2020 m. spalio 1 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kitu kampu

*print*

Archyvas :: Antanas Šimkūnas: Bernardo Brazdžionio pranašystė išsipildė

2020-08-12
 
 Bernardas Brazdžioniis

Bernardas Brazdžioniis

Antanas Šimkūnas,

LŽS narys

 

Pasvalio kraštiečiai visada bus dėkingi daujėniečiui mecenatui dr. Pranui Kizniui, taip pat Pasvalio vadovams už tai, kad Bernardas Brazdžionis visiems laikams sugrįžta į savo gimtąjį kraštą, į Pasvalį, kur rugpjūčio 30 dieną jam iškilmingai bus atidengtas paminklas.

Su jo poezija pirmą kartą susipažinau rūsčiais 1948 metais, kai į Sibirą dar tebedundėjo tremtinių ešelonai, kai Pasvalio aikštėje, šalia šventoriaus dar tebebuvo niekinami partizanų lavonai, kai aš už bažnyčios lankymą ir patarnavimą mišioms buvau pašalintas iš Pasvalio gimnazijos. Tomis beviltiškomis, sunkiomis dienomis man kažkas padovanojo Bernardo Brazdžionio eilėraščių knygą „Per pasaulį keliauja žmogus". Su aptrintais viršeliais, matyt, keliavusią iš rankų į rankas, slepiamą, nes jos bolševikai bijojo lyg velnias kryžiaus, už jos laikymą grėsė Sibiras, nes ji pranašavo komunizmo žlugimą. Perskaičiau ją ir paslėpiau palovyje. Labiausiai mane sužavėjo ir tais baisiais neteisybės laikais vilties suteikė 1940 metais Bernardo Brazdžionio parašytas eilėraštis „Bėgimas iš Tėvynės", kuriame yra toks pranašiškas posmas:

 

Žus visam pasaulyje komuna...-

Kaip griaustinį tolimą girdžiu.

Neteisybė greit pakyla, greitai žūna:

Eina ji keliu bedugnėn ir slidžiu.

 

1944 metų žiemą Bernardas Brazdžionis lankėsi Pasvalio gimnazijoje, pakviestas tuometinio gimnazijos direktoriaus Juozo Povilonio. Kaip pasakojo tuometinis septintokas Petras Mikelinskas, sausakimšoje gimnazijos salėje, audringais plojimais sutiktas, Bernardas Brazdžionis įspūdingai, tvirtu balsu deklamavo daug eilėraščių iš savo poezijos knygų, taip pat eilėraštį „Bėgimas iš Tėvynės". Tų pačių metų pavasarį, bėgdamas nuo sovietų okupantų, Bernardas Brazdžionis pasitraukė į Vakarus. Savo pasitraukimą jis vadino tremtimi. Ir neketino lankytis Lietuvoje, kol čia šeimininkavo okupantai. Tik 1989 metų gegužės 22 dieną, nors Lietuvoje dar tebebuvo sovietų kariuomenė, tačiau virš Gedimino bokšto jau plevėsavo lietuviška trispalvė ir mes jau giedojome „Tautišką giesmę", Bernardas Brazdžionis patyliukais, nesireklamavęs atskrido į Lietuvą. Tačiau greit per radiją pasklido gera žinia, ir aerodromą užplūdo minios žmonių. Vos išlipęs iš lėktuvo Bernardas Brazdžionis deklamuoja kelionėje parašytą eilėraštį: „O, Lietuva, nuėjusi Golgotos kryžiaus kelią..." Prie lėktuvo trapo pasvalietį klasiką Bernardą Brazdžionį pirmieji apsikabina mūsų kraštiečiai rašytojai Eugenijus Matuzevičius ir Kazys Saja. Minia pasigauna Poetą iš iškėlę ant rankų per visą aikštę neša prie automobilio. Beveik po 50 metų tremties Bernardas Brazdžionis, išsipildžius jo pranašystei, vėl pradeda savo įspūdingą kelionę po Lietuvą. Šia kelione jis siekė „pašaukti tautą" kuo aktyviau prisidėti prie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Kai gegužės 31 dieną įspūdingame Bernardo Brazdžionio susitikime su visuomene Kalnų parke Vytautas Kernagis padainavo jo dainą „Šaukiu aš tautą", Poetas apsikabino Vytautą Kernagį ir paprašė: „ O dabar dar kartą sudainuokime abu..." Perpildytas žmonių Kalnų parkas drebėjo nuo ovacijų, kaip per Dainų šventę.

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-08-12 13:13
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media