Rašau ir tobulėju

Urtė Maciejauskaitė

Justei tai jau buvo tapę įpročiu. Kiekvieną mielą rytą ji atsikėlusi pasidarydavo mažą, baltą porcelianinį puodelį juodos kavos. Pačiupdavo savo ištikimo draugo - šuns pavadėlį ir leisdavosi į dar snaudžiančią gatvę.

Visada užsukdavo į Gėlių gatvę, kurioje buvo spaudos kioskas ir jos labai mėgiamas, gerai pažįstamas pardavėjas Rokas.

Ji negalėjo patikėti - šiandien kiosko langelis buvo uždarytas, sunkios apsauginės žaliuzės nuleistos. Ant jų kabėjo skelbimas: ,,Nebedirbame. Nuo šiandien laikraščiais ir žurnalais nebeprekiaujame".

Justė negalėjo patikėti savo akimis. Kaip ji dabar pradės dieną be laikraščio rankose? Juk neteks tokio malonumo... Neturės ką papasakoti draugams, o kaip žinos, kur vyksta įvairūs renginiai? Mergina pažvelgė į šalia tupintį ir uodegėlę vizginantį Rupą ir tarė:

- Eime, galbūt dar liko nors vienas kioskas, kuriame yra naujienų.

/Tekstas sukurtas Kūrybinės saviraiškos studijoje (vad. E.Straigytė)/