Rašau ir tobulėju

Agata Kazakevič/ Pasklido labai garsus, šaižus bei ausis užgulantis garsas. Traukinyje sėdintiems keleiviams pasidarė labai sunku susikalbėti. Tačiau vienam iš jų tai netrukdė plepėti. Jis įkyriai lindo prie priešais jį sėdinčios keleivės, taip sukeldamas jai pyktį. Nors šiam vyrui pagal išvaizdą apie keturiasdešimt metų, bet jis elgėsi lyg mažas vaikas kodėlčiukas. Moteriai plaukai stojosi piestu nuo jo keistų bei kvailų klausimų. Jam rūpėjo, kiek jai metų, kur ji važiuoja, ar ji turi vaikų, kur ji dirba. Taip pat jis domėjosi, ką ji valgė pusryčiams, kur kerpasi plaukus bei kokioje parduotuvėje apsipirkinėja. Ji net pagalvojo, kad galbūt jis maniakas.

Rapolas Vanagas/ "Bėgantis labirintu", 3 dalis, filmas, pasakojantis apie žmones, kurie išsilaisvino iš "Blogio" rankų. Korporacija buvo sukurta tam, kad išgelbėtų pasaulį nuo virusų. Žmonės, bijantys, slapstosi, ne nuo sergančių, nuo medžiotojų. Tai visų žmonių baimė, ne virusų, o jų sukeliamo blogio. Tai pasaulis, kuriame žmonės nyksta, ir išlieka stipriausi. Rekomenduoju šį filmą žmonėms, mėgstantiems adrenaliną. Jis jiems gal nepatiks, bet vis dėlto pakankamai įdomus filmas. Ilgesnis nei daugelis filmų, praleidau pustrečios valandos savo gyvenimo.

Emilija Daugelavičiūtė/ Alėjoje nuaidėjo garsus pokštelėjimas. Negalėjau patikėti tuo, kas ką tik įvyko. Šautuvas iškrito iš drebančių rankų. Mano keliai trenkėsi į asfaltą, tačiau jokio skausmo nebejaučiau. Visas mano kūnas buvo sustingęs. Kaip tiek daug žadėjusi diena galėjo taip baigtis? *** Pasibaigus egzaminams pagaliau galėjau gerai išsimiegoti. Pirmą kartą per pastaruosius tris mėnesius nuoširdžiai jaučiausi žvalus. Skardžiai suskambčiojo varpelis, pranešantis apie naujus lankytojus. Pakėlęs galvą pamačiau, kad į kavinę įėjo du vyriškiai plačiais pečiais.

Akvilė Petkevičiūtė/ Blizga mėlynos akys. Kūnai rudai apskrudo. Rankos kyšo pro langą. Tai vasara. Nuostabi vasara, kai gyvenimas atrodo gražus, kai viskas vyksta čia ir dabar ir kai kiekvienas žingsnis – naujas nepakartojamas nuotykis. - Pritildyk, muziką! - Martynas sulaukia Gabijos niukso. Gabijos, kuri tarsi klijai lipdė visą šį būrį. Šią keistą grupę, sudarytą iš dar keistesnių žmonių, kuriems kažkodėl buvo lemta susitikti. Tarsi skirtingų instrumentų ansamblį, kuris sugebėjo skambėti darniai. Ji mumyse paliko dalelę savęs, dalelę, kuri tarsi virusas, tarsi paskutinės stadijos vėžys, mūsų niekada neapleis, tačiau pakeis į gera.

Lukas Mackevičius/ Jau treti metai kaip gyvenu atsiskyręs nuo visų. Tik čia man pavyksta atsipalaiduoti. Malonus upelio čiurlenimas ir lapų šlamesys vos vėjui papūtus. Rytais išeinu pasivaikščioti po mišką ir tai man labai padeda. Labai vengiu tamsos. Miegu visada su šviesa, o naktimis stengiuos nevaikščioti. Paskubomis išgėriau rytinę kavą ir įsėdau į mašiną. Kamštis ir vėl. Kodėl būtent tada, kai kur nors skubi? Kiekvieną dieną turiu anksčiau išeiti, kad per kamščius suspėčiau nuvažiuoti į darbą. O aš taip norėčiau tą valandėlę saldžiai pasnausti...

Miglė Gerčaitė/ Pagyvenęs vyriškis šlavė gatvę. Išblukusi oranžinė liemenė beveik susiliejo su gelsvu lapų peizažu. Šaltas rudens vėjas šiurkščiai glostė rankas. Iš po lapų kažkas suspindo. Vyras pasilenkė, ranka praskleisdamas čežantį kilimą. Gatvėje pasigirdo riksmas. Sucypė padangos. Staigiai mesdamasis į šalį automobilis vos išvengė ant kelio atsiradusios kliūties. Iš jo išlipo aukštas vyras pilku kostiumu. Lakuoti batai žvilgčiojo saulėje, kol jis greitu žingsniu artėjo prie darbininko. Drebėdamas šlavėjas spoksojo į lapų krūvą. Kiek sutrikęs verslininkas pasekė jo žvilgsnį...

Agata Kazakevič/ Šiandien į parduotuvę sugužėjo visi miesto žmonės. Juk prasidėjo didysis išpardavimas! Visi pardavėjai, kiti darbuotojai buvo išvargę ir stovėjo kaip mumijos. Jau buvo dešimta valanda vakaro, bet pirkėjai net nesiruošė keliauti namo. Valytojos taip pat plušėjo kaip bitės. Tačiau didžiausia našta teko vargšui eskalatoriui. Jis važiavo tai pirmyn, tai atgal. Ir taip po šimtą kartų. Tačiau ilgai tai tęstis negalėjo. Ir staiga visi žmonės, esantys ant eskalatoriaus, nubildėjo žemyn vienas ant kito. Tai sukėlė milžinišką triukšmą. Net pirkėjai, susipešę vienas su kitu dėl tos pačios prekės, atsisuko pažiūrėti...

Agata Kazakevič/ Šiandien į parduotuvę sugužėjo visi miesto žmonės. Juk prasidėjo didysis išpardavimas! Visi pardavėjai, kiti darbuotojai buvo išvargę ir stovėjo kaip mumijos. Jau buvo dešimta valanda vakaro, bet pirkėjai net nesiruošė keliauti namo. Valytojos taip pat plušėjo kaip bitės. Tačiau didžiausia našta teko vargšui eskalatoriui. Jis važiavo tai pirmyn, tai atgal. Ir taip po šimtą kartų. Tačiau ilgai tai tęstis negalėjo. Ir staiga visi žmonės, esantys ant eskalatoriaus, nubildėjo žemyn vienas ant kito. Tai sukėlė milžinišką triukšmą. Net pirkėjai, susipešę vienas su kitu dėl tos pačios prekės, atsisuko pažiūrėti, kas gi ten atsitiko.

Rūta Giedrytė/ Krioklys/ Ramus ir šaltas/ Kaip rankos akmenis glostantis/ Tykus, paslaptingas, bet gyvas/ Krioklys// Viršūnė/ Galinga, žaižaruojanti/ Lyg žiburys vakaro saulėje./ Tvirtas, skaistus, bet vienišas,/ Dega kalnas ir jo atspindys//

Akvilė Petkevičiūtė/ Taip jau nutinka, kad tikslingas žygis į parduotuvę kartais užsitęsia ir tampa smagia pramoga apžiūrint prekes ir visai nesvarbu, kad jų neketini pirkti. Kartais užtenka vien pamatyti, kad pasisemtum naujų idėjų, užplūstų įkvėpimas. Arba vien užuosti, kad malonūs kvapai pakeltų nuotaiką ir nukeltų toli toli... O kartais reikia tik prisiliesti, švelniai perbraukti pirštais, kad prasidėtų kelionė... Blizgantis nerūdyjantis plienas patraukia ne tik smalsias akis, bet ir neklusnias rankas. Skylėtas dubuo, šone styro rankena.

Emilija Daugelavičiūtė/ Dėžutė buvo maža. Dažai apsilupę, bet vis tiek galėjai įžiūrėti, kad kažkada ji buvo juoda. Dangtelis stipriai aplamdytas, bet spyna vis dar laikėsi tvirtai. Dirbdamas statybų aikštelėje Tomas yra radęs daug keistenybių: dienoraštį, stiklainį, pilną centų, vaikiškų dantų kolekciją skardinėje. Kartą pažįstamas iš Šiaulių pasakojo radęs žmogaus kaulus, o Viktoras iš Lenkijos teigia radęs kometą. Tomas nežinojo, kiek tuose pasakojimuose buvo tiesos, bet jis jautė, kad šis radinys jį kažkuo traukia. Juk niekas neužkastų tuščios dėžės savo kieme...

Agata Kazakevič/ Užsidegė raudona. Per mišką, bėgiais, riedėjo traukinys, sukeldamas nestiprų vėjelį. Kai kuriems traukinys kelia nuostabą, dažniausiai vaikams. O kai pervaža uždaroma, ir pyktį, kad reikia gaišti taip visiems trūkstamą laiką. Iš automobilio iššoko Binas, stipriai trenkdamas durimis, ir pradėjo daužyti automobilio ratus. Šiandien jam labai nesisekė. Iš pat ryto jis pramiegojo, vėliau kelią perbėgo juodas katinas. Ir dar Binas apsiavė skirtingomis kojinėmis. O dabar jam trukdo traukinys pervažiuoti pervažą. Tačiau net ir pravažiavęs traukinys nepakeitė situacijos, nes mašina užstrigo ir negalėjo pajudėti.

Emilija Daugelavičiūtė/ Virš centrinės Cirkonio aikštės pradėjo rinktis tamsūs audros debesys. Staiga ryškus žaibas perskrodė dangų ir nuo artimiausio dangoraižio pradėjo kristi žiežirbų lietus. Vos po kelių sekundžių sekė kurtinantis griausmas, nuo kurio suskilo kelių krautuvėlių vitrinos. Padangę užliejo dar viena akinanti šviesa, bet ši buvo smaragdo žalumo. - Ar pasiilgote manęs? - nuaidėjo linksmas daktaro Radono balsas. *** Žaibas įsirėžė į prekybos centro šoną. Į visas puses pasipylė stiklai. Pasigirdo žmonių šauksmai.

Akvilė Petkevičiūtė/ Žurnalistas gauna užduotį apsilankyti iškilmingame renginyje, kurio metu renkami metų žmonės. Jis stengiasi įamžinti kiekvieną akimirką. Vaikinas svajojo pats kada nors tapti šio renginio nominantu. Vakarėliui įsisiūbavus sužino, kad metų dainininke išrinkta Amanda ir kad dingo jos veislinis šuniukas. Jis peržiūri nuotraukas, kurias tą vakarą padarė savo fotoaparatu, ir randa tą, kurioje stovi besišypsanti, pritrenkiančiai atrodanti muzikos dievaitė su savo keistai akis išsprogdinusiu ir žvilgsnį į žurnalistą nukreipusiu šuneliu. Šunelis juodas, turi kelias dėmeles bei juodą priekinę leteną.

Agata Kazakevič/ Viena mamytė norėjo leisti savo vaiką į kūrybos studiją. Ji labai svajojo, kad dukra bus garsi rašytoja kaip ir ji. Tačiau mamytei labai knietėjo sužinoti, kas studijoje vyksta. Ji pergyveno, ar dukra bus saugi užsiėmimuose. Mat visai neseniai Linutė susilaužė ranką. Tad mamytė pasitelkė geriausią seklį Morkį. Tai buvo ypatingas seklys, nes prieš tai dirbo garsiems žmonėms. Susiruošė jis į labai svarbią užduotį akimirksniu, mat jis buvo gerasis seklys ir padėdavo tik geriems žmonėms. Morkis į savo užduotį žvelgė labai rimtai, kaip ir į tą kartą, kai jam reikėjo sugauti vagį, kuris naktį vogdavo jo morkas.

Akvilė Petkevičiūtė/ Automobilis lėtai privažiavo ir sustojo ties įvažiavimu į garažą. Pro langą atsivėrė vaizdas į didelį namą. Ne tokį, apie kurį su susižavėjimu sakytų „koks didelis ir gražus namas, tikriausiai viduje labai jauku“, o bejausmiu balsu mestelėtų „koks didelis senas ir baisus namas, tikriausiai jame vaidenasi“. Aš būčiau priskirtas prie pastarųjų. Tarsi galėčiau tai pakeisti? Niekas man neleido pasirinkti namų, tik nemaloniu balsu pasakė „čia bus tavo namai“, balsu, kuris gergždžia ir gąsdina, išbaido bet kokį norą prieštarauti, nesutikti ar tiesiog prasižioti, ir ilgu plonu pirštu bakstelėjo į apsitrynusią nuotrauką. Jau tada žinojau, kad šis namas man nepatinka.

Beata Tomkevičiūtė/ Pėdos taip ir liko įspaustos sniege. Dešinėje gatvės pusėje buvo praėjusi graži dama vardu Liusė. Ji yra gana turtinga, už savo pinigus galėtų nusipirkti brangenybių, bet ji to nenori. Dabar ji nuskubėjo pas vargšus žmones, kurie neturi pinigų net duonai. Kairėje pusėje buvo nutapsėjęs mažas, pūkuotas šunelytis. Jis pasimetęs jau labai ilgai. Visą tą laiką šunelis nebuvo laimingas, jam teko patirti ir išgyventi baisių dalykų. Gatvės viduriu buvo nuskubėjęs jaunas vyras vardu Adomas, jis taip pat paliko pėdsakus. Vyras taip skubėjo į darbą, kad nieko nematė, kas vyksta aplinkui.