Kitu kampu

- Pats popartas, kaip meno kryptis, bent jau man asmeniškai - šioks toks žaidimas kiču. Jis kažkuria prasme koreliuoja ir su tuo, kaip mėginu atrakinti pačią Mariaus von Mayenburgo pjesę. Per dainas, muzikinį naratyvą, per muzikos transliuojamą energiją.

- Tavo pastarųjų metų pastatymuose muzika tapo ypač svarbi?..

- Kodėl būtent šioje medžiagoje surezonavo pankiška, roko estetika?

- „Kankinys" jau seniai buvo mano akiratyje, o naujai teatro vadovybės krypčiai, gairėms jis tiko. Man kilo mintis į veiksmą įtraukti moksleivių chorą. Pagal pjesę - tai mokyklos mokiniai, pagrindinio veikėjo klasiokai. Viskas labai paprasta - tiesiog skaičiau pjesę, o skaitydamas klausau muzikos. Tiesiog ėjo jutūbo streamas ir iššoko pinkfloidų hitas „We don't need no education". Užmečiau akį, o klipe mokiniai į mėsmalę lenda, galvoju, reikia spektaklyje padaryti chorą, bus smagiau. Galvojau apie vaikų chorą, bet pats dirbu pedagogu su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) antrakursiais aktoriais, dauguma jų turi absoliučią klausą, groja įvairiais instrumentais, jų vulkaniška energija „Kankinyje" tiko idealiai.

- Ar galima būtų teigti, kad spektaklyje iš esmės kalbėsi ne apie religinį ekstremizmą, o apie religiją kaip tam tikrą jaunų žmonių protesto formą? Ar gali apibrėžti spektaklio temą?

- Kokia prasminė našta spektaklyje tenka ateistei, chemijos, biologijos, geografijos mokytojai Erikai Rot, kurios vaidmenį kuria Jevgenija Gladij?

- Man atrodo, kad panelė Rot ir visi kiti personažai gyvena nedideliame, gan provincialiame užkampyje, miestelyje, kuriame iš tikrųjų yra nuobodu. Pagėgiuose, Molėtuose, pavyzdžiui. Kai kuriems specialistams, šiuo atveju pedagogams, tokiuose miesteliuose, aš taip įsivaizduoju, labai greitai įsijungia abuojumo rutina, nes nėra iššūkių. Nes nieko ypatingo ten nevyksta. Kasdienės eilinių paauglių problemos, kurios profesiškai nekelia iššūkių. O ji, man atrodo, turi neišsipildžiusios karjeristės geną. Ir eksceso dėl Benjamino religinio radikalizmo jai pakanka, jog į kovą mestų sunkiąją artileriją, tai tampa impulsu. Čia galiausiai ir atsiskleidžia jos trumparegiškumas ir karjeristinis fanatizmas.

- Pagrindiniam Benjamino vaidmeniui pakvietei VST trupės aktorių Igorį Abramovičių. Kas lėmė tokį sprendimą?

- VST žiūrint spektaklį „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę" Igoris man labai patiko, įstrigo jo organika, vaidyba duete su partneriu. Apskritai pasirinkimą nulėmė jo santykis su medžiaga. Igoris kone į viską žiūri labai kritiškai, turi savo nuomonę, o tai tokiam personažui labai padeda. Tuomet automatiškai atsiveria erdvė į viską pasižiūrėti satyriškai, paletė labai išsiplečia. Scenoje jo santykis su viskuo yra per atstumą, bet jis valingas, taip net įpučia kažkokios vokiškos nuotaikos, lengvumo. Kai visi kartu pirmą kartą skaitėme pjesę, iš karto pasakiau - reikia daryti juodą komediją, patalpa turėtų būti neoninė - lyg Las Vegase, kur „neoninės" bažnyčios ir panašiai. Visas šis panoptikumas - apie rimtus dalykus, bet kaimo koncertų stilistika, kai atrodo, kad nuo savęs nori pabėgti absoliučiai visi.

- Nuolat grįžti prie šiuolaikinės dramaturgijos, ypač vokiškos. To paties M. von Mayenburgo pjesę „Akmuo" esi statęs Nacionaliniame dramos teatre 2012-aisiais. Kas lemia tokį susidomėjimą šiuolaikiniais autoriais?

- Visi mano statyti šiuolaikinės dramaturgijos autorių kūriniai yra labai skirtingi, ypač autorių mąstymo būdas. Vienija galbūt tik mozaikinis, kaleidoskopinis rašymo stilius, scenų „sudaužymas" į trumpus, lakoniškus fragmentus. Tarkim, Rolandas Schimmelpfennigas - jis man kaip atėjęs iš Šecherezados pasakų. Magiškasis realistas, kaip Rene Magritteʼas dailėje, taip jis literatūroje. O Mayenburgas daug sausesnis, jo pjesė „Akmuo" bendrame jo dramaturgijos kontekste galbūt nėra pats didžiausias laimėjimas. Vis dėlto ir tada repetuojant ganėtinai jautėsi, kad tai pjesė, parašyta pagal užsakymą, labai konkrečiai progai. O „Kankinys" turi daug daugiau dedamųjų, kad išliktų meno istorijoje. Visų pirma todėl, kad čia panaudotos Biblijos, šventraščio citatos, istorijos. Šiuolaikinėje dramaturgijoje yra trys dalykai, kuriuos vienaip ar kitaip iškeliant, ištraukiant į paviršių, visą laiką sulauksi vienokio ar kitokio rezonanso. Tiek tarp kūrėjų, tiek tarp žiūrovų. Tai yra politika, religija ir seksas. Visais laikais tai buvo amžiniausios temos, kurios turės didelį rezonansą.