2019 m. rugsejo 17 d., Antradienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Rašau ir tobulėju

*print*

Archyvas

 

2014-04-18Molio kvapas

Greta Gudauskaitė/ Parduotuvėje išparduodami keramikos dirbiniai. Daugelis spiečiasi prie didesnių daiktų, kaip antai vazonai. Juk pavasaris. O štai prie nedidelės ir ne itin išvaizdžios lentynos stovi šviesiaplaukė mergina. Pardavėjui paklausus „Kuo galiu padėti?“, beviltiškai padeda žvakidę ir žvilgtelėjusi migdolinėmis akimis tepasako: "Nupirkite mano kūrybos daiktą." O rytoj, vėl pamatęs keramikę, mindžikuojančią prie savo kūrinio, jis prisimins. Prisimins jos prašymą ir pats nupirks dirbinį. Pabėgs iš darbo vietos, pasigaus ją prekybos centro vidury ir ištiesęs ranką parodys žvakidę.

2014-01-09Laikraščiais ir žurnalais nebeprekiaujame...

Urtė Maciejauskaitė/ Justei tai jau buvo tapę įpročiu. Kiekvieną mielą rytą ji atsikėlusi pasidarydavo mažą, baltą porcelianinį puodelį juodos kavos. Pačiupdavo savo ištikimo draugo - šuns pavadėlį ir leisdavosi į dar snaudžiančią gatvę. Visada užsukdavo į Gėlių gatvę, kurioje buvo spaudos kioskas ir jos labai mėgiamas, gerai pažįstamas pardavėjas Rokas. Ji negalėjo patikėti - šiandien kiosko langelis buvo uždarytas, sunkios apsauginės žaliuzės nuleistos. Ant jų kabėjo skelbimas: ,,Nebedirbame. Nuo šiandien laikraščiais ir žurnalais nebeprekiaujame".

2014-01-08Pirmadienis be naujienų

Laurynas Bertulis/ Mokykloje taip pat nebuvo nieko ypatingo. Man tai pasirodė keista. Šiaip klasė sprogsta nuo rėkimo, karštų diskusijų ir keiksmų. O šiandien visi tylėjo, lyg liežuvius jiems būtų nukandę. Taip nykiai ir praėjo visa diena. Vakare visi šeimos nariai taip pat sėdėjo liūdni ir tylūs. Man tai vėl pasirodė keista. Šitaip ėjo dienos, vakarai. Aš supratau, kad kažkas visai ne taip. Penktadienį grįžęs iš mokyklos atsisėdau prie kompiuterio – gal kokia katastrofa ar kas nors panašaus nutiko? Tačiau nieko neradau. Neveikė internetas. Po kelių dienų visi tinklapiai pasakojo apie šį savaitinį Interneto dingimą, kai žmonės nežinojo jokių naujienų...

2013-12-04Emocija

Greta Gudauskaitė/ Šaltukas. Snaigės vis pildo sniego atsargas ant šaligatvio. Pro vienintelio mieste likusio medinio namuko langą į gatvę žvelgia žaliaakis katinas. Niekas nestabteli, nė nepasižiūri- kokia gatvė graži! Kavinės kviečia karšto šokolado, pro namų kaminus skleidžiasi cinamono ir kūčiukų kvapas, medžiai matosi net iš kosmoso. Besvajodama apie Kalėdų prasmę, girdžiu švelnų murkimą. Grįžo šeimininkas. Pro plyšelį pamatau didelę žalią eglę. Taip prisimenu savo šeimą ir skubu namo priminti, kaip juos myliu.

2013-10-14Apie laikraščius, pirštines ir laiką

Greta Gudauskaitė/ Vakare, kai visa šeima namie, jos nariai užsiima skirtingomis veiklomis. Tėvai skaito vaikams nepažįstamus laikraščius, o tuo tarpu vaikai, nors ir retai, bet skaito knygas. Močiutės mezga anūkėliams šiltas pirštines, seneliai – duoda naudingų patarimų. Taip šeima suartėja. Vakare galva neveikia. Tuo labiau ryte, kai laikas bėga nenumaldomai.

2013-10-14Apie rudeninį vėją

Gerda Staškevič/ Antis nekeliauja į šiltus kraštus viena. Ji turi palydovą. Tai nematomas keliauninkas, kuris kaskart nustebina. Tai jis paspartina rudens lapų lenktynes, tai jis sugadina audėjų vorų darbus.

2013-10-14Nuoskauda

Monika Žulytė/ Nelabai kas prisiminė kodėl, bet visi bijojo įžengt į griausmingajį mišką. Katinas raudonomis degančiomis akimis abejingai stebėjo giria nesidominčius senolius, tačiau smalsiai nužiūrinėjo mišku susidomėjusius vaikus. O jie tik ir laukė progos čia apsižvalgyti. Katinas buvo žiaurus ir vis laukė, kada į jo mišką įžengs kokia nors maža kojelė. Tad tą naktį kupinas keršto troškimo jis pagaliau išgirdo garsą, kuris visiškai netiko miškui. Tai buvo tylus mergaitiškas kukčiojimas...

2013-09-25Šukės

Gerda Staškevič/ Auksinis pelėdžiukas tarp daugybės raštų buvo vos įžiūrimas. Tas jo atvaizdas puošė nedidelį puodelį su ąsele. O jo viduje buvo nedidukė stiklinė. Ji jau keliasdešimt metų stovėjo nepaliesta and medinės išdrožinėtos spintelės, mano senelio bute. Tačiau kažkada ji stovėjo ant mokytojo stalo ir spindėjo lyg vaivorykštė. Kiekvieno mokinio svajonė buvo turėti tokią stiklinę, pilną retų, spalvotų pieštukų. Vaikai vis klausdavo, kodėl tokioje kasdieniškoje stiklinėje jis laiko tokią brangenybę kaip pieštukus. Tačiau atsakymas buvo paprastas.

2013-09-25Kuriame pasaką: Godusis svečias

Urtė Maciejauskaitė/ Vabalas Ferdinandas per dieną nueidavo šimtus žingsnelių. Dažniausiai jis vaikščiodavo mišku ir nieko ypatingo nematydavo, na, nebent didžiulius grybus ir kankorėžius, tačiau tą dieną jis pamatė skruzdėlyną. Jam pasidarė taip smalsu, kad nieko nelaukęs jis pasibeldė į skuzdėlyno duris. Jo nuostabai durų niekas neatidarė, tad pabeldė dar kartą. Po kelių sekundžių tarpduryje pasirodė prijuoste apsitaisiusi ir sukaitusi skruzdėlytė. Nors buvo dar rytas, ji atrodė pavargusi ir pikta.
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media