2019 m. rugsejo 17 d., Antradienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Rašau ir tobulėju

*print*

Archyvas

 

2016-09-28Granatas

Akvilė Petkevičiūtė/ Granatas išsitėškė ant žemės. Plyšo žievelė, sėklos išsilakstė į visas puses, išsiliejo raudonų sulčių bala. Net nebūtum pamanęs, kad šis vaisius gali jų turėti tiek daug, besiplečianti bala jau beveik liečia batus. Bala raudona kaip kraujas, bet tai visai negąsdina – veikiau ramina. Tai buvo paskutinis vaisius Merės virtuvėje. Kol vaisiai nesibaigė, tol ji nenurimo. Merė nesugeba laikyti jausmų viduje, jai būtina juos išreikšti – garsiai ir stipriai. Paspyrusi tai, kas liko iš granato, ji pasijuto daug geriau, nes įsivaizdavo, kad tai jos psichiatro galva. Tai šunsnukis, kuris nori ją uždaryti į psichiatrijos ligoninę. Bet taip tikrai nenutiks.

2016-09-27Atlygis

Lėja Giruckaitė/ Benas atgalia ranka perbraukė per prakaituotą kaktą ir pasirąžė. Trumpas snūstelėjimas po medžiu jam brangiai atsieis. Šiuo metu jis turėjo būti baigęs baltai nudažyti visą apsilupią seną tvorą, o teptukas net nebuvo įmerktas į dažus. Benas garsėjo kaip baisus tinginys, tačiau jis labai mėgo granatus. Didelius, raudonus ir sultingus. Galėdavo juos valgyti valandų valandas, kol paskausdavo pilvą. Tačiau granatai šiame mažyčiame Lietuvos kaimelyje buvo retenybė, o jų turėjo tiktai vienintelė kaimo gyventoja Ana. Turėjo šimtus. Iš kur, niekas nežinojo.

2016-09-22Tai, kas lieka

Lėja Giruckaitė/ Ji neturėjo nieko ir pati jautėsi niekas. Kiekvieną rytą pabudusi regėjo tą patį pilką betoną. Suplyšusi striukė kastkart vertė pajusti grindinio kietumą, o nedideli akmenukai nutrynė odoje žaizdas. Tačiau didžiausia žaizda buvo jos širdyje. Praradimo skausmas suspausdavo širdį pažvelgus į laimingas šeimas. Kiekviena jai kėlė gėlą, pyktį, nevisavertiškumo jausmą, kuris atrodė tuoj išsiverš... Bet neišsiverždavo. Nei viena ašara nepaliesdavo jos skruosto, dėl labai paprastos priežasties. Vienintelis dalykas, kurio ji nemėgo labiau už kitų laimę, buvo gailestis. Tos liūdnos akys ir tušti pažadai.

2016-09-20Be pabaigos

Akvilė Petkevičiūtė/ Kūrybos studija. Nejučiomis akis užkliūna už geltono rėžio. Gal ne veltui jis geltonas, gal ne veltui eina palei duris. Tai tarsi šviesoforo signalas, kuris neleidžia eit, liepia sustot ir gerai pagalvot – gal dar ne laikas? Svarbiausias šios patalpos herojus – Leonidas. Jis ne žmogus, ne žiurkė, kuri čia apsilanko naktimis, net ne uodas, kuris nuolat zirzia, jis įkvėpimas, mūza arba fantazijos šaltinis. Aš įtariu, kad jis manęs nemėgsta, nes stovi nugarą atsukęs ir kažką sau murma. Ir tegu. Juk jis mane paliko kamuotis su tekstu. Leonidas nėra toks vienišas, kokiu apsimeta, kai peršasi į draugus.

2016-09-19Stogai

Lėja Giruckaitė/ Stogai lyg namo uždanga nuo gamtos, lietaus, uragano ar saulės. Kiekvienas stogas vis kitoks. Raudonas, žalias, metalinis... Kaip ir žmogus. Žmogus prisitaiko prie kitų kaip ir stogas prisitaiko prie jau esančio karkaso. Stogai skrodžia dangų, kildami vis aukščiau. Tas aukštis žavi. Užlipus ant stogo kyla įvairios mintys. Mažam vaikui galbūt apie Karlsoną, gyvenantį ant stogo, suaugusiam ‒ apie nepažintą galimybę turėti sparnus. Viršuje nutinka visko. Ant vieno stogo glaudžiasi lizdas su paukščių šeima, mokančia mažylius skristi, kitu tyliai tipena mergina, pabėgusi iš tėvų namų, trokštanti nuotykių.

2016-09-13Batai

Pijus Makselis/ Edmundas sėdėjo ant savo aptriušusios sofos, stebeilydamasis į lietaus lašais nubarstytą langą. Saulė pamažu leidosi, nutvieksdama tamsių daugiabučių liniją raudonu atspalviu. Jo šiurkštaus veido nepaliko šypsena. Vyro delne gulėjo sunki odinė piniginė. Ji nepriklausė jam. Buvo antradienis. Edmundui šios dienos reiškė nuobodžias „Akropolio“ sargo pamainos valandas. Šio darbo jis neapkentė ir tą jautėsi galįs šaukti nuo dangoraižio stogo. Vyriškis visą šį antradienį praleido stoviniuodamas prie įėjimo ir blankiu žvilgsniu sekdamas praeivius. Jis buvo stuomeningas, plačia krūtine, ir pirkėjai nejaukiai gūžėsi nuo niūraus jo dėbsojimo.

2016-09-06Dangus

Pijus Makselis/ Geležinis signalizacijos balsas sudraskė tylą. -Tikslas pasiektas. Tikslas pasiektas. Objektas laivo radaruose. Vykdoma automatinė laivo sustojimo operacija,- tonas buvo šaltas, automatinis, bet dabar atrodė rūstus, nepakeliamai slogus. Nutilus pranešimui erdvėlaivyje įsiviešpatavo niūri tyla. Užgniaužtas kvapas tarsi prieš audrą. Pro didįjį valgomojo langą juodavo begalinė kosmoso tamsa. Kelios žvaigždės tolyje spingsėjo, bet tik pačiuose lango kraštuose. Laivas nematė savo tikslo, bet jautė. Sensoriai tiesiog pašėlo. Prieš juos driekėsi juodoji skylė. Ji buvo nematoma, tobulai juoda.

2016-05-24Bėgimas, arba Tuščia naktis

Miglė Gerčaitė/ Ant pilkų akmeninių antkapių krito lietus. Akmeniu nuriedėję lašai skverbėsi į juodą žemę. Šalia vieno antkapio rymojo žmogus. Gerai neįsižiūrėjęs galėtumei pagalvoti, kad tai statula ar paminklas. Bet toji statula, pajutusi į kaulus besismelkiantį šaltį, pakėlė pavargusias akis į dangų. Tamsūs debesys užtemdė saulę. Atrodė, kad dangus gedi kartu su juo. Ir žmogus, ir gamta nebeteko ankščiau buvusios šviesos. Tai liūdino, bet ir ramino. Jis pagalvojo, kad nors kas nors yra su juo. --- Kavos aparatas ir vėl neveikė. Kavos jis niekada nemėgo. Juoda kava jam buvo per karti...

2016-05-11Vaivorykštės

Emilija Daugelavičiūtė/ Dangų aptraukė niūrūs debesys, atrodė, kad net jie žinojo, kokia šiandien diena. Smulkus vaikinukas iš lėto, kiek šlubčiodamas žengė negrįstu kapinių takeliu. Atrodo, vos prieš kelias dienas taip žingsniavo visa giminė, išsipuošusi juodai ir nešina dviem karstais. Iš tiesų Tumo tėvų laidotuvės įvyko prieš penkerius metus. Bet net dabar jis atsimena kiekvieną tos nelemtos avarijos, pasiglemžusios jų gyvybes, sekundę. Tie vaizdai pasirodo jo sapnuose, sudrumsdami taip vaikino išsvajotą ramybę ir primindami jo gyvenimą prislėgusią kaltę. Pasiekęs kapą su dideliu akmeniniu antkapiu, Tumas atsiklaupia...

2016-04-20Kai atmerksi akis

Emilija Daugelavičiūtė/ Nuaidi šūviai. Taiklios snaiperio kulkos perskrodžia orą. Ant žemės smunka kūnai tamsiai mėlynomis uniformomis. Kapitonas Alfonsas Druskys bėga ir slepias, jau kurį laiką atrodo jis nieko kito nebeveikia. Kažkur toliau žemę sudrebina sprogimas. Pasigirsta šauksmai. Tačiau karys toliau skuba link slėptuvės. Nuo tada kai sausumos pajėgų dalinio gretos išretėjo iki kelių šimtų vyrų, karo lauke kiekvienas kovoja už save. Netoliese rūksta dūmai, neužilgo įsiplieskusi liepsna tampa nebevaldoma ir žemę sudrebina dar vienas sprogimas. - Matyt kliudė degalų baką, - sušnibžda kapitonas įvertindamas situaciją.

2016-04-11Raganų laukas

Miglė Gerčaitė/ Berniukas šlepsi lauku. Rudens vėjas taršo jo šviesius plaukus ir vis krenta į akis. Sunkūs tėvo batai nesilaiko ant dar mažų jo kojų. Rankomis jis talžo kelią užstojančias žoles vis labiau pykdamas. Iš toli net nematyti vaiko silueto, žolės jį visiškai paslepia. Virš berniuko galvos plyti tamsus dangus. Juo tingiai plaukia debesys, atnešantys lietų. Eidamas berniukas vis sustoja ir pasistiebęs bando ką nors įžvelgti, bet žolės jam įžūliai trukdo. Vėjas pučia vis stipriau ir dangus piktai suriaumoja. Ant vaiko skruosto papteli šaltas lietaus lašas ir jis kiek pasiskubina...

2016-04-06Parduodama

Lukas Mackevičius/ Kažkur miško glūdumoje atsiskyręs nuo civilizacijos stovėjo senas namas. Jis nebuvo nė kiek papuvęs ar aplūžęs. Tiktai dažai nuo medžio jau buvo nusilupę, o visa kita nuo jo pastatymo liko nepakitę. Žmonės šito namo niekada neužtikdavo. Net jeigu smalsuoliams ir pavykdavo jį rasti, tai nedelsiant nešdavo kudašių. Netoli namo stūksojo vienišas bokštas. Jis visas buvo iš plieno. Kokia jo paskirtis, niekas negalėjo pasakyti. O ant apvalios bokšto viršūnės stūksojo tuščias gandralizdis. Gandrai šį lizdą paliko vos čia įsikūrę. Taip pat prie namo augo senas ir kiek papuvęs medis. Jo viršūnėje − tuščias inkilas.

2016-03-22Išsiliejusi giesmė

Emilija Daugelavičiūtė/ Ant pumpurus pradėjusios leisti medžio šakos kabo tuščia lesyklėlė. Dar prieš kelias dienas ją supo paukščiai, jų giesmės žadino gamtą. Dabar ją supa universiteto šurmulys, nugąsdinantis net mažuosius paukštelius. Jau mokslo metų pabaiga, artėja egzaminai, jaudulys ir džiaugsmas veja vienas kitą. Savaitgalis visada aplanko lyg gaivaus vėjo gūsis, suteikiantis naujos energijos. Rita su knyga rankose guli ant fotelio savo bendrabučio kambarėlyje. Ant lovos, stovinčios prie lango, įmantriai įsitaisiusi, su kompiuteriu ant kelių rymo Kotryna.

2016-03-01Kuklumas

Miglė Gerčaitė/ Tilto ilgis beveik keli kilometrai, aukštis vos keli šimtai metrų, žmonių – nesuskaičiuojama. Domas – vienas iš jų. Tiltą jis pereina du kartus: vieną ryte, kitą – vakare. Kartais jo rankose knygos, kartais kavos puodelis, o šiandien – fotoaparatas. Šįkart rytinį maratoną jis pradeda gana anksti. Saulė dar nepakilusi virš horizonto, kai jis jau stovi prie didžiulės raudonos konstrukcijos, bandydamas pamatyti savo kelio tikslą. Spragtelėjęs fotoaparatu, jis padaro pirmąją nuotrauką ir pradeda eiti.

2016-02-03Garsų spalvos

Miglė Gerčaitė/ Jis ir vėl laukia. Nuo pat ryto, kai tik pabunda, jis laukia to paties garso – kelias minutes apačioje, stovėjimo aikštelėje, burzgiančio ir greitai užgęstančio automobilio motoro. Atrodo netgi kvaila, kad tas nepažįstamasis automobilio savininkas vis nepasiduoda. Nutyla ūžiantis arbatinukas. Vaikinas užsipila dar vieną puodelį kavos. Su puodeliu rankoje jis patraukia link sienos, čia stovi staliukas su viena kėde. Jis ramiai atsisėda ir užmeta akį į laikraštį. Pirmajame puslapyje vis tos pačios antraštės: kažkas kažką papjovė, kažkam ir vėl pinigų neužteko, o dar kažkas nužygiavo kryžiaus kelius. Atsidūsta.

2016-02-03Beždžionės narve

Pijus Makselis/ Automobilių, motociklų ir autobusų burzgimas palengva susiliejo į vientisą garsą. Jis skandino visus žmones ir balsus. Tai Fredui prilygo tylai, nes triukšmas buvo lygus, nesikeičiantis ir niekieno netrikdomas – kaip pati ramiausia tyla. Jo žvilgsnis buvo nukreiptas į kojas, pėdinančias pilku grindiniu, nes jį supo akivaizdūs kvailiai, skubantys ir nekantraujantys. Fredas, ne taip kaip kiti, ėjo lėtai, kas daugumą praeivių tiesiog siutino. Jis manė per mašinų triukšmą girdėjęs kelis keiksmažodžius, bet negalėjo būti tikras. Fredas dėvėjo raudoną švarką ir tamsius džinsus, o ant nugaros nešiojo kuprinę. Jis nežinojo, kur ėjo.

2016-01-27Prieš aušrą

Pijus Makselis/ Virtuvė buvo prasmirdusi drėgme. Jis jau penktą kartą apsižvalgė aplinkui, nežinodamas ką tikisi surasti. Visada jį pasitikdavo tas pats vaizdas – maisto likučiais ir šiukšlėmis padengtas stalviršis, šaldytuvas su išlūžusiomis durimis, keli tušti alaus buteliai ir monotoniškai kapsintis čiaupas. Visa tai nesikeitė ištisas valandas, bet Robas net nesimanė pasikelti nuo kėdės. Buvo naktis. Už lango plytėjo akla, tuščia tamsa ir jo pasaulyje egzistavo tik ši netvarkinga virtuvė. Atrodo, jog naktis niekada nesibaigs. Robas ilgai neužmigo ir visą laiką praleido svajodamas apie saulę; kaip jos auksiniai spinduliai nutvieskia kiemą ir galiausiai pasiekia jį.
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media