Rašau ir tobulėju

Emilija Daugelavičiūtė

Nuaidi šūviai. Taiklios snaiperio kulkos perskrodžia orą. Ant žemės smunka kūnai tamsiai mėlynomis uniformomis. Kapitonas Alfonsas Druskys bėga ir slepias, jau kurį laiką atrodo jis nieko kito nebeveikia. Kažkur toliau žemę sudrebina sprogimas. Pasigirsta šauksmai. Tačiau karys toliau skuba link slėptuvės. Nuo tada kai sausumos pajėgų dalinio gretos išretėjo iki kelių šimtų vyrų, karo lauke kiekvienas kovoja už save. Netoliese rūksta dūmai, neužilgo įsiplieskusi liepsna tampa nebevaldoma ir žemę sudrebina dar vienas sprogimas.

 - Matyt kliudė degalų baką, - sušnibžda kapitonas įvertindamas situaciją.

Karininkas jau gali matyti savo vyrų prieš kelias dienas ištuštintą bunkerį ir dabar jau gailisi sunešęs visas atsargas į savo visureigį. Staiga nutyla šūviai ir karo lauke įsiviešpatauja spengianti tyla. Alfonsas žino, jog tai nieko gero nereiškia. Tikriausiai iš viso karių pulko jis liko vienas ir dabar priešai arba iškeliavo atgal į savo būstinę, arba tyko ir laukia tinkamos sekundės iššauti lemtingą šūvį. Tačiau šis vyriškis netapo sausumos pajėgų antrojo dalinio kapitonu laukdamas, kada gi priešas tiesiog pasiims pergalę. Ne, jis kovojo. Taip, gal pranašumas ne karininko pusėje, tačiau tai ne pirmoji tokia kova, ir tikrai ne paskutinioji.

Alfonsas priglaudė automatą prie krūtinės, iš lėto kelis kartus atsikvėpė. Atsargiai, kad nebūtų pastebėtas, kariškis iškišo galvą iš už stambaus akmens, už kurio slėpėsi, ir apsvarstęs situaciją šoko bėgti.  Vėl pradėjo aidėti šūviai, tačiau kapitonas nė nekrūptelėjęs lėkė kiek galėdamas greičiau. Iki bunkerio buvo likę vos keli metrai, kai jo blauzdą perskrodė baisus skausmas. Alfonsas klupo ir vėl bandė stotis, bet dėl to tik nusirito kelis žingsnius. Iki saugyklos durų buvo likę vos du metrai ir nelaimėlis jau beveik galėjo jas pasiekti ranka.

Šūviai vėl nutilo. Vyriškis pasimetė. Nejaugi jie paliks jį lėtai ir skausmingai kankintis, kol pilką sausrų nualintos dykumos grindinį nudažys jo tamsiai raudonas kraujas... Iš lėto jis apsivertė ant nugaros ir pažvelgė į greitai besimainantį dangų. Tamsūs debesys aptraukė dangaus mėlynę. Dangaus skliautą perskrodė ryškus šviesos blyksnis, kurį vos po sekundės sekė žemę drebinantis griausmas. Vėjyje sūkuriu pradėjo kilti dulkės. Nežinia kam dėkoti turėjo kapitonas Druskys, bet ši audra tapo puikia diversija. Sukaupęs visą energiją karys rankomis atsistūmė nuo žemės, atsistojo labiau primindamas sveikąją koją ir pasileido link bunkerio durų.

Nelaimėlis tiesiog įvirto pro duris ir kuo greičiau jas užtrenkė. Užsukęs girgždančią sklendę jis lengviau atsikvėpė. Šlubčiodamas nusigavo iki tolimiausios bunkerio sienos ir atsirėmęs į ją suklupo. Kapitonas juto, kaip krauju permirkusios uniforminės kelnės lipo prie betono, nuo išsekimo maudė visą kūną. Iš lėto vyriškio akys pradėjo merktis, jis žinojo, kad neturėtų pasiduoti taip maloniai liūliuojančiai tamsai. Tačiau jėgų kovoti nebeliko, Alfonso galva nulinko ant peties ir apdujusios žalios akys užsimerkė. Beliko tikėtis, kad jos dar atsimerks, juk tai tik dar viena diena karo lauke...

*

Tamsiame kambaryje karts nuo karto iš lėto siūbuodama mirkteli  lempa. Įsiviešpatavusią tylą sudrumsčia tik švelnus krebždesys, staiga iš šilto guolio parudavusio šieno kupetoje nosį iškiša  pilka pelytė. Ji mitriai apsižvalgo ir nuskuba link seno medinio stalo. Siaubingas griausmas sudrebina apleisto pastato sienas, nuo lubų pabyra smėlis ir medgaliai. Jau kuris laikas mažoji pelytė čia lindi, pradėjo trūkti maisto, bet ten, už smėliu užverstų durų, gyvenimas dar sunkesnis. Ji tuo įsitikino, kai prieš gerą mėnesį pro vos ant vyrių besilaikančias duris kaip raketa įlėkė moteriškė kariška uniforma.

Iš pradžių ji turėjo maisto, vandens, tačiau šautuvų ir bombų triukšmas net nesiruošė aprimti. Pasaulis už durų aidėjo ir dieną, ir naktį, net mažoji pelytė suprato, jog nelaimėlė, apsigyvenusi kartu su ja, ilgai neišliks. Mergina buvo pasipuošusi švarku su antpečiais, ant kurių buvo pavaizduotos trys žvaigždės ir ąžuolo lapų vainikas po jomis – pulkininko ženklas, ir antsiuvas su pavarde: Ambraška. Praėjus pirmajai savaitei ji pagaliau nusprendė parašyti laišką tėvams. Dabar pelytė, šiaip taip pasiekusi savo tikslą, ant stalo gulintį trupinį, žvelgė į pageltusį popieriaus lapą, ant kurio tvarkinga, smulkia rašysena buvo išdėstyti žodžiai.

„Jei kas nors rasite šį laišką, prašau nugabenti jį į Telšius mano tėvams Aniolui ir Onai Bagdonams.

Brangūs mama ir tėti,

nežinau ar šis laiškas jus kada nors pasieks, bet vis tiek norėjau bent pabandyti jums pranešti kelias naujienas. Reikalai karo lauke atrodo nekaip, bet nesijaudinkite - aš nebijau. Kuriam laikui radau saugią slėptuvę ir vos automatų šūviai aprims, aš skubėsiu iš čia kuo toliau. Aš jūsų labai pasiilgau, bet tikrai nesigailiu palikusi namus vieneriems metams tarnybos. Žinau, kad jūs norėjote, jog aš vos baigusi gimnaziją stočiau į universitetą, bet šie keli metai man tikrai padėjo viską susidėlioti. Aš pagaliau nusprendžiau, kad norėčiau studijuoti mediciną. Žinau, kad mokslai ilgai užtruks, bet aš visada norėjau padėti žmonėms ir mano laikas čia tai tik patvirtino. Pažadu pas jus neužilgo grįžti i...“

Likusi laiško dalis buvo neįskaitoma, vieno sprogimo metu nugriuvęs ir sudužęs rašalo buteliukas ant lapo paliko tamsiai mėlyną dėmę. Mažoji pelytė bėginėja po šį laišką jau kelintą kartą. Nutrūkęs sakinys tarsi sako, kad kada nors visa tai baigsis ir kariškiai bei visi kiti, pakliuvę į šį kruviną košmarą, dar išsigelbės ir galės toliau gyventi normalų gyvenimą. Tačiau žiaugčioti verčiantis dvokas, pasklidęs bunkeryje, bandė įrodyti priešingai.

Merginos kūnas tysojo tamsiausiame kampe, nuo vieno antpečio nutįsusiame voratinklyje tūnojo voras. Nelaimėlė po svetimu, jai gerokai per dideliu žaliu švarku slėpė gilią žaizdą, kuri ir atnešė jai mirtį. Paskutinis jos judesys – iš skausmo sugniaužtas kumštis, sustingęs, bet vis dar grūmojantis. Merginos kūnas, išbalęs kaip drobė, tarsi įrėmino jos žvilgsnį. Dar neseniai ryžto pilnos pilkšvai melsvos akys dabar tuščios žvelgė kažkur į tolį.

/Tekstas sukurtas Kūrybinės saviraiškos studijoje, vad. E.Straigytė/