Kitu kampu

Kokia turėtų būti modernaus žmogaus jausena, mąstysena, jeigu dar ir dabar, kaip ir prieš penkiasdešimt metų, tavo aplinkoje dažnokai kartojasi nemalonūs reiškiniai? Pavyzdžiui, elektros tiekimo sutrikimai. Andai mano Dzūkijoje užtenka pūstelėti smarkesniam vėjui ir žiū - sėdi kaime be šviesos, kitų patogumų. Tenka žemiškais reikalais lėkti į dar lauke nenugriautą būdelę, semti kibiru vandenį iš šulinio. O juk ir čia, į gilią provinciją, jau senokai atpūtę civilizacijos vėjai. Daug sodybų turi vandentiekį, kanalizaciją ir t. t. Kai nėra elektros - viskas sustoja. Kaime, kas sukrapšto atliekamą pinigą, tuoj pat investuoja į patogesnę buitį. Lyg ir kaimas pamažu modernėja. Kažkodėl civilizacijos vėjai neišjudina energetikų. Visur, kad ir kur pažvelgsi, - bekraštės, neišvaizdžios, nesaugios laidų linijos. Ką jau kalbėti apie tai, kaip jos darko kraštovaizdį... Net miškingiausią Varėnos rajoną laidai - tarsi rudenį voratinkliai išraizgę medžius. Na, kai tik laidais, o ne kabeliais elektros srovė ateina, kaimietis ir bijosi gamtos išdaigų, tarsi velnias kryžiaus... Baigia įsibėgėti dvidešimt pirmasis amžius. Pasirodo, milžinišką pelną gaunančiai Lietuvos monopolinei valstybinei įmonei kabelis - tarsi kokia nepasiekiama tvirtovė... Daugeliui Europos šalių tai - jau praėjusio amžiaus kasdienybė.

Esu vyresnio amžiaus žmogus. Prisimenu, kaip sovietmečiu dingus elektrai keiksnodavome elektrikus. Dabar - dažniau nei sovietmečiu. Galvoju ir negaliu suprasti, kodėl elektros ūkyje niekas nesikeičia? Atvažiavus ir po penkiasdešimties metų į sodybą - tos pačios elektros tiekimo problemos...

Džiaugiuosi pagražėjusiu kaimu, naujais išaugusiais medžiais. Bet apie elektrą - vis senas, nelinksmas anekdotas. Manęs - gamtos vaiko - negąsdina stiprūs vėjai, kitos stichijos. Nuotaiką gali sugadinti elektrikai, kai staiga dingsta elektra, kai lindžiu palėpėje, skaitau arba rašau gyvenimo knygą. Vasarą kaip nors vieną dieną ar ilgiau ištveriu. Einu pas kaimynus ir kartu su jais vėlyvą vakarą uždegame ant stalo žvakę. Žibalinių lempų irgi yra, bet jos jau surūdijusios, be dagčių, o ir žibalo po ranka neturime. Pasirodo, be reikalo... Reikia įsigyti žibalo ir dagčių. Tikrus nasrus parodė 2020-2021 metų žiema. Skambino mano bičiulis Benas. Bėdojo - trečia para be elektros gyvenąs. Tau, sako jis man, bepigu, žiemą lindi šiltai, šviesiai sostinėje, o aš elektrikų neprisišaukiu. O čia dar klastingas koronavirusas po kaimus baladojasi... Iš gretimo kaimo išvirto net drūtas kaip ąžuolas Rokas - jį įveikė dvidešimt pirmojo amžiaus giltinė. Ne tik virusas užpuolė - po daugelio metų dar ir sniego ligi tvorų viršaus privertė. Kasdien pustė, snigo. Bičiulis Benas nespėjo takų į tvartą atsikasinėti. Nekastų, bet kasdien pulką vištelių būtina palesinti. Sako, naminis kiaušinis - visai kitoks nei parduotuvėje. Ir kiaulę augintų, bet užginta dėl kiaulių maro. Anksčiau, sakė Benas, per metus užsiaugindavo ir dvi, tris. Nuo seno turi savo rūkyklą - skaniai išrūkydavo mėsą. Pakvipdavo net visas kaimas. Kartais rūko mėsą ir dabar, bet jau pirktinę. Anąsyk labai apsidžiaugė pirkęs gražiai prikimštų dešrelių. Parsivežė iš miestelio. Šoko kuo greičiau rūkyti. Atidarė rūkyklą, žiū - beveik perpus dešrelės suplonėjusios...

- Ot vagys - vandens į dešras privarė! - piktinosi Benas.

Ką galėjau pasakyti? Fiziškai ir dvasiškai drūto kaimo vyro nevalia guosti. Gali likti nesuprastas...

Susėdę lauke ant plataus uslano stebėjomės, kodėl buities kataklizmų vis daugiau, nors, atrodo, gyvename moderniame amžiuje. Labai jau daug jame ir nesusipratimų, ir visokių akibrokštų. Tarytum neišsivaduota iš pirmykščio laukinio kapitalizmo stadijos... Vis mažiau vietos lieka jausmui, atjautai. Modernėja vidus, gyvenimas? Užtenka savo žodyną apkaišioti tik tarptautiniais žodžiais, angliškai pramokti? Nutikęs nemalonus paprastas dalykas nubraukia visus svaičiojimus. Pasirodo, karalius nuogas...

Elektros laidai, apraizgę Lietuvą, eina iš Rytų. Atrodo, dar ilgai iš ten elektra tekės... Per trisdešimt ir daugiau nepriklausomybės metų mažai pakrutėta Vakarų link. Priklausomi ne tik labai nuo gamtos, bet dabar - ir nuo Astravo atominės elektrinės. Taigi - net nuo „batkos"... Ir šįkart su Benu mąstėme, kad kabeliai tikriausiai negreit pakeis gamtos stichijų lengvai pažeidžiamus elektros laidus. Benas jau nelinkęs daug kuo tikėti. O aš dar viliuosi. Galvoju net greituoju traukiniu iš Vilniaus į Berlyną, Paryžių nubildėti. Kad ir po dešimties metų. O gal anksčiau. Bet laukiu tos modernios per Lietuvą geležinkelio magistralės. Kaip ir elektros kabelių Dzūkijoje, kitur. Kaskart į Vakarus traukia. Ten, jau už Lazdijų, - daug daugiau moderno ir susikalbėjimo. Atrodo, ir žmogus žmogui - ne vilkas...