Rašau ir tobulėju

Lėja Giruckaitė/ Didžiulis vagonas, pilnas skubančių žmonių, sustoja perone. Minia bėga, skuba, stengiasi greičiau iš čia dingti. Kai traukinio durys buvo beveik užsidariusios, pro jas išvirsta jaunuolis. Pašaipi šypsena ir per petį permestas krepšys. Jis drąsiai žengia pirmyn, vis pasitaisydamas akinius nuo saulės. Tačiau netrukus šypsena dingsta nuo jo veido, krepšys krinta žemyn, o vaikinas išsitiesia ant žemės. -Ei!- jis piktai pasisuka į senolį, kuris sėdi ant suoliuko. Jo akys nukreiptos į judančius traukinius, o skaudaus kritimo kaltininkė lazda tvirtai suspausta rankose. Vyras, atrodo, negirdėjo šūktelėjimo, nes net nepajudėjo. -Aš tau sakau!

Akvilė Petkevičiūtė/ Centrinės miesto aikštės laikrodis išmušė vienuoliktą. Jau seniai sutemę, bet gatvėse dar daug žmonių. Išilgai ir skersai išvaikščiotos aikštės grindinį dengia stora ištižusio ir parudavusio sniego masė. Nors nemaloniai skruostus žnaibo ledinis šaltukas, jis yra bejėgis sugadinti šventinę nuotaiką. Ant sniego nulašėję kraujo pėdsakai veda į apleistą gamyklą. Atsargiai pro pravertas duris į vidų įsirango policininkė. Jos rankoje tvirtai suspaustas ginklas, įsitempęs kiekvienas kūno raumenėlis. Net menkiausia klaida gali būti lemtinga. Pareigūnė lėtai slenka link pastato vidurio. Vos išgirdusi menkiausią krebžtelėjimą, ji reaguoja akimirksniu.

Akvilė Petkevičiūtė/ Įkyriai girgžda nesuteptos durys. Jų skleidžiamas garsas toks šaižus, kad kiekvieną kartą nenorom priverčia krūptelėti. Nemalonus girgždesys tiesiog reikalauja į jį atkreipti dėmesį, jis tarsi iškankinto gyvio aimana, dejonė ar paskutinis atodūsis. Tokios asociacijos šį garsą iš šiurpaus padaro keliančiu baimę ir siaubą. Žmonės pradėjo vengti šių senų, daug mačiusių durų. Smuiko stygų skambesys maloniai glosto ausį. Natos užlieja apšiurusio ir sutręšusio kambario erdvę, pasiekia tolimiausias kertes ir plyšius, kambarį paverčia gražesniu, o klausytojui atgaivina malonius prisiminimus.

Lėja Giruckaitė/ Degančios malkos. Kas kiek laiko nedidelis spragtelėjimas ir ore pasklindančios žiežirbos. Murmantys žmonės ir nuo šalčio pamėlusios lūpos. Kiekvieno drabužiai nunešioti, o snaigės dengia pečius ir kojas, tačiau visi jie laimingi. Ypač Ryga. Ši jauna mergina, pavadinta sostinės vardu, niekada nenustoja šypsotis. Nekreipdama dėmesio į sunkumus ji juokiasi ir pasakoja istorijas apie karamelės fabriką ar karštą kavą. Rygos skardus balsas pritraukia ir daugiau žmonių. Netrukus čia jau žmonių minia. Aukšti, žemi, garsūs balsai, susimaišantys į vieną didelį klegesį vos merginai nutilus, tačiau neilgam.

Emilija Daugelavičiūtė/ Triokšt – lūžo medinės lentos, saugojusios sienas nuo griūties. Dunkst, dunkst – pradėjo kristi pirmieji akmens luitai. Ką tik spengiančioje tyloje skendėjęs tunelis pradėjo byrėti nuo aidinčių trenksmų. Fakelas, kabojęs ant sienos, užgeso ir visą urvą apgobė tamsa. Smulkūs graužikai slėpėsi savo urvuose, o prieš kelias sekundes ramiai ilsėjęsi šikšnosparniai pradėjo plaktis, ieškodami kelio laukan. Tarp visos šios sumaišties sunku pastebėti jaunuolį, lekiantį kiek kojos neša. Simonas dusdamas, paskubom ieškojo kelio, kuriuo atėjo.

Akvilė Petkevičiūtė/ Granatas išsitėškė ant žemės. Plyšo žievelė, sėklos išsilakstė į visas puses, išsiliejo raudonų sulčių bala. Net nebūtum pamanęs, kad šis vaisius gali jų turėti tiek daug, besiplečianti bala jau beveik liečia batus. Bala raudona kaip kraujas, bet tai visai negąsdina – veikiau ramina. Tai buvo paskutinis vaisius Merės virtuvėje. Kol vaisiai nesibaigė, tol ji nenurimo. Merė nesugeba laikyti jausmų viduje, jai būtina juos išreikšti – garsiai ir stipriai. Paspyrusi tai, kas liko iš granato, ji pasijuto daug geriau, nes įsivaizdavo, kad tai jos psichiatro galva. Tai šunsnukis, kuris nori ją uždaryti į psichiatrijos ligoninę. Bet taip tikrai nenutiks.

Lėja Giruckaitė/ Benas atgalia ranka perbraukė per prakaituotą kaktą ir pasirąžė. Trumpas snūstelėjimas po medžiu jam brangiai atsieis. Šiuo metu jis turėjo būti baigęs baltai nudažyti visą apsilupią seną tvorą, o teptukas net nebuvo įmerktas į dažus. Benas garsėjo kaip baisus tinginys, tačiau jis labai mėgo granatus. Didelius, raudonus ir sultingus. Galėdavo juos valgyti valandų valandas, kol paskausdavo pilvą. Tačiau granatai šiame mažyčiame Lietuvos kaimelyje buvo retenybė, o jų turėjo tiktai vienintelė kaimo gyventoja Ana. Turėjo šimtus. Iš kur, niekas nežinojo.

Lėja Giruckaitė/ Ji neturėjo nieko ir pati jautėsi niekas. Kiekvieną rytą pabudusi regėjo tą patį pilką betoną. Suplyšusi striukė kastkart vertė pajusti grindinio kietumą, o nedideli akmenukai nutrynė odoje žaizdas. Tačiau didžiausia žaizda buvo jos širdyje. Praradimo skausmas suspausdavo širdį pažvelgus į laimingas šeimas. Kiekviena jai kėlė gėlą, pyktį, nevisavertiškumo jausmą, kuris atrodė tuoj išsiverš... Bet neišsiverždavo. Nei viena ašara nepaliesdavo jos skruosto, dėl labai paprastos priežasties. Vienintelis dalykas, kurio ji nemėgo labiau už kitų laimę, buvo gailestis. Tos liūdnos akys ir tušti pažadai.

Akvilė Petkevičiūtė/ Kūrybos studija. Nejučiomis akis užkliūna už geltono rėžio. Gal ne veltui jis geltonas, gal ne veltui eina palei duris. Tai tarsi šviesoforo signalas, kuris neleidžia eit, liepia sustot ir gerai pagalvot – gal dar ne laikas? Svarbiausias šios patalpos herojus – Leonidas. Jis ne žmogus, ne žiurkė, kuri čia apsilanko naktimis, net ne uodas, kuris nuolat zirzia, jis įkvėpimas, mūza arba fantazijos šaltinis. Aš įtariu, kad jis manęs nemėgsta, nes stovi nugarą atsukęs ir kažką sau murma. Ir tegu. Juk jis mane paliko kamuotis su tekstu. Leonidas nėra toks vienišas, kokiu apsimeta, kai peršasi į draugus.

Lėja Giruckaitė/ Stogai lyg namo uždanga nuo gamtos, lietaus, uragano ar saulės. Kiekvienas stogas vis kitoks. Raudonas, žalias, metalinis... Kaip ir žmogus. Žmogus prisitaiko prie kitų kaip ir stogas prisitaiko prie jau esančio karkaso. Stogai skrodžia dangų, kildami vis aukščiau. Tas aukštis žavi. Užlipus ant stogo kyla įvairios mintys. Mažam vaikui galbūt apie Karlsoną, gyvenantį ant stogo, suaugusiam ‒ apie nepažintą galimybę turėti sparnus. Viršuje nutinka visko. Ant vieno stogo glaudžiasi lizdas su paukščių šeima, mokančia mažylius skristi, kitu tyliai tipena mergina, pabėgusi iš tėvų namų, trokštanti nuotykių.

Pijus Makselis/ Edmundas sėdėjo ant savo aptriušusios sofos, stebeilydamasis į lietaus lašais nubarstytą langą. Saulė pamažu leidosi, nutvieksdama tamsių daugiabučių liniją raudonu atspalviu. Jo šiurkštaus veido nepaliko šypsena. Vyro delne gulėjo sunki odinė piniginė. Ji nepriklausė jam. Buvo antradienis. Edmundui šios dienos reiškė nuobodžias „Akropolio“ sargo pamainos valandas. Šio darbo jis neapkentė ir tą jautėsi galįs šaukti nuo dangoraižio stogo. Vyriškis visą šį antradienį praleido stoviniuodamas prie įėjimo ir blankiu žvilgsniu sekdamas praeivius. Jis buvo stuomeningas, plačia krūtine, ir pirkėjai nejaukiai gūžėsi nuo niūraus jo dėbsojimo.

Pijus Makselis/ Geležinis signalizacijos balsas sudraskė tylą. -Tikslas pasiektas. Tikslas pasiektas. Objektas laivo radaruose. Vykdoma automatinė laivo sustojimo operacija,- tonas buvo šaltas, automatinis, bet dabar atrodė rūstus, nepakeliamai slogus. Nutilus pranešimui erdvėlaivyje įsiviešpatavo niūri tyla. Užgniaužtas kvapas tarsi prieš audrą. Pro didįjį valgomojo langą juodavo begalinė kosmoso tamsa. Kelios žvaigždės tolyje spingsėjo, bet tik pačiuose lango kraštuose. Laivas nematė savo tikslo, bet jautė. Sensoriai tiesiog pašėlo. Prieš juos driekėsi juodoji skylė. Ji buvo nematoma, tobulai juoda.

Miglė Gerčaitė/ Ant pilkų akmeninių antkapių krito lietus. Akmeniu nuriedėję lašai skverbėsi į juodą žemę. Šalia vieno antkapio rymojo žmogus. Gerai neįsižiūrėjęs galėtumei pagalvoti, kad tai statula ar paminklas. Bet toji statula, pajutusi į kaulus besismelkiantį šaltį, pakėlė pavargusias akis į dangų. Tamsūs debesys užtemdė saulę. Atrodė, kad dangus gedi kartu su juo. Ir žmogus, ir gamta nebeteko ankščiau buvusios šviesos. Tai liūdino, bet ir ramino. Jis pagalvojo, kad nors kas nors yra su juo. --- Kavos aparatas ir vėl neveikė. Kavos jis niekada nemėgo. Juoda kava jam buvo per karti...

Emilija Daugelavičiūtė/ Dangų aptraukė niūrūs debesys, atrodė, kad net jie žinojo, kokia šiandien diena. Smulkus vaikinukas iš lėto, kiek šlubčiodamas žengė negrįstu kapinių takeliu. Atrodo, vos prieš kelias dienas taip žingsniavo visa giminė, išsipuošusi juodai ir nešina dviem karstais. Iš tiesų Tumo tėvų laidotuvės įvyko prieš penkerius metus. Bet net dabar jis atsimena kiekvieną tos nelemtos avarijos, pasiglemžusios jų gyvybes, sekundę. Tie vaizdai pasirodo jo sapnuose, sudrumsdami taip vaikino išsvajotą ramybę ir primindami jo gyvenimą prislėgusią kaltę. Pasiekęs kapą su dideliu akmeniniu antkapiu, Tumas atsiklaupia...

Emilija Daugelavičiūtė/ Nuaidi šūviai. Taiklios snaiperio kulkos perskrodžia orą. Ant žemės smunka kūnai tamsiai mėlynomis uniformomis. Kapitonas Alfonsas Druskys bėga ir slepias, jau kurį laiką atrodo jis nieko kito nebeveikia. Kažkur toliau žemę sudrebina sprogimas. Pasigirsta šauksmai. Tačiau karys toliau skuba link slėptuvės. Nuo tada kai sausumos pajėgų dalinio gretos išretėjo iki kelių šimtų vyrų, karo lauke kiekvienas kovoja už save. Netoliese rūksta dūmai, neužilgo įsiplieskusi liepsna tampa nebevaldoma ir žemę sudrebina dar vienas sprogimas. - Matyt kliudė degalų baką, - sušnibžda kapitonas įvertindamas situaciją.

Miglė Gerčaitė/ Berniukas šlepsi lauku. Rudens vėjas taršo jo šviesius plaukus ir vis krenta į akis. Sunkūs tėvo batai nesilaiko ant dar mažų jo kojų. Rankomis jis talžo kelią užstojančias žoles vis labiau pykdamas. Iš toli net nematyti vaiko silueto, žolės jį visiškai paslepia. Virš berniuko galvos plyti tamsus dangus. Juo tingiai plaukia debesys, atnešantys lietų. Eidamas berniukas vis sustoja ir pasistiebęs bando ką nors įžvelgti, bet žolės jam įžūliai trukdo. Vėjas pučia vis stipriau ir dangus piktai suriaumoja. Ant vaiko skruosto papteli šaltas lietaus lašas ir jis kiek pasiskubina...

Lukas Mackevičius/ Kažkur miško glūdumoje atsiskyręs nuo civilizacijos stovėjo senas namas. Jis nebuvo nė kiek papuvęs ar aplūžęs. Tiktai dažai nuo medžio jau buvo nusilupę, o visa kita nuo jo pastatymo liko nepakitę. Žmonės šito namo niekada neužtikdavo. Net jeigu smalsuoliams ir pavykdavo jį rasti, tai nedelsiant nešdavo kudašių. Netoli namo stūksojo vienišas bokštas. Jis visas buvo iš plieno. Kokia jo paskirtis, niekas negalėjo pasakyti. O ant apvalios bokšto viršūnės stūksojo tuščias gandralizdis. Gandrai šį lizdą paliko vos čia įsikūrę. Taip pat prie namo augo senas ir kiek papuvęs medis. Jo viršūnėje − tuščias inkilas.