Dialogai apie žiniasklaidą

Leiskime sau šiek tiek pasvajoti. Įsivaizduokime, kad atsiranda Lietuvoje leidėjas, kuris viešai paskelbia ir pareikalauja iš jam dirbančių žurnalistų tvirtai laikytis šių principų:

 

• Svarbiausioji laikraščio misija – perteikti tiesą, kiek ji gali būti nustatyta.

• Laikraštis perduos VISĄ tiesą apie svarbius Lietuvos ir pasaulio įvykius, kiek tik bus įmanoma apie tai sužinoti.

• Kaip informacijos šaltinis, laikraštis laikysis padorumo taisyklių, kurios yra privalomos, kalbant apie asmenis.

• Visa, kas spausdinama laikraštyje, bus tinkama skaityti tiek jaunam, tiek senam.

• Laikraščio veikla skirta tarnauti savo skaitytojams ir visuomenei apskritai, bet ne asmeniniams jo savininkų interesams.

• Siekdamas tiesos, laikraštis pasirengęs atsisakyti materialinės naudos, jei tai reikalinga visuomenės labui.

 

 

Dabar fantazuokime toliau: bandykime suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų kiek įtakingesnių Lietuvos žiniasklaidos priemonių atitiktų šiuos 7 principus? Ir kaip atrodytų mūsų informacinis laukas, jeigu bent dalis žiniasklaidos priemonių (pora įtakingų dienraščių, nacionalinis radijas ir televizija, etc.) vadovautųsi tokiais principais?

 

Girdžiu oponentų balsus: tai neįmanoma, tokių leidėjų nėra ir būti negali, kadangi leidyba yra verslas, leidėjai suinteresuoti gauti pajamų ir pelno, bet ne šviesti ir auklėti visuomenę!..

 

Toks požiūris Lietuvoje labai paplitęs. Jis liudija ne tiek verslumo dvasią, kiek savanaudišką požiūrį į visuomenę, nežabotą siekį ja pasinaudoti – gauti kuo daugiau įplaukų, tuo pat metu maža ką vertingo už tai tepasiūlant ir nedaug įsipareigojant. Atsakingos leidybinės praktikos tradicija yra priešinga.

 

 

Vienas įtakingiausių ir solidžiausių pasaulio laikraščių yra dienraštis „Washington Post“, įsteigtas 1877 m. ir einantis iki šiol. Daugeliui žiniasklaidos priemonių jis gali būti profesinių standartų ir žurnalistinės etikos pavyzdžiu. Ir taip yra ne todėl, kad ten atsitiktinai susirinko daug gerų, aukšto lygio profesionalų. Taip yra dėl to, kad patys leidėjai nustatė aiškius, skaidrius, besąlygiškai vykdytinus principus, kuriais privalu vadovautis kiekvienam, kuris nori ir pagal savo profesines kvalifikacijas gali dirbti „Washington Post“.

 

Tie 7 straipsnio pradžioje išvardyti principai nėra iš piršto laužti. Būtent šiais principais ir šiandien vadovaujasi svarbiausias Vašingtono dienraštis. Juos suformulavo ir 1935 m. kovo 5 d. pasiūlė Eugene'as Meyeris (1875-1959) – amerikiečių finansininkas, valstybės pareigūnas, leidėjas. 1933-aisiais – pasaulinio ekonominio nuosmūkio metais – aukcione įsigijęs bankrutuojantį „The Washington Post“, jis ne tik nustatė laikraščio veiklos principus, bet ir išleido milijonus dolerių nuosavų pinigų, siekdamas pagerinti laikraščio kokybę ir įtvirtinti patikimumą. Jis suprato, kad tai daryti verta, žiūrint ne trumpalaikės naudos, bet ilgalaikės visuomenės perspektyvos.

 

Viešai deklaruojami leidybos arba žiniasklaidos priemonės veiklos principai – daug, tačiau ne viskas. Dienraštyje dirbantys žurnalistai vadovaujasi aiškiomis ir