Akvilė Petkevičiūtė
Granatas išsitėškė ant žemės. Plyšo žievelė, sėklos išsilakstė į visas puses, išsiliejo raudonų sulčių bala. Net nebūtum pamanęs, kad šis vaisius gali jų turėti tiek daug, besiplečianti bala jau beveik liečia batus. Bala raudona kaip kraujas, bet tai visai negąsdina – veikiau ramina.
Tai buvo paskutinis vaisius Merės virtuvėje. Kol vaisiai nesibaigė, tol ji nenurimo. Merė nesugeba laikyti jausmų viduje, jai būtina juos išreikšti – garsiai ir stipriai. Paspyrusi tai, kas liko iš granato, ji pasijuto daug geriau, nes įsivaizdavo, kad tai jos psichiatro galva. Tai šunsnukis, kuris nori ją uždaryti į psichiatrijos ligoninę. Bet taip tikrai nenutiks. Merė sau pažadėjo, kad darys viską, kad to išvengtų. O, kad tik nebūtų tai pernelyg sunkus pažadas, kurio jai gali nepavykti ištesėti...
Suklupusi ant šlapių, visokiausių vaisių gabalais, sultimis ir sėklomis nusėtų grindų Merė apsidairė. Oho! Virtuvė kaip po karo. Nors ne, veikiau kaip po branduolinio karo. Nejučiomis akis užkliūna už obuolio pramuštos skylės virtuvės lange. Stiklinės spintelių durys atrodo dar blogiau, o kai kurios jų jau neturi. Kažkur tikriausiai prakiuro vamzdis. Nenuostabu, kad ji netiki, jog tai jos darbas. Atrodo, lyg čia būtų įsisukęs tornadas. Merė svyruodama atsikelia ir tik dabar pamato, kad net nepajautė, kaip susibraižė rankas į šukes, kurių pilna palei sienas. Lašas po lašo varva raudonas merginos kraujas ir tie lašai ant nešvarių plytelių atrodo kaip namo ašaros.
„Aš nekalta“, ji bando save teisinti ir kaip kiekvieną kartą, atslūgus emocijoms, ieško kaltų. Juk aišku, kad dėl visko kaltas kvailas psichiatras, kuris nieko nenutuokia ir nori ją uždaryti. Pykti yra normalu, visi žmonės pyksta, ir Merė mano, kad tai yra tik jos reikalas, kaip jį išreikšti. Kai ji supyksta – labai labai supyksta, pyktis ją užvaldo, protas nebeklauso nieko išskyrus vidinį įniršį, kuris greitai peržengia ribą, skiriančią žmogų nuo žvėries. „Daugiau tai nebepasikartos, daugiau taip nebus...“- eilinį kartą įvertinusi situaciją mergina mano, kad jai vienai užteks jėgų su tuo susidoroti.
Nenorom Merė prisimena įvykį, kuris nutiko prieš pusmetį. Tai ir yra priežastis, dėl kurios jai tenka lankytis pas psichiatrą. Kiekvieną kartą ji prisimena tai nenoriai, bando pamiršti, bet tai yra taip pat sunku, kaip ir suvaldyti save. Lygiai prieš pusę metų šių namų kieme bėgiojo įkyrus kaimynų berniukas su savo šunimi. Merė nekentė to berniuko, nes šis visada lakstė jos kieme ir nekreipė dėmesio į jos nesibaigiančius liepimus nešdintis. Neišsigando net grasinimo nužudyti. Jam tai buvo tik žaidimas, jai - pyktį sukeliantis nepaklusnaus berniūkščio akibrokštas.
Iš pradžių ji bandė su juo kalbėtis gražiuoju, vėliau pakėlė balso toną, o galiausiai pratrūko. Berniukas buvo labai maištingas ir besimėgaudamas tuo, kad erzina kaimynę, ir vėl atėjo žaisti į jos neaptvertą kiemą. Nepraėjus nei penkioms minutėms iš namo išėjusi Merė pradėjo klykti ant vaiko, bet jis nereagavo. Ji nebegalėjo suvaldyti pykčio, kuris tik laukė progos išsiveržti lauk, pačiupo nuo žemės sodo dekoraciją – nykštuką ir metė vaiko pusėn. Mergina nenorėjo pataikyti, norėjo tik pagąsdinti neklaužadą, bet lyg nematomos rankos pastūmėtas keraminis nykštukas pataikė tiesiai į berniuką. Smūgis buvo labai stiprus ir mirtis ištiko akimirksniu, kai miego arteriją perpjovė nuo nykštuko atskilusi šukė. Atsitokėjusi Merė bandė užspausti žaiszdą, bet buvo jau per vėlu, gyvybė buvo apleidusi vaiko kūną.
Merė ašarotu veidu pažiūrėjo į grindis, ten jau buvo susikaupusi jos lašančio kraujo balutė. Kraujas gėrėsi į bambuko kilimą, bet ji galvojo ne apie tai, kaip bus sunku jį išvalyti... Jai tai priminė kaimynų berniuko kraują, kurį tuomet žemė gėrė lyg ištroškusi.
Staiga pasigirdo policijos automobilio sirena. Ji žinojo, kad šįkart niekur nebėgs. Pasilenkė, ištiesė ranką ir paėmė gabalėlį ištižusio granato. Tada godžiai atsikando, sultys tekėjo pro pirštus, tepė palaidinę... Merės veide pasirodė graudi šypsena.
/Tekstas sukurtas LVJC Kūrybos studijoje, vad. E.Straigytė/
.jpg)
