Rašau ir tobulėju

Lėja Giruckaitė

Pro 210 kabineto duris įžengia mergina. Į nematytą veidą susminga žvilgsniai. Ji lėtai prieina prie stalo viduryje patalpos ir atsisėsdama timpteli geltoną megztuką žemyn. Rudaplaukė vengia akių kontakto ir vis taisosi iš netvarkingo kuodo išlindusią plaukų sruogą. Galva paremta ranka, ji šiek tiek nuobodžiauja, tačiau kartu ir entuziastingai laukia užduoties. Į kūrybos studiją ji atkeliavo turėdama daugybę idėjų, tikėdamasi realizuoti save.

Kompiuterių tik keli. Tai priverčia ją išsitraukti užrašų knygutę, tačiau taip tik geriau. Naujokė greitai  imasi paskirtos užduoties, o mintys jos galvoje plaukia tarsi laivai. Rašiklis nespėja paskui žodžių srautą, o užrašų knygelės puslapiai sparčiai pildosi. Štai ir paskutinė mintis atsiduria popieriuje ir  rašiklis gula ant stalo. Ji dar kartą perskaito tekstą, kuris parašytas netvarkingai, tarsi jos mažojo brolio ranka. Šypteli pažvelgusi į mažytę šokolado dėmę puslapio kampe. Nors ji atsirado čia  prieš metus, tačiau atrodo dar galėtum užuosti tą kvapą, o gal net ir patį šokoladinį pyragą.

Kalėdų dienos prisiminimus nustūmusi į šalį ji rašo toliau. Rašo apie auksinį retriverį, kuris dievina sūrį. Pamažu, tarsi serialo serijos, mažutės knygelės puslapiuose gula jos gyvenimas, tik kito veikėjo akimis. Jis patiria daugiau nuotykių, yra toks artimas. Jis optimistas, nuolat matantis puspilnes stiklines. Kaip tada, kai gavęs gniūžtę į veidą tiesiog atsuko kitą žandą.

Prisiminusi tą įvykį mergina nusijuokia. Į ją vėl nukrypsta žvilgsniai. Raustelėjęs veidas nukrypsta žemyn. Kelis kartus žvilgteli pro langą į tamsą ir atsidūsta. Rankomis suima ant kaklo kabantį pakabuką ir vėl pradeda rašyti. Staiga ji suvokia, jog užrašų knygelės turbūt neužteks. Tada ją užverčia ir atsistoja. Šiam kartui pakaks. Tegul kitos mintys lieka jos galvoje.

Skaityti Alisai Vand visada patiko. Įsijausti į veikėjus, verčiant puslapius sekti jų gyvenimą, kartu patirti nuotykius. Tačiau dar labiau jai patiko kurti pačiai. Po daugybės rašymo, braukymo ir nerimo valandų ji pagaliau pasiekė viršūnę. Štai vos už kelių metrų nuo jos guli knyga auksaspalviu viršeliu. Matydama savo vardą Alisa jautė pasididžiavimą, tačiau stengėsi to neparodyti. Kelis kartus apėjo knygyną ir vėl grįžo prie savosios knygos. Jausdama klausiamus pardavėjų žvilgsnius, mergina nusuko akis į šalį ir pradėjo tyrinėti pirmą pasitaikiusią knygą, nors akies krašteliu vis dar stebėjo auksaspalvį savo kūrinį.

- Galbūt jums reikia pagalbos?- pasigirdo malonus pardavėjos balsas, o Alisa, išgąsdinta tokio staigaus artumo, net pašoko.

- Am...Ne,- šyptelėjo autorė. Po geltonais plaukais išryškėjo raudoni skruostai.

- Jūs tikra? Mes turime daug įdomesnių kūrinių,- pardavėja pabandė dar kartą, rodydama į knygą merginos rankose.

- Ne, ne. Ši knyga...- Alisa žvilgtelėjo į viršelį,- apie ežių auginimo ypatumus yra labai puiki,- mergina nusuko žvilgsnį ir padėjo knygą atgal,- o kaip ta knyga? Ar ją kažkas perka?

Pardavėja žvilgtelėjo ten, kur rodė Alisa, ir gūžtelėjo pečiais.

-Kol kas dar niekas nepirko. Gavome ją prieš tris dienas, naujų autorių daug kas baidosi. Dažniau renkasi populiarią literatūrą,- pardavėja nuskubėjo aptarnauti kito galimo pirkėjo, o Alisa tik atsiduso.

Niekas nesakė, kad būti rašytoja lengva. Visi jai kartojo, jog neverta švaistyti viso gyvenimo ,,rašliavai''. Alisa nepasidavė, vis rašė ir rašė, bet dabar pradėjo abejoti savo sprendimu. Prisiminus pirmąjį apsilankymą kūrybos studijoje, ji šypteli. Kai įžengė į vidų, prieš maždaug dešimtmetį, ji norėjo kuo greičiau apsisukti ir nešdintis. Visi tie žvilgsniai ir tas pats klausimas ,,Ką tu mėgsti rašyti?''. Alisa nemėgo rašyti. Ji dievino rašymą. Rašyti galėjo apie viską, pilstyti iš tuščio į kiaurą, svarbiausia jai buvo rašyti.

Pastebėjusi moterį, kuri apžiūrinėjo jos knygą, mergina sukluso. Primerkusi akis stebėjo, kaip ši  knygą čiupinėjo, vartė, sklaidė, netgi uostė. Tarsi apžiūrinėtų vazoną. Galiausiai moteris padėjo knygą atgal ir pasuko link išėjimo. Autorė atsiduso ir vėl pradėjo vaikščioti po knygyną, retkarčiais užmesdama akį į kavinukę knygyno viduryje. Netikėtai padavėjas išpylė kavą sau ant prijuostės ir iš jo burnos pabiro merginai dar negirdėtų ir visiškai nesuprantamų keiksmažodžių lavina. Alisa tyliai sukikeno, o vaikinas pakėlė akis ir šyptelėjo. Surinkęs šukes jis grįžo už prekystalio. Mergina pasuko į kitą pusę, galvodama apie panašų įvykį, kuris nutiko toj pačioj kūrybos studijoj.

Tą dieną jai nesisekė. Minčių nebuvo, viskas krito iš rankų, o artėjantys egzaminai nesuteikė šviesesnių spalvų. Nusprendusi, kad viskas, ko jai reikia, tai kavos puodelis, mergina nusipirko juodos kavos. Ir vos pradėjusi eiti susidūrė su kostiumuotu išstypėliu, kava išsipylė ant jo marškinių, puodelis  sudužo. Bandydama surinkti šukes ji įsipjovė, o vyro pikti šūksniai aidėjo tarsi griaustinis. Grįžusi į kūrybos studiją ji parašė apie tai. Bloga diena virto istorija.

Alisa klestelėjo ant kėdės ir pažvelgė prieš save. Pamažu ji pradėjo suvokti, jog neverta laukti. Šiuo metu ji galėtų daryti kažką naudingesnio.

 Jau pakilus nuo staliuko, prie jos priėjo tas pats padavėjas.

-Sveika,- jis buvo nevietinis, kalbėjo su aiškiu akcentu. Alisa atsisėdo vėl ir linktelėjo. Vaikinas nusijuokęs prisėdo šalia. Netrukus jie pradėjo kalbėtis. Atrasdami, jog turi daug ką bendro, jie kalbėjo valandą, dvi... Policijos sirena tarsi pažadino juos iš transo. Gatve nušvilpė automobilis.

Jų pokalbio nuotrupas girdėjo rusvaplaukė, jauna, savim pasitikinti mergina.  Žingsniuodama link išėjimo atsisegė rankinę ir vidun įsidėjo knygą auksiniu viršeliu.

/Tekstas sukurtas LVJC Kūrybos studijoje, vad. E.Straigytė/