Rašau ir tobulėju

Miglė Gerčaitė/ Namie buvo labai karšta. Vaikas nusispyrė antklodę, bet vėsiau nepasidarė. Niežtėjo gerklę ir nosį, pradėjo kosėti. Tamsus kambarys skendėjo rūke, tad nieko negalėjai įžiūrėti. Berniukas atsisėdo lovoje, atrodo, jį mama pašaukė. Kažkas sutraškėjo, krito. Sudrebėjo visas namas. Čirškė telefonas. Eimantas nerangiai ranka graibstė naktinio staliuko paviršių. Neramūs pirštai užčiuopė lempos laidą. Paspaudė mygtuką ir nauja, juodai žvilganti lempa įsitvieskė. Vaikinas apžvelgė stalviršį tiek, kiek leido sopančios akys. Telefonas bevibruodamas jau buvo nukeliavęs iki staliuko krašto, kėsinosi nukristi ant grindų.

Emilija Daugelavičiūtė/ Kambarys skendėjo pritemdytoje šviesoje. Aplink sklido pažįstamas šurmulys, jau beveik tapęs kasdienybe. Nosį kuteno stiprus alkoholio tvaikas. Taburetė, arčiausiai sūdytų riešutų, galima sakyti buvo rezervuota mano vardu. - Kaip visada? – šūktelėjo Kristijonas. - Ne, dar laukiu. Iš jo veido išraiškos buvo matyti, kad jis suprato, tačiau didelės dangaus mėlynumo akys jį visada išduoda. Jis pažvelgė gailesčio pilnu žvilgsniu, pasitaršė šiaudų spalvos plaukus ir nužingsniavo prie kitų klientų. Dar kartą mečiau ilgesingą žvilgsnį durų link, bet jos nė nekrustelėjo, kaip ir prieš pusę minutės, kai paskutinį kartą buvau atsisukęs.

Akvilė Petkevičiūtė/ Viename miestelyje užgimė gandas. Gandas, kad kalvos šlaite gyvenantis senukas slepia auksą. O jis tikrai buvo paslaptingas – užsisklendęs devyniais užraktais, apsitvėręs aukštomis tvoromis, kurių viršų juosė spygliuota viela. Gal ir nenoromis, bet jis tikrai atrodė lyg kažką slėptų. Vieni šias kalbas laikė plepalais, kiti šventai tikėjo, bet nebuvo nei vieno, kuris nebūtų girdėjęs. Kalbos pasiekė ir vietinio smulkaus nusikaltėlio pravarde Tritonas, didžiausią dienos dalį praleidžiančio smuklėje, ausis. Jas pastatė kaip zuikis. Nors visiems sakė, kad tos kalbos tušti plepalai, kaip kempinė gėrė kiekvieną žodį...

Beata Tomkevičiūtė/ Prie nedidelio namelio pamiškėje žaidė vaikai. Spardė kamuolį ir džiaugsmingai šaukė vienas kitam "duok kamuolį man!", kelis kartus buvo pataikę į medį, šūktelėjo "valio!" Artėjo vakaras, temo ir vaikučiai turėjo pėdinti namo. Simona traukė takučiu pasipūtusi ir kraipydamasi į šonus. Valdas ir Ignas šuoliavo drauge. Vaikai pražygiavo pro didelį skruzdėlyną ir rožių krūmą. Valdas ėjo, rimtai laikydamas knygą, kurią atsinešė, kartais piktdžiugiškai šyptelėdavo. Ignas strikinėjo greta, mėtydamas kamuolį ir šypsodamasis. Eiti miegoti buvo dar anksti, todėl vaikai žaidė slėpynių.

Akvilė Petkevičiūtė/ Vienas... Du... Trys... Ranka ryžtingai perskrodžia orą ir prie pat durų sustoja. Likęs tarpelis toks mažytis, kad net musė neprasispraustų. Senos medinės durys, persiėmusios senos medienos kvapu, lakuotas paviršius išvagotas daugybės gilių raukšlių. Vaikinas mindžikuoja pakrypusiame prieangyje, nuo batų varva ištežęs sniegas. Giliai įkvepia ir vėl pradeda skaičiuoti... Trys... Ir sugniaužtas kumštis. Atrodo, būtų lengviau nubėgti kelis ratus apie stadioną ar net visą maratoną, kad tik būtų galima išvengti šio pokalbio. Vaikino atmintyje iškyla prisiminimas apie Augustą. Juk atėjo čia dėl jo.

Akvilė Petkevičiūtė/ Svaigsta galva, tenka atsiremti į mūrinę sieną, kad neparvirsčiau. Prisidengiu tamsa, kuri mane apsaugo nuo nepageidaujamų pašalinių žvilgsnių, ir neriu į siaurą skersgatvį. Nebegaliu pastovėti ant kojų, todėl sukniumbu šalia konteinerio, atsiremiu į žaliai dažytą metalinę dėžę, kuri kaip skydas mane paslepia nuo vėlai gatvėmis slampinėjinčių praeivių. Nosį nemaloniai dirgina šleikštus šiukšlių dvokas, pasirodo, buvau užsnūdęs. Jau seniai išaušo, saulės spinduliai bando prasiskverbti pro siaurą plyšelį tarp dviejų namų ir vakar mane saugojusio šešėlio kaip nebūta. Galvą vis dar nemaloniai maudžia, bet jaučiuosi kur kas geriau.

Akvilė Petkevičiūtė/ –Kiek? - teiraujasi smalsus vyras, susidomėjęs mediniu staliuku. Jis vienintelis neturi kainos kortelės. –Jis antikvarinis,- išmanančiu žvilgsniu nužvelgė baldą pardavėjas.- Tik vakar atkeliavo iš aukciono. –Niekas nenupirko? - nuostabą vyro veide atspindėjo aukštai išriesti antakiai. Pliktelėjęs vyriškis pasikasė galvą. –Aukcionui jis netiko,- švelniai pebraukė per lygų medinį paviršių.- Koja lūžus. Šiek tiek padirbėjau ir kaip naujas,- balse jautėsi pasididžiavimas. Stalas nors ir senas, bet stovi, nesvyruoja. Naujai perlakavus, būtų galima dar brangiau parduoti. – Kiek? - vėl nuskamba tas pats klausimas.

Miglė Gerčaitė/ Jaunuolis trypčiojo nuo kojos ant kojos. Šaligatvį nuklojusi pageltusių lapų paklodė vis sutraškėdavo po tamsiais, storapadžiais batais. Jis vis trynė rankas, kurios, nepaisant raudonų pirštinių, užsispyrusiai šalo. Vaikinas, kartais vadinamas Luku, iškvėpė baltų garų kamuolį. Kodėlgi spalio pabaigoje taip šalta? Atrodo, dar visai neseniai žaliavę medžiai pagelto, paraudonavo, o dabar daugelis jų jau visai nupliko. Lapai, lyg nupoliruoti pabalusia rasa, nugulė ant pilko asfalto. Juos mindžiojo vis kažkur skubantys žmonės ar tokie nelaimėliai kaip Lukas, beveik nuo septintos ryto laukiantis troleibuso...

Emilija Daugelavičiūtė/ Pokšt! Pokšt, pokšt, pokšt! Tolumoje nuaidi šūviai. Jie jau netoliese. Kuo jie greičiau mane vysis, tuo mažesni mano šansai išgyventi. Jie mane vejasi jau trys dienos, o šie miškai nėra begaliniai. Galiausiai teks šį katės ir pelės žaidimą perkelti į miesto gatves. Tai mane besivejantiems vyrams patiks. Grenvaldas, Riarko sostinė, tai jų teritorija. Medžiotojai ten pažįsta kiekvieną užkaborį, kiekvieną akligatvį, kiekvieną slaptą tunelį, o aš? Aš kaimo vaikas, užaugau trobelėje, tolimiausiame miško pakraštyje, gyvenime nesu įkėlusi kojos į miesto gatves, kuriomis vaikšto pasipūtę didikai ir ant kurių rieda varguolių galvos.

Lėja Giruckaitė/ Gabrielė visur jautėsi svetima. Nepritapusi. Ploni pirštai ir platūs klubai nederėjo kaip skirtingos dėlionės detalės, o rudos akys nebespinduliavo džiaugsmu kaip seniau. Kaip slyvinis pomidoras, nei vaisius nei daržovė, ji jautėsi išskirtinė. Muzika buvo vienintelis dalykas, kuris ją priimdavo išskėstomis rankomis. Šiltai apglėbdavo, o pianino garsai nuramindavo sielą. Spausdama klavišus moteris jautėsi tarsi atverdama naujo pasaulio duris. Su kiekvienu pedalo spustelėjimu nuplaudavo per dieną ją slėgusius sunkumus... Tai kas, kad Lizos suknelė išsitepė garstyčiomis, juk galima išplauti... Arba kažkas pavogė Jono mašiną...

Beata Tomkevičiūtė/ Žiurkės mažai turėjo maisto, jos rasdavo tik apipelijusį sūrį, mat kadaise tunelyje buvo valgykla. Visos jos turėjo po dvi uodegas ir penkias kojas. Žmonės apie tai nieko nežinojo, iki kol vienas iš jų, vardu Leonardas, nuėjo į tą tunelį ir pamatė tūkstantį tokių žiurkių. Jos vadinosi Pliurzos. Leonardas išsigando, norėjo bėgti, bet buvo per vėlu. Pliurzos puolė žmogų. Iš tunelio Leonardas iššliaužė vos gyvas. Jis buvo be dešinės rankos. Daugiau į tą tunelį žmogaus koja nežengė. Leonardo sūnus Linas užbetonavo tunelio įėjimą, o Lino žmona Jūratė pavadino tą tunelį MIRTIS. Pagaliau žiurkės nusibaigė viena po kitos.

Vakaris Kiela/ Viskas prasidėjo prieš aušrą. Bomba virš Niujorko buvo paleista spalio dvidešimt pirmosios rytą. Amerikiečių radarai dėl kažkokios neaiškios priežasties nepastebėjo milžiniškos bombos, kuri per dešimt sekundžių sunaikino viską nuo Manheteno iki Bronkso. Bičiuliai iš Bostono sakė, kad tokios bombos niekas negalėjo sukurti šiuolaikinėmis technologijomis. Tačiau jie taip pat sakė, kad Bin Ladenas dar gyvas. Po šitos tragedijos buvo sunaikintas Vašingtonas, Maskva, Londonas, Tokijas ir daug kitų žmonijos metropolių. JAV lyderiai po Vašingtono sunaikinimo nežinojo ką daryti, sostinė buvo perkelta į Los Andželą. Ir tada viskas baigėsi.

Akvilė Petkevičiūtė/ Barška stumiama didžiulė garso kolonėlė, traška plastmasiniai ratukai, kurie kliūna ir bet kada grasina nulūžti. Sunkiai pavilkdamas kojas pastatau ketvirtąją kolonėlę į jos vietą. Silikoniniai laidai vingiuoja palei sceną tarsi slidžios gyvatės. Beveik baigta, didžioji dalis aparatūros sumontuota. Ant sulankstomo stalo užkeliu valdymo pultą. Sujungęs laidus, paspaudžiu visus iš eilės mygtukus, jaučiuosi lyg būčiau DJ. Salę užpildo įvairiausi garsai, vieną dainos fonogramą keičia kita. Išdidžiai įžengiu į sceną, įsivaizduoju, kad ji priklauso man, o daugiatūkstantinė minia atėjo tik tam, kad išgirstų mane.

Akvilė Petkevičiūtė/ Gatvės žibintai meta ilgus šviesos šleifus. Šalia vieno jų stovi senas konteineris, kurio šešėlyje tyso katinas. Smalsiai nužiūrinėja praeivius ir tuščiai viliasi pamatyti savo šeimininką. Prie tinginio gyvenimo pratęs gyvūnas smalsiu žvilgsniu palydi prabėgančią pelę. Jis prijaukintas, naminis, išlepintas ir net nepagalvoja, kad tai gali būti jo vakarienė. Laikas bėga, vakarą keičia naktis, tačiau katinas tyso kaip tysojęs ir svajoja apie savo guolį, apie ėdalo pilną indelį, apie šiltus ir saugius namus. Miesto gatvėmis žingsniuoja po sunkios darbo dienos pavargusi mergina, nešasi du didelius pilnus maišus ryte keptų, jau vadinamų pasenusiomis bandelių.

Lėja Giruckaitė/ Sofija buvo žinoma visame pasaulyje. Jos plakatai puošdavo daugiabučių sienas, plati šypsena atsirasdavo ant kiekvieno žurnalo viršelio. Grakšti, sportiška ir maloni, ji buvo tobula. Tačiau viskam gyvenime ateina galas. Pačiame jėgų žydėjime, pasiekusi viską, ji mirė. Sofija ir vėl atsirado žurnalų viršeliuose. Antraštės skelbė apie heroino žalą ir kvepėjo skandalu. Po kiek laiko viskas nutilo, Sofija liko tik dar viena olimpinė čempionė. Seni medaliai kėlė sielvartą artimiesiems, todėl nukeliavo į šiukšlyną. Sąvartynas. Daugybė žmonių susirinkdavo ten kasdien. Pajuodusiais, kibiais pirštais tarsi šakėmis jie kasdavo ir kasdavo šiukšles.

Akvilė Petkevičiūtė/ Ši diena yra labai svarbi mano gyvenime. Šiandien mano knyga „Paukštis“ tapo geriausia metų knyga savo kategorijoje. Tai taip nuostabu! O negana to, man dar išmokės premiją. Taip ir žinojau, kad sulauksiu pripažinimo – aš esu teisingame kelyje. Iš laimės norisi šokti ir dainuoti, kvailioti ir viską daryti vienu metu. Valio! Bet, deja, ne viskas yra taip tobula. Jau antra diena, kai negaliu pabaigti savo detektyvinio romano. Detektyvas Kibirinis niekaip negali ištirti painios ir labai paslaptingos panelės Clean, atvykusios iš užsienio, bylos. Nors šis detektyvas yra patyręs ir išmano savo darbą, niekaip negali susieti savo dailios ir apsukrios sekretorės su šia byla.

Lėja Giruckaitė/ Pro 210 kabineto duris įžengia mergina. Į nematytą veidą susminga žvilgsniai. Ji lėtai prieina prie stalo viduryje patalpos ir atsisėsdama timpteli geltoną megztuką žemyn. Rudaplaukė vengia akių kontakto ir vis taisosi iš netvarkingo kuodo išlindusią plaukų sruogą. Galva paremta ranka, ji šiek tiek nuobodžiauja, tačiau kartu ir entuziastingai laukia užduoties. Į kūrybos studiją ji atkeliavo turėdama daugybę idėjų, tikėdamasi realizuoti save. Kompiuterių tik keli. Tai priverčia ją išsitraukti užrašų knygutę, tačiau taip tik geriau. Naujokė greitai imasi paskirtos užduoties, o mintys jos galvoje plaukia tarsi laivai.