Kitu kampu

Mano kartos krepšinio mėgėjai, o man jau greit 70-dešimt, vyresni, žinoma, o gal ir penkiasdešimtmečiai bei dar jaunesni, žino, kas SSRS buvo Aleksandras Gomelskis. Legendinis treneris, atvedęs SSRS vyrų krepšinio rinktines ant aukščiausiųjų garbės pakylos laiptelių pasaulio, Europos čempionatuose, olimpinėse žaidynėse.

1988-aisiais Seulo olimpinėse žaidynėse A.Gomelskiui vadovaujant aukso medalius iškovojo ir lietuviai Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Valdemaras Chomičius, Rimas Kurtinaitis. Pabendrauti su A. Gomelskiu, gauti jo interviu buvo dažno žurnalisto svajonė. Ne paslaptis, kad garsusis treneris turėjo ir fanaberijos.

Man, dirbant laikraščio „Sovetskij sport" korespondentu Lietuvai, vieną kartą net teko nuo A. Gomelskio slapstytis... O buvo taip. 1985-1986 metais A.Gomelskį nuėmė iš SSRS rinktinės vyriausiojo trenerio pareigų. Jo pasisakymus ir interviu dar neseniai taip mėgę ir nuolankiai kvietę bendradarbiauti nebespausdino nei centriniai laikraščiai, nei žurnalai. Dingo jis iš televizorių ekranų. Krepšinio legenda savo šalyje tapo persona non grata. Kodėl nuėmė? Kalbų buvo įvairių: vieni „žinovai" sakė, kad nuimtas dėl nesutarimų ne tik aukščiausiame SSRS sporto vadovų ešelone, nes Gomelskis buvo ir CASK pulkininkas, kiti tvirtino, kad dėl finansinių machinacijų, treti - atseit, įkliuvo muitinėje su kontrabanda...

Vilniuje vyko SSRS vyrų krepšinio čempionato turas. Netikėtai iš Maskvos paskambino „Sovetskij sport" žaidimų skyriaus vedėjas:

- Redakciją pasiekė žinia, kad į Vilnių vyksta Aleksandras Gomelskis. Jis bandys susitikti su tavimi, prašys jo išklausyti ir parašyti straipsnį ar interviu. Tai žinok, kad oficiali redakcijos nuomonė, ir ne tik redakcijos, yra tokia: negalima susitikti su Gomelskiu ir nieko apie jį nereikia rašyti.

Pirmą kartą gavau tokius keistus nurodymus. A. Gomelskis Vilniaus sporto rūmuose pasirodė priešpaskutinę turo dieną. Mes seni pažįstami. Akylai stebėjau „priešą", pamatęs jį artėjantį, mikliai keičiau dislokacijos vietą - aš rūmų planą žinojau geriau negu jis. Baigėsi turas. Pasimatymo su redakcijai nepalankiu žmogumi sėkmingai išvengiau. Po visų varžybų su buvusiu garsiu krepšininku Rimu Girskiu pakilome į 22-ojo aukšto barą „Lietuvos" viešbutyje. Po šiai dienai nežinau, kas išdavė, kad ten esame. Bet bare netikėtai pasirodė ir buvęs tris kartus pasaulio sambo čempionas Česlovas Jezerskas.

- Sveikas, tu iš kur čia? - nudžiugau pamatęs bičiulį.

- Atvykau tave parvežti namo...

- Dar anksti, mes su Rimu tik pakilome į aukštumas, net varžybų aptarti nespėjome.

- Aš pažadėjau Gomelskiui, kad tu jį šį vakarą pakviesi į svečius...

- Kur aš jį rasiu?

- Aš atvešiu...

Žinojau, kad Česlovas pažįstamas su Gomelskiu.

- Man redakcija uždraudė su juo kalbėti...

- Sporto rūmuose nekalbėjai, bet savo bute gali. Negi tu mūsų neįsileisi, jeigu dviese atvyksime? Važiuojam namo... - Česlovas ir prašė, ir reikalavo, - Negaliu aš senelio apgauti...

- Tada pasikviesiu ir Girskį!

- Kviesk, nemanau, kad jis Gomelskiui trukdytų. Nors dėl visa pikta paklausiu.

- Aš galėsiu atvykti tik su žmona, - apsidrausdamas pareiškė Rimas.

- Tilpsim visi, - čia jau aš tariau šeimininko žodį.

Česlovas visų pirma parvežė namo mane. Paprašiau žmonos ką nors sumeistrauti iš šaldytuve esančių atsargų. Pritepė sumuštinių. Rimas, kaip buvo žadėjęs, atvyko ne tik su žmona Genute, bet dar ir su vynuogių bei persikų dėže po pažastimi. Neklausiau, kur gavo. Pasigyriau, kad turiu užspaudęs tikro prancūziško konjako butelį. Beliko sulaukti garbingiausio svečio. Tiesa, Česlovas dar buvo minėjęs, kad mašinos bagažinėje turi iš Dzūkijos atvežtą bulvių maišą.

Skambutis į duris. Žiūriu per akutę, koridoriuje stovi du vyrai ir laiko maišą. Atidariau duris ir neištvėriau nepajuokavęs:

- Ačiū, Aleksandrai Jakovlevičiau, kad bulvių iš Maskvos atvežėte.

- Baik pyz..., leisk greičiau vidun, nes man sunku laikyti, - netradiciškai pasisveikino A. Gomelskis.

Sėdėjome ir šnekėjome iki paryčių. A. Gomelskis praktiškai negerdavo jokių svaigalų, bet tą naktį leido sau kelias nedideles taureles išsiurbčioti. Daugiausiai kalbėjo maskvietis: apie tai, kaip jis be kaltės apkaltintas - kažkam valstybiniame sporto komitete, o gal net CK, naudinga su juo, turinčiu autoritetą pasaulyje, griežtą nuomonę visais klausimais, susidoroti. Klausėmės A. Gomelskio minčių apie krepšinį ir netinkamas šio žaidimo plėtros tendencijas Sąjungoje pastaruoju metu, apie numatomus naujus SSRS rinktinės vyriausiojo trenerio rinkimus po nesėkmingai susiklosčiusio 1986 m. pasaulio čempionato Ispanijoje (2 vieta). A. Gomelskis įtarė sąmokslą. O galimus trenerio rinkimus įvertino trumpai: trenerius reikia skirti, o ne rinkti.

- Aš puikiai žinau, kad tau uždrausta su manimi šnekėti. Pastebėjau, kaip bėgiojai nuo manęs Sporto rūmuose. Jeigu būtum ir į namus nepakvietęs, daugiau nešnekėčiau. O aš sugrįšiu!

Užsirašinėjau kai kurias legendinio trenerio mintis. Nors atvirai prisipažinau, kad vargu ar greitu laiku galėsiu jas išdėstyti „Sovetskij sport" puslapiuose. Apie jokias kontrabandas nešnekėjome.

- Ar galiu parašyti Lietuvos spaudai?

- Nereikia. Čia mano problemos neišsispręs, - atsakė A. Gomelskis.

- Ar vyriausiajam redaktoriui užsiminti apie šitą pokalbį?

- Jeigu nesibaimini, paskambink jam ir trumpai papasakok...

Išsiskyrėme bičiuliškai. A. Gomelskis, kaip žadėjo, vėl atsitiesė, su SSRS rinktine laimėjo Seulo olimpines žaidynes ir iki gyvenimo pabaigos buvo gerbiamas Rusijoje ir visame krepšinio pasaulyje.

Po kelių dienų apie A. Gomelskio apsilankymą Lazdynuose, apie intriguojantį jo pasakojimą informavau „Sovetskij sport" vyriausiąjį redaktorių Valerijų Kudriavcevą. Vyriausiasis, su kuriuo mano santykiai buvo tikrai geri, tai, manau, žinojo ir A. Gomelskis, nepertraukdamas išklausė. Retas atvejis!

- Gal parašyti straipsnį ar interviu?

- Kol kas ne. Mes su juo susisieksime Maskvoje. Reikėtų pirmiems jam vėl suteikti tribūną, - V. Kudriavcevas jautė ažiotažą.

Po kelių savaičių „Sovetskij sport" laikraštyje vėl pasirodė A. Gomelskio pavardė. Ne tik pavardė - straipsnis per visą puslapį.

Svarsčiau, kodėl jis tada nėjo tiesiai į „Sovetskij sport" Maskvoje? Gal todėl, kad redakcijoje nebuvo žurnalisto, rašančio vien apie krepšinį? Buvo futbolo, ledo ritulio, tinklinio ir kitų sporto šakų specialistai, garsūs meistrai, o apie krepšinį rašė buvusi SSRS rankinio rinktinės žaidėja Jelena Rerich. Tik berods 1987-ųjų pradžioje atėjo į redakciją jaunas, krepšiniui pasišventęs žurnalistas Vladimiras Titorenka... O gal A. Gomelskis žinojo, kad gerai sutariu ir tikrai perduosiu jo mintis vyriausiajam redaktoriui? Be to, dažnai rašydavau apie krepšinį, buvau 1985 m. Europos ir 1986 m. pasaulio čempionatuose...

Dar kartą po ilgos pertraukos su A. Gomelskiu 1996-aisiais susitikome Atlantos olimpinių žaidynių krepšinio varžybų arenoje. Jis dirbo Rusijos televizijos komentatoriumi, aš atstovavau tada ėjusiam laikraščiui „Lietuvos sportas". Prisiminėme ir bulves iš Maskvos, ir sostinės Lazdynų monolito 15 aukštą...

- Tada man padėjai. „Spasibo" (Ačiū!). - šyptelėjo Aleksandras Jakovlevičius.