Rašau ir tobulėju

Pijus Makselis

Viskas, man jau tikrai jie atsibodo. Tegu jie prasmenga pragare, tačiau aš nekeliausiu su jais. Aš dingstu iš šios dievo pamirštos vietos, ir keliauju, kur aš esu laukiamas, kur šilta ir malonu - pas savo mielają močiutę.

Juk ne taip sunku, nors aš pats vienas nekeliavau pas močiutę, tačiau su tėvais važiavau... tikrai rasiu.

Pro mano kambario langą išlipti lengva. Puiku, praėjau savo namų tarybinį kiemą, ir jau esu gatvėje. Iš tikrųjų, turbūt nebus taip ir blogai, juk man nesunku orientuotis, pirma reikia eiti gatve, per sankryžą, ir tada pėdinti į netolimos girios glūdumą. Štai ir prasideda mano kelionė.

Šioje sankryžoje kaip visada baisiai daug žmonių ir mašinų, kurios visada atrodo panašiai. Prisimenu, seniau su savo močiute skaičiuodavau, kiek pravažiavo baltų mašinų... Kaip buvo gera. Tačiau šį kartą vienoje iš keturių perėjų kyla didelis šurmulys. Ten šviesoforas guli ant žemės, prispaudęs vargšą balandį. Perėjau per kitą perėją, ir štai netoli miškas. Turiu prisipažinti, man vienam būti tarp tiek daug žmonių labai nejauku. Nors man visada būti daugybės žmonių nepatinka, todėl aš ir noriu gyventi su močiute miške.

O dieve, gal ir ne tokia gera mintis buvo pabėgti iš namų vakare, kelio aš visiškai neberandu, saulė lyg šaipydamasi iš manęs pasislėpė, o kelias yra vos vos apšviestas blukios mėnesienos. Tikėkimės geriausio.

Nemėgstu prisipažinti, bet aš... aš pasiklydau. Net ir mėnulis nepadeda, o šios plačios miško aikštės aš per visą trumpą savo gyvenimą nesu matęs... O ir atmintis išbluko, nors atrodė taip paprasta, keli posūkiai ten ir ten, ir viskas, jau galima užuosti lauke šiltą močiutės pyragą. O dabar aš net neprisimenu kelio atgal... Aplink mane šnara dievaižin kokie garsai, medžiai, krūmai, akmenys, vorai ir musės lyg žiūri į mane šlykštulio pilnomis akimis. Taip aš jaučiuosi, nes dėl šio kvailo sumanymo jau nekenčiu savęs.

Kodėl aš čia? Juk buvau miške, o čia kažkokia... menė, plati, didelė menė. Ji suręsta iš raudonai nudažyto medžio, ant kurio kabo portretai... mano portretai. Juose esu nupieštas aš, kai kuriuose kažkodėl nupiešti mano tėvai, tačiau portretuose jie (nenuostabu) atrodo kaip pabaisos, kaip monstrai, kurie mane visus dešimt metų privertė kentėti. Ir jų yra žymiai daugiau nei portretų su manimi.

Man čia nepatinka, lyg visi mano gyvenimo metai būtų sugrūsti į vieną didelį kambarį. Eisiu toliau, pro plačias, dideles atvertas duris. Jos labai lengvai veriasi, ir štai aš... aš esu gatvėje, ten kur buvau neseniai... Tačiau dabar čia, ant suolelio, sėdi mano senelė, jos veidas kaip visada malonus. Štai ir aš, laimingai sėdintis prie jos. Su džiaugsmo kibirkštėlių pilnomis akimis. Noriu pasislinkti arčiau, aš tikrai noriu, bet... lyg kokia keista jėga man neleidžia.

Kodėl mano žingsniai tokie? Kodėl jie tokie lėti, pavargę... Aš esu tame miške. Jis dabar triskart baisesnis, krūmai pilni baisių spyglių, tamsių, aštrių... Nieko, aš turbūt sapnuoju, geriau eisiu toliau. Įžengęs į numirusių medžių glūdumą, tik ką pajutau keistą jausmą... Baimė. Aš tokio miško neprisimenu, jis atrodo siaubingai.

O dieve, aš radau save. Guliu toje pačioje aikštėje, kur aš turbūt užmigau. Guliu lyg be sąmonės. Pats kaltas. Pagaliau diena, aš galiu laisvai surasti močiutės trobą, net geriau prisimenu. O akmenų, krūmų ir medžių akys vis dar su pasišlykštėjimu žiūri į mane.

Einu toliau, toliau į medžių tankumą, ir staiga... pažįstamas namas. Žalias, su baltomis langinėmis... Man pavyko...

Jau buvau taip arti tikslo, taip arti laimės, ir staiga aš pabudau... Laimei, sapnas man lyg ir parodė kelią. Taigi einu toliau. Tikėkimes geriausio.

/Tekstas sukurtas Kūrybinės saviraiškos studijoje, vad. E.Straigytė/