Rašau ir tobulėju

Tėja Juozapavičiūtė/ Kaip Emilijus norėjo atsidurti savo kaimynės Dovilės vietoje... Jos mama ir ji pati turi ką valgyti. Ir jos tėtis gyvena su ja, o ne su pasileidėle, vagile ir girtuokle. Ji naktimis nešąla. Turi žaisliukų. Tiesa, Dovilė jam yra atidavusi savo mėlyną kamuolį su pilkšvais taškeliais. Tai – vienintelis berniuko žaislas. Emilijus nenorėjo, kad mama grįžtų namo. Jam skaudu kiekvieną dieną matyti jos nuvargusias akis, blyškų veidą. Jam nesmagu ir dėl mamos nešamo valgio. Ką ji pati valgo!? Kai berniukas bando jai atiduoti nors gabalėlį duonos, ji šypteli ir taria - „ Valgyk pats, aš nealkana...“

Tėja Juozapavičiūtė/ Pro šalį lekia automobiliai. Senutė Gražina žvalgosi aplink stotelę. ,,Štai keliu atšokuoja ta mieloji mergaitė Rūta, mano kaimynės dukrelė. O tas berniukas iš Karoliniškių rajono tikras padauža. Jis užvakar apmėtė mano draugės sodelį akmenėliais. Antai eina ir ponia Ona su savo pudeliu. Įdomu, kada ji nuves šunelį į kirpyklą? Vargšelis pro tas garbanas tikriausiai nieko nemato...“ Gražina lipa į ką tik atvažiavusį autobusą. Staiga jos vos nepargriauna Tomas. Bandydamas įsisprausti tarp žmonių prie talonėlų žymėjimo aparato tik suburba - „Atsiprašau“.

Pijus Makselis/ O dieve, gal ir ne tokia gera mintis buvo pabėgti iš namų vakare, kelio aš visiškai neberandu, saulė lyg šaipydamasi iš manęs pasislėpė, o kelias yra vos vos apšviestas blukios mėnesienos. Tikėkimės geriausio. Nemėgstu prisipažinti, bet aš... aš pasiklydau. Net ir mėnulis nepadeda, o šios plačios miško aikštės aš per visą trumpą savo gyvenimą nesu matęs... O ir atmintis išbluko, nors atrodė taip paprasta, keli posūkiai ten ir ten, ir viskas, jau galima užuosti lauke šiltą močiutės pyragą. O dabar aš net neprisimenu kelio atgal... Aplink mane šnara dievaižin kokie garsai, medžiai, krūmai, akmenys, vorai ir musės lyg žiūri į mane šlykštulio pilnomis akimis...

Greta Gudauskaitė/ Vidury miesto, laikraščiais ir knygų antraštėmis apklijuotame name, gyvena žmonės. Bet ne šiaip sau kokie: rašytojas, poetas ir dailininkė. Ir kiekvieną rytą jie diskutuoja apie knygas, rašymą ar dažų potepius. Poetas, kaip pats lyriškiausias žmogus visame name, kitiems užkaičia kavos, sau arbatos ir padaro sumuštinukų. O jau susėdus prie stalo, užverda kalbos. Rašytoja prakalbo, kokiu tiražu bus leidžiamos jo knygos, dailininkė tapė ore, o poetas prasitarė, kad jam kūrybos krizė. Visi liko nuščiuvę: „Kaip dėdei Erlickui kūrybos krizė?“ - Va taip va, - atsiduso vaikų ypač mėgiamas rašytojas. Ką dabar daryti? - sudejavo.

Greta Gudauskaitė/ Parduotuvėje išparduodami keramikos dirbiniai. Daugelis spiečiasi prie didesnių daiktų, kaip antai vazonai. Juk pavasaris. O štai prie nedidelės ir ne itin išvaizdžios lentynos stovi šviesiaplaukė mergina. Pardavėjui paklausus „Kuo galiu padėti?“, beviltiškai padeda žvakidę ir žvilgtelėjusi migdolinėmis akimis tepasako: "Nupirkite mano kūrybos daiktą." O rytoj, vėl pamatęs keramikę, mindžikuojančią prie savo kūrinio, jis prisimins. Prisimins jos prašymą ir pats nupirks dirbinį. Pabėgs iš darbo vietos, pasigaus ją prekybos centro vidury ir ištiesęs ranką parodys žvakidę.

Urtė Maciejauskaitė/ Justei tai jau buvo tapę įpročiu. Kiekvieną mielą rytą ji atsikėlusi pasidarydavo mažą, baltą porcelianinį puodelį juodos kavos. Pačiupdavo savo ištikimo draugo - šuns pavadėlį ir leisdavosi į dar snaudžiančią gatvę. Visada užsukdavo į Gėlių gatvę, kurioje buvo spaudos kioskas ir jos labai mėgiamas, gerai pažįstamas pardavėjas Rokas. Ji negalėjo patikėti - šiandien kiosko langelis buvo uždarytas, sunkios apsauginės žaliuzės nuleistos. Ant jų kabėjo skelbimas: ,,Nebedirbame. Nuo šiandien laikraščiais ir žurnalais nebeprekiaujame".

Laurynas Bertulis/ Mokykloje taip pat nebuvo nieko ypatingo. Man tai pasirodė keista. Šiaip klasė sprogsta nuo rėkimo, karštų diskusijų ir keiksmų. O šiandien visi tylėjo, lyg liežuvius jiems būtų nukandę. Taip nykiai ir praėjo visa diena. Vakare visi šeimos nariai taip pat sėdėjo liūdni ir tylūs. Man tai vėl pasirodė keista. Šitaip ėjo dienos, vakarai. Aš supratau, kad kažkas visai ne taip. Penktadienį grįžęs iš mokyklos atsisėdau prie kompiuterio – gal kokia katastrofa ar kas nors panašaus nutiko? Tačiau nieko neradau. Neveikė internetas. Po kelių dienų visi tinklapiai pasakojo apie šį savaitinį Interneto dingimą, kai žmonės nežinojo jokių naujienų...

Greta Gudauskaitė/ Šaltukas. Snaigės vis pildo sniego atsargas ant šaligatvio. Pro vienintelio mieste likusio medinio namuko langą į gatvę žvelgia žaliaakis katinas. Niekas nestabteli, nė nepasižiūri- kokia gatvė graži! Kavinės kviečia karšto šokolado, pro namų kaminus skleidžiasi cinamono ir kūčiukų kvapas, medžiai matosi net iš kosmoso. Besvajodama apie Kalėdų prasmę, girdžiu švelnų murkimą. Grįžo šeimininkas. Pro plyšelį pamatau didelę žalią eglę. Taip prisimenu savo šeimą ir skubu namo priminti, kaip juos myliu.

Greta Gudauskaitė/ Vakare, kai visa šeima namie, jos nariai užsiima skirtingomis veiklomis. Tėvai skaito vaikams nepažįstamus laikraščius, o tuo tarpu vaikai, nors ir retai, bet skaito knygas. Močiutės mezga anūkėliams šiltas pirštines, seneliai – duoda naudingų patarimų. Taip šeima suartėja. Vakare galva neveikia. Tuo labiau ryte, kai laikas bėga nenumaldomai.

Gerda Staškevič/ Antis nekeliauja į šiltus kraštus viena. Ji turi palydovą. Tai nematomas keliauninkas, kuris kaskart nustebina. Tai jis paspartina rudens lapų lenktynes, tai jis sugadina audėjų vorų darbus.

Monika Žulytė/ Nelabai kas prisiminė kodėl, bet visi bijojo įžengt į griausmingajį mišką. Katinas raudonomis degančiomis akimis abejingai stebėjo giria nesidominčius senolius, tačiau smalsiai nužiūrinėjo mišku susidomėjusius vaikus. O jie tik ir laukė progos čia apsižvalgyti. Katinas buvo žiaurus ir vis laukė, kada į jo mišką įžengs kokia nors maža kojelė. Tad tą naktį kupinas keršto troškimo jis pagaliau išgirdo garsą, kuris visiškai netiko miškui. Tai buvo tylus mergaitiškas kukčiojimas...

Gerda Staškevič/ Auksinis pelėdžiukas tarp daugybės raštų buvo vos įžiūrimas. Tas jo atvaizdas puošė nedidelį puodelį su ąsele. O jo viduje buvo nedidukė stiklinė. Ji jau keliasdešimt metų stovėjo nepaliesta and medinės išdrožinėtos spintelės, mano senelio bute. Tačiau kažkada ji stovėjo ant mokytojo stalo ir spindėjo lyg vaivorykštė. Kiekvieno mokinio svajonė buvo turėti tokią stiklinę, pilną retų, spalvotų pieštukų. Vaikai vis klausdavo, kodėl tokioje kasdieniškoje stiklinėje jis laiko tokią brangenybę kaip pieštukus. Tačiau atsakymas buvo paprastas.

Urtė Maciejauskaitė/ Vabalas Ferdinandas per dieną nueidavo šimtus žingsnelių. Dažniausiai jis vaikščiodavo mišku ir nieko ypatingo nematydavo, na, nebent didžiulius grybus ir kankorėžius, tačiau tą dieną jis pamatė skruzdėlyną. Jam pasidarė taip smalsu, kad nieko nelaukęs jis pasibeldė į skuzdėlyno duris. Jo nuostabai durų niekas neatidarė, tad pabeldė dar kartą. Po kelių sekundžių tarpduryje pasirodė prijuoste apsitaisiusi ir sukaitusi skruzdėlytė. Nors buvo dar rytas, ji atrodė pavargusi ir pikta.