2019 m. rugsejo 17 d., Antradienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Rašau ir tobulėju

*print*

Archyvas

 

2017-03-01Spragos

Akvilė Petkevičiūtė/ Svaigsta galva, tenka atsiremti į mūrinę sieną, kad neparvirsčiau. Prisidengiu tamsa, kuri mane apsaugo nuo nepageidaujamų pašalinių žvilgsnių, ir neriu į siaurą skersgatvį. Nebegaliu pastovėti ant kojų, todėl sukniumbu šalia konteinerio, atsiremiu į žaliai dažytą metalinę dėžę, kuri kaip skydas mane paslepia nuo vėlai gatvėmis slampinėjinčių praeivių. Nosį nemaloniai dirgina šleikštus šiukšlių dvokas, pasirodo, buvau užsnūdęs. Jau seniai išaušo, saulės spinduliai bando prasiskverbti pro siaurą plyšelį tarp dviejų namų ir vakar mane saugojusio šešėlio kaip nebūta. Galvą vis dar nemaloniai maudžia, bet jaučiuosi kur kas geriau.

2017-02-07(Ne)sėkmė

Akvilė Petkevičiūtė/ –Kiek? - teiraujasi smalsus vyras, susidomėjęs mediniu staliuku. Jis vienintelis neturi kainos kortelės. –Jis antikvarinis,- išmanančiu žvilgsniu nužvelgė baldą pardavėjas.- Tik vakar atkeliavo iš aukciono. –Niekas nenupirko? - nuostabą vyro veide atspindėjo aukštai išriesti antakiai. Pliktelėjęs vyriškis pasikasė galvą. –Aukcionui jis netiko,- švelniai pebraukė per lygų medinį paviršių.- Koja lūžus. Šiek tiek padirbėjau ir kaip naujas,- balse jautėsi pasididžiavimas. Stalas nors ir senas, bet stovi, nesvyruoja. Naujai perlakavus, būtų galima dar brangiau parduoti. – Kiek? - vėl nuskamba tas pats klausimas.

2017-01-31Stotelė

Miglė Gerčaitė/ Jaunuolis trypčiojo nuo kojos ant kojos. Šaligatvį nuklojusi pageltusių lapų paklodė vis sutraškėdavo po tamsiais, storapadžiais batais. Jis vis trynė rankas, kurios, nepaisant raudonų pirštinių, užsispyrusiai šalo. Vaikinas, kartais vadinamas Luku, iškvėpė baltų garų kamuolį. Kodėlgi spalio pabaigoje taip šalta? Atrodo, dar visai neseniai žaliavę medžiai pagelto, paraudonavo, o dabar daugelis jų jau visai nupliko. Lapai, lyg nupoliruoti pabalusia rasa, nugulė ant pilko asfalto. Juos mindžiojo vis kažkur skubantys žmonės ar tokie nelaimėliai kaip Lukas, beveik nuo septintos ryto laukiantis troleibuso...

2017-01-24Istorija apie Bendžaminą

Emilija Daugelavičiūtė/ Pokšt! Pokšt, pokšt, pokšt! Tolumoje nuaidi šūviai. Jie jau netoliese. Kuo jie greičiau mane vysis, tuo mažesni mano šansai išgyventi. Jie mane vejasi jau trys dienos, o šie miškai nėra begaliniai. Galiausiai teks šį katės ir pelės žaidimą perkelti į miesto gatves. Tai mane besivejantiems vyrams patiks. Grenvaldas, Riarko sostinė, tai jų teritorija. Medžiotojai ten pažįsta kiekvieną užkaborį, kiekvieną akligatvį, kiekvieną slaptą tunelį, o aš? Aš kaimo vaikas, užaugau trobelėje, tolimiausiame miško pakraštyje, gyvenime nesu įkėlusi kojos į miesto gatves, kuriomis vaikšto pasipūtę didikai ir ant kurių rieda varguolių galvos.

2017-01-17Garsai

Lėja Giruckaitė/ Gabrielė visur jautėsi svetima. Nepritapusi. Ploni pirštai ir platūs klubai nederėjo kaip skirtingos dėlionės detalės, o rudos akys nebespinduliavo džiaugsmu kaip seniau. Kaip slyvinis pomidoras, nei vaisius nei daržovė, ji jautėsi išskirtinė. Muzika buvo vienintelis dalykas, kuris ją priimdavo išskėstomis rankomis. Šiltai apglėbdavo, o pianino garsai nuramindavo sielą. Spausdama klavišus moteris jautėsi tarsi atverdama naujo pasaulio duris. Su kiekvienu pedalo spustelėjimu nuplaudavo per dieną ją slėgusius sunkumus... Tai kas, kad Lizos suknelė išsitepė garstyčiomis, juk galima išplauti... Arba kažkas pavogė Jono mašiną...

2016-12-22Istorija apie Pliurzas

Beata Tomkevičiūtė/ Žiurkės mažai turėjo maisto, jos rasdavo tik apipelijusį sūrį, mat kadaise tunelyje buvo valgykla. Visos jos turėjo po dvi uodegas ir penkias kojas. Žmonės apie tai nieko nežinojo, iki kol vienas iš jų, vardu Leonardas, nuėjo į tą tunelį ir pamatė tūkstantį tokių žiurkių. Jos vadinosi Pliurzos. Leonardas išsigando, norėjo bėgti, bet buvo per vėlu. Pliurzos puolė žmogų. Iš tunelio Leonardas iššliaužė vos gyvas. Jis buvo be dešinės rankos. Daugiau į tą tunelį žmogaus koja nežengė. Leonardo sūnus Linas užbetonavo tunelio įėjimą, o Lino žmona Jūratė pavadino tą tunelį MIRTIS. Pagaliau žiurkės nusibaigė viena po kitos.

2016-12-21Džordano dienoraštis

Vakaris Kiela/ Viskas prasidėjo prieš aušrą. Bomba virš Niujorko buvo paleista spalio dvidešimt pirmosios rytą. Amerikiečių radarai dėl kažkokios neaiškios priežasties nepastebėjo milžiniškos bombos, kuri per dešimt sekundžių sunaikino viską nuo Manheteno iki Bronkso. Bičiuliai iš Bostono sakė, kad tokios bombos niekas negalėjo sukurti šiuolaikinėmis technologijomis. Tačiau jie taip pat sakė, kad Bin Ladenas dar gyvas. Po šitos tragedijos buvo sunaikintas Vašingtonas, Maskva, Londonas, Tokijas ir daug kitų žmonijos metropolių. JAV lyderiai po Vašingtono sunaikinimo nežinojo ką daryti, sostinė buvo perkelta į Los Andželą. Ir tada viskas baigėsi.

2016-12-20Ekspromtas

Akvilė Petkevičiūtė/ Barška stumiama didžiulė garso kolonėlė, traška plastmasiniai ratukai, kurie kliūna ir bet kada grasina nulūžti. Sunkiai pavilkdamas kojas pastatau ketvirtąją kolonėlę į jos vietą. Silikoniniai laidai vingiuoja palei sceną tarsi slidžios gyvatės. Beveik baigta, didžioji dalis aparatūros sumontuota. Ant sulankstomo stalo užkeliu valdymo pultą. Sujungęs laidus, paspaudžiu visus iš eilės mygtukus, jaučiuosi lyg būčiau DJ. Salę užpildo įvairiausi garsai, vieną dainos fonogramą keičia kita. Išdidžiai įžengiu į sceną, įsivaizduoju, kad ji priklauso man, o daugiatūkstantinė minia atėjo tik tam, kad išgirstų mane.

2016-12-13Ištikimybė

Akvilė Petkevičiūtė/ Gatvės žibintai meta ilgus šviesos šleifus. Šalia vieno jų stovi senas konteineris, kurio šešėlyje tyso katinas. Smalsiai nužiūrinėja praeivius ir tuščiai viliasi pamatyti savo šeimininką. Prie tinginio gyvenimo pratęs gyvūnas smalsiu žvilgsniu palydi prabėgančią pelę. Jis prijaukintas, naminis, išlepintas ir net nepagalvoja, kad tai gali būti jo vakarienė. Laikas bėga, vakarą keičia naktis, tačiau katinas tyso kaip tysojęs ir svajoja apie savo guolį, apie ėdalo pilną indelį, apie šiltus ir saugius namus. Miesto gatvėmis žingsniuoja po sunkios darbo dienos pavargusi mergina, nešasi du didelius pilnus maišus ryte keptų, jau vadinamų pasenusiomis bandelių.

2016-12-08Šlovės akimirka

Lėja Giruckaitė/ Sofija buvo žinoma visame pasaulyje. Jos plakatai puošdavo daugiabučių sienas, plati šypsena atsirasdavo ant kiekvieno žurnalo viršelio. Grakšti, sportiška ir maloni, ji buvo tobula. Tačiau viskam gyvenime ateina galas. Pačiame jėgų žydėjime, pasiekusi viską, ji mirė. Sofija ir vėl atsirado žurnalų viršeliuose. Antraštės skelbė apie heroino žalą ir kvepėjo skandalu. Po kiek laiko viskas nutilo, Sofija liko tik dar viena olimpinė čempionė. Seni medaliai kėlė sielvartą artimiesiems, todėl nukeliavo į šiukšlyną. Sąvartynas. Daugybė žmonių susirinkdavo ten kasdien. Pajuodusiais, kibiais pirštais tarsi šakėmis jie kasdavo ir kasdavo šiukšles.

2016-11-296 šlovės puslapiai

Akvilė Petkevičiūtė/ Ši diena yra labai svarbi mano gyvenime. Šiandien mano knyga „Paukštis“ tapo geriausia metų knyga savo kategorijoje. Tai taip nuostabu! O negana to, man dar išmokės premiją. Taip ir žinojau, kad sulauksiu pripažinimo – aš esu teisingame kelyje. Iš laimės norisi šokti ir dainuoti, kvailioti ir viską daryti vienu metu. Valio! Bet, deja, ne viskas yra taip tobula. Jau antra diena, kai negaliu pabaigti savo detektyvinio romano. Detektyvas Kibirinis niekaip negali ištirti painios ir labai paslaptingos panelės Clean, atvykusios iš užsienio, bylos. Nors šis detektyvas yra patyręs ir išmano savo darbą, niekaip negali susieti savo dailios ir apsukrios sekretorės su šia byla.

2016-11-25Pastebėta

Lėja Giruckaitė/ Pro 210 kabineto duris įžengia mergina. Į nematytą veidą susminga žvilgsniai. Ji lėtai prieina prie stalo viduryje patalpos ir atsisėsdama timpteli geltoną megztuką žemyn. Rudaplaukė vengia akių kontakto ir vis taisosi iš netvarkingo kuodo išlindusią plaukų sruogą. Galva paremta ranka, ji šiek tiek nuobodžiauja, tačiau kartu ir entuziastingai laukia užduoties. Į kūrybos studiją ji atkeliavo turėdama daugybę idėjų, tikėdamasi realizuoti save. Kompiuterių tik keli. Tai priverčia ją išsitraukti užrašų knygutę, tačiau taip tik geriau. Naujokė greitai imasi paskirtos užduoties, o mintys jos galvoje plaukia tarsi laivai.

2016-11-10Lazda

Lėja Giruckaitė/ Didžiulis vagonas, pilnas skubančių žmonių, sustoja perone. Minia bėga, skuba, stengiasi greičiau iš čia dingti. Kai traukinio durys buvo beveik užsidariusios, pro jas išvirsta jaunuolis. Pašaipi šypsena ir per petį permestas krepšys. Jis drąsiai žengia pirmyn, vis pasitaisydamas akinius nuo saulės. Tačiau netrukus šypsena dingsta nuo jo veido, krepšys krinta žemyn, o vaikinas išsitiesia ant žemės. -Ei!- jis piktai pasisuka į senolį, kuris sėdi ant suoliuko. Jo akys nukreiptos į judančius traukinius, o skaudaus kritimo kaltininkė lazda tvirtai suspausta rankose. Vyras, atrodo, negirdėjo šūktelėjimo, nes net nepajudėjo. -Aš tau sakau!

2016-11-08Pabėgusi istorija

Akvilė Petkevičiūtė/ Centrinės miesto aikštės laikrodis išmušė vienuoliktą. Jau seniai sutemę, bet gatvėse dar daug žmonių. Išilgai ir skersai išvaikščiotos aikštės grindinį dengia stora ištižusio ir parudavusio sniego masė. Nors nemaloniai skruostus žnaibo ledinis šaltukas, jis yra bejėgis sugadinti šventinę nuotaiką. Ant sniego nulašėję kraujo pėdsakai veda į apleistą gamyklą. Atsargiai pro pravertas duris į vidų įsirango policininkė. Jos rankoje tvirtai suspaustas ginklas, įsitempęs kiekvienas kūno raumenėlis. Net menkiausia klaida gali būti lemtinga. Pareigūnė lėtai slenka link pastato vidurio. Vos išgirdusi menkiausią krebžtelėjimą, ji reaguoja akimirksniu.

2016-10-11Sutraiškyta svajonė

Akvilė Petkevičiūtė/ Įkyriai girgžda nesuteptos durys. Jų skleidžiamas garsas toks šaižus, kad kiekvieną kartą nenorom priverčia krūptelėti. Nemalonus girgždesys tiesiog reikalauja į jį atkreipti dėmesį, jis tarsi iškankinto gyvio aimana, dejonė ar paskutinis atodūsis. Tokios asociacijos šį garsą iš šiurpaus padaro keliančiu baimę ir siaubą. Žmonės pradėjo vengti šių senų, daug mačiusių durų. Smuiko stygų skambesys maloniai glosto ausį. Natos užlieja apšiurusio ir sutręšusio kambario erdvę, pasiekia tolimiausias kertes ir plyšius, kambarį paverčia gražesniu, o klausytojui atgaivina malonius prisiminimus.

2016-10-11Voratinklis

Lėja Giruckaitė/ Degančios malkos. Kas kiek laiko nedidelis spragtelėjimas ir ore pasklindančios žiežirbos. Murmantys žmonės ir nuo šalčio pamėlusios lūpos. Kiekvieno drabužiai nunešioti, o snaigės dengia pečius ir kojas, tačiau visi jie laimingi. Ypač Ryga. Ši jauna mergina, pavadinta sostinės vardu, niekada nenustoja šypsotis. Nekreipdama dėmesio į sunkumus ji juokiasi ir pasakoja istorijas apie karamelės fabriką ar karštą kavą. Rygos skardus balsas pritraukia ir daugiau žmonių. Netrukus čia jau žmonių minia. Aukšti, žemi, garsūs balsai, susimaišantys į vieną didelį klegesį vos merginai nutilus, tačiau neilgam.

2016-10-04Palikimas

Emilija Daugelavičiūtė/ Triokšt – lūžo medinės lentos, saugojusios sienas nuo griūties. Dunkst, dunkst – pradėjo kristi pirmieji akmens luitai. Ką tik spengiančioje tyloje skendėjęs tunelis pradėjo byrėti nuo aidinčių trenksmų. Fakelas, kabojęs ant sienos, užgeso ir visą urvą apgobė tamsa. Smulkūs graužikai slėpėsi savo urvuose, o prieš kelias sekundes ramiai ilsėjęsi šikšnosparniai pradėjo plaktis, ieškodami kelio laukan. Tarp visos šios sumaišties sunku pastebėti jaunuolį, lekiantį kiek kojos neša. Simonas dusdamas, paskubom ieškojo kelio, kuriuo atėjo.
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media