2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Rašau ir tobulėju

*print*

Archyvas :: Kuriame pasaką: Godusis svečias

2013-09-25
 
Nežinomo autoriaus nuotrauka

Nežinomo autoriaus nuotrauka

Urtė Maciejauskaitė

 

Vabalas Ferdinandas per dieną nueidavo šimtus žingsnelių. Dažniausiai jis vaikščiodavo mišku ir nieko ypatingo nematydavo, na, nebent didžiulius grybus ir kankorėžius, tačiau tą dieną jis pamatė skruzdėlyną. Jam pasidarė taip smalsu, kad nieko nelaukęs jis pasibeldė į skuzdėlyno duris. Jo nuostabai durų niekas neatidarė, tad pabeldė dar kartą.

 

Po kelių sekundžių tarpduryje pasirodė prijuoste apsitaisiusi ir sukaitusi skruzdėlytė. Nors buvo dar rytas, ji atrodė pavargusi ir pikta.

 

- Labas rytas. Ėjau pro šalį ir pamačiau skruzdėlyną, tad pamaniau, užsuksiu. Esu Ferdinandas, o jūs kuo vardu?

- Labas rytas ir viso gero! Neturiu nei laiko, nei noro kalbėtis su kažkokiu vabalu! Geros dienos! – skruzdė jau ruošėsi uždaryti duris, tačiau Ferdinandas tarė:

- Kokia jūs nemandagi! Net negalvojau, kad skruzdėlės gali būti tokios piktos! Tiek daug nukeliavęs tikrai neapsisuksiu ir negrįšiu atgal! Esu pavargęs, tad gal galėtumėte pasiūlyti puodelį kankorėžių arbatos?

 

Skruzdėle negalėjo patikėti tuo, ką išgirdo. Iš pradžių jai vabalas atrodė toks mandagus, o dabar – še tau! Ji iš nuostabos negalėjo nieko pasakyti, tad įleido Ferdinandą į vidų.

 

Vabalas iškart pastebėjo didelį paveikslą, kabantį ant skruzdėlyno sienos. Jis buvo toks didelis, kad turėjai atsitraukti toliau, kad galėtum pamatyti jį visą. Staiga Ferdinandas išgirdo labai keistą garsą. Atrodė, kad kažkas bando sugriauti skruzdėlyną. Kažkur galėjai girdėti grąžto grežimą, plaktuko tuksenimą.

 

- Robertai, užteks tau meistrauti tą komodą! Jau galvą skauda nuo tokio triukšmo!

- Tai štai iš kur tas garsas! Jau galvojau, kad griauna jūsų skruzdėlyną.

- Oi tas mano sūnelis. Vis kažką meistrauja. Beje, vadinkite mane Maja, – ištiesė laibą rankelę skruzdėlytė.

- Sakote meistrauja? – susidomėjo vabalas.

 

- Na kaip jūs galėjote nežinoti! Robertas – žymiausias miško meistras. Gali sumeistrauti viską. Juk visi mūsų skruzdėlyno baldai – mano sūnelio rankų darbas.

- Ne, tokio negirdėjau, nors gyvenu šiame miške jau daugybę metų.

 

- Koks įžeidimas! – sušuko Robertas. – Visi mane žino!

- Nusiramink, sūneli, – paglostė Roberto galvą Maja.

- Na, atleiskite, kad įžeidžiau. Gal būt pagamintumėte man kėdžių? Nusipirkau stalą, o ant ko sėdėti – nėra.

 

Roberto veidas nušvito ir pasirodė šypsena.

- Galėčiau... Kiek jums reikės?

- Manau, penkiasdešimties turėtų užtekti.

 

Robertas neteko žado. Kam vabalui reikia tokios gausybės kėdžių?! Sužinojo visas miškas apie vabalo kėdes ir nusprendė pažiūrėti. Išsirikiavo didžiulė eilė prie Ferdinando namų durų, tačiau vabalas nieko į namus neįsileido ir niekam net pažiūrėti kėdžių neleido. Tegul patys nusiperka ir galės žiūrėti, kiek tik širdis geidžia.

 

Po keleto dienų vabalui prireikė trijų spintų, po to dešimties lovų ir taip be galo.Vieną dieną Ferdinandas pamatė, kad naujiems baldams nebėra vietos. Nusprendė ieškotis naujo, didesnio būsto, kad galėtų jame pasistatyti dar daugybę stalų, komodų ir gausybę kitokių baldų.

 

/Pasaka sukurta kūrybinės saviraiškos studijoje, vad. E.Straigytė/ 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-04-19 16:37
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media