Kiekvieną rytą pabudusi regėjo tą patį pilką betoną. Suplyšusi striukė kastkart vertė pajusti grindinio kietumą, o nedideli akmenukai nutrynė odoje žaizdas. Tačiau didžiausia žaizda buvo jos širdyje. Praradimo skausmas suspausdavo širdį pažvelgus į laimingas šeimas. Kiekviena jai kėlė gėlą, pyktį, nevisavertiškumo jausmą, kuris atrodė tuoj išsiverš... Bet neišsiverždavo. Nei viena ašara nepaliesdavo jos skruosto, dėl labai paprastos priežasties. Vienintelis dalykas, kurio ji nemėgo labiau už kitų laimę, buvo gailestis. Tos liūdnos akys ir tušti pažadai.

Pro geltonus susitaršiusius plaukus ji matė šviesoforą, kuris kaip tik užsidegė žalia spalva. Ji pasirėmė ranka ir skubiai atsistojo. Pasiėmė iš laikino guolio vienintelį savo turtą, ryškiai raudoną meškiuką. Tokį pat raudoną kaip ir tos liepsnos, sunaikinusios viską, kas jai brangu.

Visai netrukus ryškiai raudona vėl blykstelėjo jai prieš akis, sucypė automobilių stabdžiai. Savo mėlynomis akimis mergina nervingai apžvelgė piktus vairuotojų veidus. Nei vienas nesuprato, kodėl ji stovi vidury gatvės ir net nemano pasitraukti.

Staiga automobiliai vėl pajudėjo, o mergina užuodė ką tik iškeptas bandeles. Pažvelgusi į dešinę ji pamatė besišypsančią brunetę.

-Kuo tu vardu?- jos balsas buvo erzinančiai aukštas, o plati šypsena bylojo apie laimę.

-Aš... Aš niekas. Aš neturiu nieko ir pati esu niekas,- geltonplaukė ištraukė savo ranką iš nepažįstamosios šilto delno ir skubiai nuėjo.

Ji vaikščiojo po miestą, protarpiais mąstydama, kodėl išvis ėjo per tą gatvę. Galbūt tai buvo giliai širdyje pasislėpęs troškimas viską pakeisti, pradėti iš naujo arba viską užbaigti. Juk jeigu ne ta trumpa abejonės akimirka, ji būtų perėjusi gatvę. Galbūt būtų kilęs nedidelis sąmyšis, bet galiausiai likusi tik ta pati rutina.

Dabar viskas kitaip. Ji vis dar juto merginos delną ir nuo jo sklindančią malonią šilumą.

/Tekstas sukurtas LVJC Kūrybos studijoje, vad. E.Straigytė/

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-04-19 15:24

Atgal