Rašau ir tobulėju

Pijus Makselis

 

                     

Geležinis signalizacijos balsas sudraskė tylą.

 

-Tikslas pasiektas. Tikslas pasiektas. Objektas laivo radaruose. Vykdoma automatinė laivo sustojimo operacija,- tonas buvo šaltas, automatinis, bet dabar atrodė rūstus, nepakeliamai slogus.

Nutilus pranešimui erdvėlaivyje įsiviešpatavo niūri tyla. Užgniaužtas kvapas tarsi prieš audrą.

                       

Pro didįjį valgomojo langą juodavo begalinė kosmoso tamsa. Kelios žvaigždės tolyje spingsėjo, bet tik pačiuose lango kraštuose. Laivas nematė savo tikslo, bet jautė. Sensoriai tiesiog pašėlo. Prieš juos driekėsi juodoji skylė. Ji buvo nematoma, tobulai juoda. Visgi gerai įsižiūrėjęs įžvelgtum tirštus šešėlius, glūdinčius jos gelmėse. Ši juodoji skylė, pavadinta Vilem-284, buvo penkis milijonus kartų didesnė už mūsų saulę. Ir erdvėlaivis plūduriavo prie pat jos krašto.

 

Laivo valgomajame susirinko trys keisti žmonės.

 

Ant stalo užsikėlęs kojas sėdėjo Vickaras. Jo plaukai nerūpestingai susitaršę, akys apsiblaususios migla, o lūpos be paliovos judančios, kuždančios žodžius, girdimus tik jo ausiai. Vyro pilkas žvilgsnis dėbsojo į metalines sienas.

                     

Pačiame apskrito valgomojo kampe slėpėsi Matila. Sustingusi it statula, ji slėpėsi nuo savo bendrakeleivio akių, nubedusi savąsias į grindis. Jos plaukai beveik visi nuslinkę o veidas išblyškęs it pienas.

                     

Paskutinis pasirodė Adrijanas. Iš visų jis atrodė įprasčiausiai, dėvėjo tvarkingą erdvėlaivio uniformą ir vešlius juodus plaukus buvo surišęs į kuklią uodegytę. Jis ėjo ramiu lengvabūdišku žingsniu. Veide šmėkčiojo geranoriška šypsena.

-Sveikinu jus!-prakalbo jis,- pasiekėme savo išsvajotąjį tikslą!

 

Atsako jis negavo. Adrijanas prisėdo prie stalo ir žiūrėdamas į Vickarą tarė:

-Negi nesidžiaugi?- vyptelėjo jis,- iki kol praradai kalbos dovaną, tiesiog negalėdavai užsičiaupti, kaip trokšti atvykti čionai!

 

Vickaras neatsakė. Jo lūpos tęsė negirdimą monologą. Adrijanas kiek laiko tikėjosi atsakymo, tada tik numojo ranka ir pasisuko į Matilą. Ji susigūžė, pajutusi jo žvilgsnį.

-Gal tu norėtum prabilti?

 

Moteris kažką pasakė, bet Adrijanas neišgirdo. Jis pasilenkė, kad geriau girdėtų ir ji pakartojo:

-Nekalbink jo.

-Kodėlgi?- nusistebėjo Adrijanas. Jis vogčiomis žvilgtelėjo į Vickarą,- per tris mėnesius mūsų kelionės abudu tarškėjome lyg dvi mamytės! Tik vėliau vargšelis nutilo.

-Taip,- įbedusi akis į grindis ištarė Matila,-kai išvykome jis buvo kalbus. Vis dar yra. Negi nematai, kaip lūpos kalba?

-Matau,- linktelėjo Adrijanas,- bet ką jis ten murma, nežinau.

 

Matila tylėjo. Galop vaikinui pabodo ją kalbinti. Jis jau sukosi, kai vėl išgirdo duslų balselį:

-Aš žinau. Jis meldžiasi.

-Kam?

-Dar nežino. Sako, kai nuskris į juodąją skylę, sužinos.

-Jis ten ieškos Dievo?-nesuvokė Adrijanas. Niekada Vickaras neminėjo esąs piligrimas.

-Aš jau radau,- pasigirdo šiurkštus, nemalonus balsas už nugaros. Vickaras dabar žiūrėjo į juodu savo niūriomis, pilkomis akimis,- aš esu arčiausiai dangaus, negu buvo bet koks žmogus istorijoje. Astronautai skrido ir praskrido Vilem-284, bet nė vienas nesuprato,- Vickaras atlošė galvą ir sudžeržgė užgošta neviltimi dvelkiančiu juoku,- niekas nesuvokė, jog čia yra Dangus.

 

Adrijano veidą paliko geranoriška šypsena. Jis pasisuko į langą. Vos už kelių centimetrų stiklo į juos žvelgė ertmė erdvėlaivyje, praraja. Praryjanti šviesą ir spinduliuojanti tamsa. Adrijanas mostelėjo ranka link Vilem-284 ir tarė:

-Čia Dangus? Nepyk, Vickarai, bet aš tematau didelę juodą skylę.

-Nes tu aklas,- rėžė vyras,- tik aš sugebu įžvelgti čia spalvą. Reikšmę. Kaip manai, kas slypi už Įvykių horizonto? Kodėl gamta neleidžia mums dirstelėti į juodųjų skylių gelmes? Kadaise dangus  mums buvo nepasiekiamas ir mes manėme, kad ten gyvena Dievas su visais savo angelais. Bet pasiekėme dangų ir ką mes išvydome? Tuštumą. Kelis debesis ir viskas. Užtat virš galvų driekėsi dar didesnė, neaprėpiama visata. Mums leidžiama ją tyrinėti tiek, kiek tik sugebame. Tik vieno mes niekada nesuvoksime. Niekada neišvysime. Štai!- jis tvirtai ištiesė pirštą į langą,- mes atradome  Dangų! Tik atsisakome tuo tikėti...

 

Vickaras iš susijaudinimo net pašoko nuo kedės. Atsakymui tegavęs suglumusią klausytojų tylą, jis kažką suurzgė ir nudribo į kėdę. Jo žvilgsnis vėl apsiblausė ir lūpos tęsė savo maldą.

-Jis iškentėjo tiek daug,- atsiduso Matila,- vaikystėje dėl jo kaltės netyčia žuvo tėvas. Motina prasigėrė iš sielvarto. Jam net pasisekė, kad susikrapštė pakankamai pinigų vykti į šią kelionę.

-Hmm...- numykė Adrijanas,- o kodėl tu keliauji? Juk ši kelionė bus mūsų paskutinė. Nejaugi tu irgi ieškai čia Dangaus?

-Ne,-šyptelėjo Matila,- man dangus užgęso prieš amžius,- ji pakėlė sausas iš širdgėlos akis į langą ir įsistebeilijo į juodąją skylę,- žinai, kaip buvo atrasta Ji?

-Taip,- linktelėjo Adrijanas,- astronautas Vilemas Flauersas ją atrado du šimtai aštuoniasdešimtaisiais metais.

-Jo visą laivą paglemžė ši juodoji skylė, bet laimei dar spėjo išsiųsti paskutinį signalą į žemę. Vilemo vardu ir buvo praminta ši praraja.

 

-Suprantu,- linktelėjo vaikinas,- bet kodėl tu nori į ją nuskristi?

Moteriai buvo sunku ištarti tuos žodžius:

-Be nuotraukų ir visokios medžiagos, kuri pateko į žemę, ten dar buvo vienas pranešimas. Man. NASA agentai atvežė jį man į namus ir pasakė, be jokio liūdesio ar užuojautos, neva tai tik kasdienybė – jūsų vyras mirė.

 

Adrijanas išpūtė akis iš nuostabos.

-Kas buvo parašyta tame pranešime?

Matila neašarojo, bet jos akys verkė. Ji išlemeno:

-Nieko... paprastas „aš tave myliu“... mano vyras niekada nebuvo originalus...

-Dėl jo tu skrendi į šią juodąją skylę?

-Aš negaliu be Vilemo gyventi. Galbūt sugebėčiau, jeigu jis nebūtų man išsiuntęs tos žinutės. Kai

Užsimerkiu, aš matau jį. Kai aplinkui tyla, girdžiu, kaip jo lūpos ištaria man šiuos tris žodžius. Suprantu, kad sugrįžti jam neįmanoma. Niekas negrįžta iš juodosios skylės... bet jeigu jis negrįš, tada aš atkeliausiu pas jį.

 

Adrijanas keistai pažvelgė į moterį. Nepaisant aklos vilties žodžiuose, Matilos akys skendėjo neviltyje. Pagavusi šį žvilgsnį, ji paaiškino:

-Išvysti Vilemą prie savo durų yra nulinis šansas. Bet vilties išvysti jį juodojoje skylėje man dar yra. Galbūt ji maža. Galbūt šansas tik vienas iš trilijono, bet tai geriau nei nulis! Taip, ši mano viltis yra paremta nežinojimu. Bet tas pats Vickarui, nors jis ir įsitikinęs, kad suvokia,- ji trūktelėjo pečiais,-  galbūt net Rojų ten rasiu.

-Galbūt,- atsiduso Adrijanas.

-O tu? Dėl ko tu skrendi į juodąją skylę?- pasidomėjo Matila.

 

Vaikinas nusijuokė. Moteris jo juoke pajuto virpančią melancholijos gaidelę.

-Aš... aš pats nežinau. Esu svajotojas. Žemė man per nuobodi. Lankiausi Marse, Alfa-Centauri... visur tas pats. Visa visata tiesiog... nyki. Tuščia. Prisipažinsiu, Matila, aš neturiu tokių kilnių tikslų kaip jūs. Aš tenoriu sužinoti, kas slypi už mūsų pasaulio sienų. Už...- jis pažvelgė į Vilem-284,- už Įvykių horizonto. Man gyvenimas nėra toks brangus, kad laikyčiausi jo saugumo ir paprastumo. Visi žmonės gimsta ir miršta – koks man skirtumas? Mano gyvybė man verta tik tiek, kiek bet kokio praeivio gatvėje. Užtat čia,- jis dviem pirštais bedė į savo akis,- čia slypi mano tikrasis aš. Tas, kuris tau kalba,- jis dirstelėjo į Vickarą,- mano siela, jei nori tuo tikėti. Ji trokšta patyrimo.

Adrijanas sustojo uždusęs ir nutilo. Giliai įkvėpė ir pasakė:

-Štai kodėl aš galvotrūkčiais leidžiuos į juodąją skylę. Visur kitur man nuobodu.

                     

Centriniam laivo kompiuteriui buvo nurodyta sustoti kelias valandas prieš Vilem-284. Galbūt keleiviai norėtų atsisveikinti su žeme – visgi ryšys tebebuvo įjungtas. Bet nė vienas net nelietė tolimo atstumo komunikatorių. Jie tik nekantriai laukė tikslo. Trise jie buvo išvyti iš savo namų, vienaip ar kitaip, ir tetroško galo. Matila laukė beviltiškomis akimis, Vickaras – apimtas aklo tikėjimo, o Adrijanas po savo šypsena ir gražiomis akimis tiesiog spinduliavo abejingumu.

 

Juodoji skylė į juos įdėmiai žiūrėjo. Į Matilą žvelgė Vilemas, Vickarą stebėjo Dievas ir į Adrijaną žiūrėjo tuštuma.

                     

Sugaudė signalizacija ir laivas pajudėjo. Vilem-284 apėmė visą vaizdą už lango. Erdvėlaivis nepaliaujamai šliaužė, artėjo prie Įvykių horizonto. Vieningai sutarškėjo visi aparatai, signalai ir terminalai. Tada vienas po kito išsijungė ir teliko tamsa.

                     

Tik Vickaro akys viltingai žybsėjo, o lūpos išsiviepė į plačią šypseną. 

 

/Tekstas sukurtas LVJC Kūrybos studijoje, vad. E.Straigytė/