2019 m. rugsejo 21 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Rašau ir tobulėju

*print*

Archyvas

 

2016-01-05Pėdos

Ingrida Jankauskaitė/ Šalčio persmelkta gatvė. Ir staiga kažkieno inkštimas. Atsisuku. Netoliese pamatau mažą juodą dėmę. Atidžiau įsižiūriu. Į mane įbestos rudos ir tokios liūdnos akutės... Atrodo, tarsi jis norėtų man kažką pasakyti. Tačiau šunelis neišleidžia nė menkiausio garso. Garsiai girgžteli durys. Ir taip pat griausmingai užsidaro. Išeina moteris. Ji kažkur skuba. Nemato nieko, kas aplink ją vyksta. Lyg jai tai visiškai nerūpėtų. Sniege pasilieka vora jos giliai įmintų pėdų. Staiga ji sustoja ir ima juoktis. Jos juokas pasklinda per visą miškelį. Išsigandęs paukštis pakyla nuo šakos ir nuskrenda sau. Nuo tos pačios šakos pažyra sniegas.

2015-12-30Audra

Emilija Daugelavičiūtė/ Šiurkštus vėjas vis stiprėjo ir prieš kelias valandas buvęs giedras dangus pradėjo niauktis. Tolumoje didingai augantis miškas grėsmingai suūžė. Pirmieji lietaus lašai pasiekė žemę, tačiau danguje dar liko keli šviesos lopinėliai. Horizontą nuplieskė staigus šviesos blyksnis, po minutės sekė grėsmingas bildesys. Krintantys vis didesni ir dažnesni vandens lašai drėgname dirvožemyje paliko mažas duobutes. Dangų vėl nuplieskė skaistus ruožas, o po sekundės sekė kurtinantis trenksmas. Paskutinį šviesų dangaus lopinėlį pasiglemžė debesys ir visas pasaulis apsiniaukė. Tuo metu kažkas sliūkino kalno viršūnėje.

2015-12-29Vėjas

Darja Borisova/ Klevo lapas, sukdamasis vėjyje, nukrito man ant džinsų. Jis buvo toks gražus ir spalvingas... Būtent už tai aš myliu rudenį. Laikotarpį naujų atradimų, jausmų... Taip dabar norėčiau pakeisti savo gyvenimą, tačiau vien apie tai užsiminus kitiems, pasidarau drovi, žodžiai užstringa gerklėje. Tampu lyg paralyžiuota, stoviu vietoje negalėdama nieko ištarti, mintys pinasi, nusiviliu savimi ir viduje krentu it tas gražusis klevo lapas. Atrodo, toks didelis, spalvingas, bet greitai nukrenta ant žemės ir suplyšta.

2015-12-17Būryje ir po vieną

Emilija Daugelavičiūtė/ Būrys voverių, jos tiesiog liuoksi nuo šakos ant šakos ir visos atrodo vienodos. Staiga viena atsisuka į tave stiklinėmis, žibančiomis akimis ir prišuoliuoja, tavo manymu, vien iš smalsumo. Tik tą sekundę, kai pajunti į savo ranką suleistus dantis, tu supranti, jog tai ne šiaip maža, miela riešutų mylėtoja, bet pasiutusi ir kraujo ištroškusi būtybė. Taip ir tarp žmonių. Šiais laikais dauguma pasidarėme labai uždari. Su kuo bendrauti, o ko šalintis? Žmonių atranka vyksta lyg gamtoje. Tai nutiko vienoje sostinės mokykloje. Per pirmą pamoką mokytoja mums grąžino praėjusią savaitę rašytą matematikos kontrolinį darbą.

2015-12-17Sugrįšiu

Urtė Maciejauskaitė/ Margarita išjungė kompiuterį, užgesino šviesas ir išžingsniavo iš kontoros. Nekantravo kuo greičiau sėsti į automobilį, užsukti į parduotuvę ir nusipirkti skanumynų vakarienei. Žinojo, jog grįžusi namo ras savo mieląjį katiną Pūkį, užsikurs židinį, susirangys ant sofos ir kramsnos skanėstus. Įsukusi į kiemą negalėjo patikėti savo akimis - namo durys buvo praviros. Viduje buvo tikra betvarkė. Atidaryti stalčiai, ant grindų mėtėsi drabužiai, sudaužytos vazos šukės, baldai išstumdyti. Margarita suprato - jos namus apšvarino. Staiga tarpduryje išdygo juodu paltu vilkintis vyriškis.

2015-12-16Pamirštieji

Pijus Makselis/ Po šimtų tūkstančių metų, kai žmonija prilygs dar vienai išnykusiai rasei, gamta pamažu perims šį pasaulį, nugriaudama ar palaidodama mūsų industrinius monumentus, užgoždama plikus griuvėsius savo žaluma bei gyvybe. Kaminai, seniau į debesis spjaudę juodus dūmus, surūdys, praras mūsų patikėtą jiems spalvą ir taps gamtos dalimi. Jie amžinai užges, bet pasidengs lapais ir grybais, kurie išmoks naudoti mūsų senojo pasaulio palikimą savo naudai. Tie grybukai ir lapai karaliaus ant kaminų, didės, iki kol visus pasiglemš ir mes būsime amžiams pamiršti. Užgims nauja, spalvota ir nenuspėjama pasaulio karta.

2015-12-16Pasaga

Emilija Daugelavičiūtė/ Miško keliukas veda link turgaus, juo skuba mergina, pasipuošusi nauja, melsva suknele. Ji bėga pamiršdama žiūrėti sau po kojomis. Staiga pajunta per kairiąją pėdą sklindantį skausmą ir kietai sutryptą žemėtą keliuką po savimi. „Šaunu“- tyliai atsidūsta sau po nosimi, kuri jau beveik remiasi į žemę. Nelaimėlė spėjo atsiremti rankomis, kad nenuvirstų veidu į purvyną. Tačiau nusibrozdino delnus, o mamos neseniai išskalbta suknelė atrodo prastai. Šiaip taip galiausiai atsistojusi ji pradeda ieškoti savo nelaimės kaltininko. Tai pasaga.

2015-12-15Fantazija gimtadienio tema

Urtė Maciejauskaitė/ Ją pasitiko vanilės, cinamono, šokolado ir vaisių kvapai. Braškė, vos tik išlipusi iš laivo, žvalgėsi giminaičių. Cukraus vatos pavėsinės nuo kaitrios karamelinės saulės ir dideli stalai iš sausainių. "Ne veltui senelis Agrastas šios salos norėjo gimtadieniui švęsti,"- pagalvojo Braškė Cukrinukė. Staiga karamelinę saulę užtemdė tamsūs juodojo šokolado debesys. Ūžimas, tarškėjimas, bildėjimas ir... pasipylė mėsainių, dešrainių, kepsnių lietus. Pakėlę akis į tamsų dangų, šventės dalyviai išvydo didelį sriubos puodą vairuojantį Pipirą.

2015-11-25Ašakos

Pijus Makselis/ Karpis visiškai suvalgytas: teliko nuogi griaučiai ir išspjautos ašakos, sudėliotos lėkštės pakrašty. Žiūrint į tą smulkų skeletą pasidaro keista, kaip šis padaras galėjo plaukti, kvėpuoti ir net misti. Smulkios, aštrios ašakos, vos prieš kelias minutes įkyriai badžiusios gerklę, dabar niūriai, tvarkingai gulėjo, laukdamos kada bus išmestos. Jos liūdnai žvelgė, kaip iš didingojo jų karpio teliko negyvi ir nereikalingi palaikai. Imperatorius Teodoras, žvelgiantis į šį vaizdą, pajuto pasididžiavimą. Šitas mažas, nereikšmingas karpis priminė jam merdinčią Ostreino karalystę, beveik tapusią jau paruošta skanios vakarienės dalimi.

2015-11-17Karštas šokoladas

Emilija Daugelavičiūtė/ Visą rytą Kotryna beveik drebėjo iš džiaugsmo. Šiandien, tikrai šiandien ji pagaliau išdrįs nueiti į „Zitos kavinukę“, kurioje kiekvieną rytą sėdi ir kavą su sausainėliais siurbčioja Džiugas Klerintavičius, garsiausias ir sėkmingiausias Lietuvos knygų kritikas. Šiandien, tikrai šiandien ji prieis prie jo, prisistatys ir pasiūlys paskaityti jos pirmosios pabaigtos knygos rankraštį. - Iš džiaugsmo nepavėluok! - sušuko iš virtuvės Gaja. - Nesijaudink, aš jau pasiruošus, - atsakiau savo kambariokei, stverdama raktus nuo spintelės, ir išskubėjau pro duris. * Dar vienas nuobodus rytas. Ar verta būti knygų kritiku, kai niekas nerašo naujų knygų?

2015-10-30Batinė be batsiuvio

Emilija Daugelavičiūtė/ Prieš daugel metų, kai gryčios buvo ręstos, o drabužiai iš linų siūti, gyveno batsiuvys Benediktas. Norėjo jis be galo patirti nuotykių, nusibodo jam sėdėti ir taisyti kitų žmonių batus. Tad nusprendė vieną rytą atsikėlęs varguolis susirasti naują likimo kelią. Susikrovė jis maišą: maisto, rūbų ir įrankių ir, savo žmoną Gabiją palikęs atsakingą už krautuvę, iškeliavo. Pirmos kelios dienos buvo tokios pat nuobodžios kaip batinėje: valgė ryte ir vakare, per dienas ir naktis ėjo ir eidamas nuobodžiavo. Bet tada vyriškis priartėjo prie pirmojo savo iššūkio – Bremzės kalno. Tai buvo aukščiausias kalnas Trigbuvio karalystėje.

2015-10-27Akimirksnis

Audrė Jokubauskytė/ Laikrodžio rodyklės sustingusios ties puse penkių. Vidury kambario, ant stalelio, vazoje mirksta numirusios gėlės. Sena nutrinta tamsiai raudona sofa tarsi netelpa mažame kambaryje. Įspraustas į kampą televizorius tyli. Šalia jo ant grindų nejudėdama guli pagyvenusi moteris. Jos poza keista, tarsi sukritęs bulvių maišas. Viena ranka iškelta į viršų, atremta į televizorių. Kita tarytum rodo į sofą. Nugara kreivai remiasi į sieną, kojos šiek tiek praskėstos. Šalia guli mažas juodas rankinukas. Iš jo išlindęs mėtinių pastilių pakelis, akinių dėklas. Kūną gaubia dailus rudas paltas, žilą galvą puošia juoda beretė, ant kojų – juodi žieminiai batai.

2015-10-27Virusas

Lukas Mackevičius/ Aplinkui nesimatė nė vieno žmogaus. Nebuvo nė gyvos dvasios. Gatvėje stovėjo kelios mašinos, o ant namų plevėsavo kažkokios draiskanos. Įėjęs į apgriuvusį namą pamačiau įvairius žaislus, išmėtytus ant kilimo, o kitame kambaryje ant stalo buvo išdėliotos lėkštės. Laiptais užlipau į antrą aukštą. Ant žemės mėtėsi skudurai ir sudaužyti buteliai. Kitame kambaryje matėsi nepaklota lova ir išversti stalčiai. Visi šitie palikti daiktai simbolizavo evakuaciją. „Bet kas čia nutiko“? - paklausiau pats savęs. Įsivaizdavau, kas vyko tas kelias minutes prieš pavojų. Čia virė gyvenimas ir žmonės net nenutuokė, kad jie turės palikti savo namus. Tačiau kas privertė juos?

2015-10-27Laikrodžių parduotuvė

Pijus Makselis/ Klaidžiojau painiais nepažįstamų gatvių vingiais, ieškodamas žymiosios „Marlyn and sons“ laikrodžių parduotuvės. Mano visi draugai buvo ją apibūdinę kaip itin pigią, pilną prekių ir gražią, o jos savininkas Džošua Marlinas neva esantis pats maloniausias tipas visame Paryžiuje. Kitą dieną laukė mano brolio gimtadienis, o aš, kaip visada, pamiršau jam nupirkti dovanėlę. Tikėjausi pas Džošua rasti ką nors mane išgelbėsiančio. Kirtau kampą ties popierių skiautėmis nusėta gatve ir pagaliau pamačiau iškilmingą iškabą – „Marlyn & sons co., circa 1952“. Pradėjo kilti abejonės, ar čia tikrai taip pigu, kaip girdėjau.

2015-10-20Tyla

Emilija Daugelavičiūtė/ Įsmunku pro bunkerio duris ir pagaliau pasaulis sustoja. Nebegirdžiu sprogimų ir šūvių, persekiojusių mus keturias dienas. Negirdėti skausmingų klyksmų ir dejonių, kurios lydi kiekvieną bėglį. Nurimsta net mano mintys, besivertusios viena per kitą pastarąsias dienas. Bunkeris ramus: nei kiekvieną skausmingą minutę mušančių laikrodžių, nei zvimbiančių aliarmų, pranešančių apie artėjančią oro ataką. Išvystu kampe suregztą voratinklį, jame mažas voriukas pasislėpęs ramiai laukia aukos, kuri niekada nepasirodys. Prieš savaitę visi kartojo: "Tai tyla prieš audrą!" Dabar tai maloni tyla, apgaubianti ir liūliuojanti.

2015-10-14Specialusis būrys

Emilija Daugelavičiūtė/ Mikas trypčiojo nuo vienos kojos ant kitos. Įtampa, įkalinusi kambaryje keliolika žmonių, tiesiog varė iš proto. Kas gi jų laukė už stipriai užsklęstų geležinių durų? Kai kariai vidudienį su ginklais rankose įsiveržė pro lengvas, medines klasės duris, vaikus apgaubė baimė ir chaosas. Lydimi įremtų į nugarą ginklų ir komanduojamų šūksnių, jie palengva slinko per mokyklos kiemą, kol pasiekė aikštyną, kur buvo suvaryti ir kitų klasių vaikai. Vyresnieji ramino jaunėlius ir aiškino, jog tai tik pratybos. Aš tuo netikiu. Senelis man pasakojo, kad tai įvyksta kas penkiasdešimt metų.

2015-10-14Tikri skėriai

Lukas Mackevičius/ Iš prabangaus miesto traukė tūkstančiai žmonių. Visi turėjo tą patį tikslą- „rasti geresnį gyvenimą“. Dėl mero įsivaizdavimų apie tobulą Vilnių Lietuva neteko labai daug pinigų. Prabangūs daugiaukščiai namai, įvairiausių formų tiltai ir be galo daug apšvietimo. Tarsi to būtų negana, valdžia toliau kuria planus. Nauji namai statomi vos ne kiekvieną dieną ir gamtos vis mažėja. Medžius pakeičia dirbtiniai medžiai su įvairiomis lemputėmis, kurios keičia spalvas pagal metų laikus. Žolė virsta dailiomis betono plytelėmis, o gyvūnai paversti robotais, kurie bėgioja ir skleidžia garsus. Tačiau viskam reikia be galo daug pinigų.
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media