską, fiksavome lipdukus, draudžiančius filmuoti, fotografuoti - teismas priėmė mūsų skundą, bet dar iki jo išnagrinėjimo pati Valdyba suprato, kad padarė klaidą, atšaukė tvarką ir galiausiai Seimo pirmininką atleido iš pareigų.

 

 

 

 

Rubrika LŽS ir NŽKA pirmininkas yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-06-26 11:52
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media