2019 m. rugsejo 17 d., Antradienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Rašau ir tobulėju

*print*

Archyvas

 

2015-10-13Citrinų sultys

Audrė Jokubauskytė/ Atsibodo. Kristina atsipjovė citrinos pusę ir iš visų jėgų suspaudė virš dubens su ruošiama tešla. Spaudė, spaudė, geltonos sultys tekėjo moters rankomis į tešlą, tiško fontanais, rausė duobes miltų ir kiaušinių smėlyje, kol galų gale nustojo, ir paėmusi trintuvę Kristina be gailesčio nuskuto citrinos geltoną rūbą. Staiga pasigirdo beldimas į duris. Moteris švystelėjo išsunktąją citriną į šiukšlių dėžę, paskubomis nusivalė rankas į prijuostę ir nubėgo įleisti svečio. -O, sveikas. Jos balsas susijaudinęs, piktas, bet giliai giliai gergždžia nuoširdaus rūpesčio trupinėliai.

2015-10-08Limonadas

Emilija Daugelavičiūtė/ „Šiandien manęs laukia didi diena!“ - nusprendžiau aš, kai parduotuvei atsidarius išgirdau linksmus šūksnius. - Šiandien bus linksma šventė, Benai! - Taip, susitiksime pas mane po pamokų!- atsakė berniukas, besirenkantis šalia manęs gulinčius apelsinus. Jo akys nuslydo į mane. Kai jis priėjo ir paėmė mane į delną, pajutau, kokios šaltos jo rankos. Girdėjau žmones kalbant, jog dabar žiema, tačiau ten, iš kur kilusi aš, egzistavo tik šiltos, linksmos vasaros. Jis išsitraukė susiglamžiusį maišelį, tada mane ir dar vieną mano seserį ten įsodino. Mus apsupo tamsa.

2015-09-30Skėriai

Emilija Daugelavičiūtė/ Aš bėgu. Bėgu ir girdžiu, kaip už manęs byra betoninės sienos. Jie jau čia. Pamenu, kaip prieš mėnesį per žinias išgirdau, jog Kinijoje įvykus dar vienam atominių dujų nutekėjimui pievose šalia elektrinės pradėjo rodytis milžiniški skėriai. Žurnalistai pasakojo, kad šie monstrai viską siaubia miestuose ir kaimuose, nors dujų nuotekis buvo sustabdytas, vabzdžių mutantų vis daugėja. Aš netikėjau, jog jie sugebės persigauti pe kalnus ir nusiaubti visą Rusiją per artimiausius metus. Bet aš klydau.

2015-09-24Lietus

Emilija Daugelavičiūtė/ Dangus niaukstosi, pajuntu tą malonų kvapą – tai lietus. Smulkūs lašai pradeda barbenti į mano langą, ši melodija ramina ir migdo. Tik staiga tolumoje pasigirsta bildesys, gal tai sunkvežimis, o gal šis malonus, gaivinantis lietutis tuoj virs siaubą keliančia audra? Medžių lapai šnara siūbuojami vėjo, lašai krenta kaskart švelniai tekštelėdami į balą – šie garsai tokie raminantys... Vėl tas bildesys, jau stipresnis, tai tikrai griaustinis. Artėja audra, bet ką ji atneš – gaivą ar nelaimes? Žilagalvis, sukumpęs senukas Feliksas, gyvenantis kitapus gatvės, tai supratęs skuba laukan, reikia surinkti lauko kėdes.

2015-09-24Pilkas

Lukas Mackevičius/ Ant storos medžio šakos tupėjo žvirblis. Nupešiotomis plunksnomis, pilkas ir liūdnas. Nunarinęs snapą žvelgė kažkur į tolį. Stebėjo kaip kiti skraidžiojo spalvoti, gražūs ir laimingi. Mažame ir prastai apšviestame kambaryje ant seno nuplyšusio fotelio sėdėjo Artūras. Šalia stovėjo stalas, o ant jo lapų krūva. Jis mąstė apie savo niūrų ir nuobodų darbą iš, kurio gaudavo „centus“. Kiekviena jo diena prasidėdavo triukšmingoje gatvėje, o baigdavosi tuščiuose ir nuobodžiuose namuose. Artūras dažnai pinigus pragerdavo, todėl mokeščiai už butą, skolos taip ir likdavo nesumokėtos.

2015-09-23Vaivorykštė

Audrė Jokubauskytė/ Žvirblis vienišas tupėjo prie krūmo. Jo pilkas, apipešiotas plunksnas merkė lietus, lašai tarytum ašaros riedėjo jo liūdnu snapeliu. Tomas sėdėjo svetainėje. Priešais jį ant staliuko stovėjo vos nusiurbčiotas arbatos puodelis. Draugiją vaikinui palaikė tik mažytis roborovskio žiurkėnas, vakarui atėjus ėmęs sukti savo ratą. - Nori valgyt, mažiau?- priėjęs sušnabždėjo Tomas. Kaip visada, tyliai. Jis nebemokėjo kalbėti garsiai... Kai buvo mažas, buvo garsiausiai kalbantis berniukas klasėje, bet...

2015-09-16Dūžiai

Audrė Jokubauskytė/ Jo žvilgsnis sustingęs žvelgė į tolį. Kūnas nejudėjo, būtum palaikęs berniuką mirusiu, jei ne pirštai, sunerti ir nerimastingai liečiantys vienas kitą. Vaiko širdis plakė kaip pašėlusi. Pavyko ar nepavyko? Girgžt! Durys koridoriaus gale atsidarė. Pro jas įšlepseno gal aštuoniasdešimties metų senučiukas, susitraukęs kaip slyva, o nuo baltų ligoninės lempų dar ir išbalęs kaip senis besmegenis. Dar panašesnį į sniego senį jį darė juokinga kepurėlė, panaši į vazoną. Berniukas pasuko žvilgsnį ir jo lūpų kampučiai šiek tiek pakilo į viršų, o akyse žybtelėjo smalsumo kibirkštėlės.

2015-09-16Netikėtas pralaimėjimas

Lukas Mackevičius/ Patogiame krėsle sėdėjo žilstelėjęs vyriškis. Rankoje laikė pultelį ir junginėjo kanalus. Nekantriai laukė futbolo varžybų, kurios netrukus turėjo prasidėti. Vietoj to rodė kažkokius kvailus holivudinius filmus. Deividas jau buvo pasiruošęs bulvių traškučių ir limonado, nes mėgdavo atsinešti maistą prie televizoriaus. Tačiau jis nemėgo, kai televizija nepaiso programos. Jis pagalvojo apie Emanuelį, kuris nebuvo toks kantrus ir tai jį privertė nusijuokti. Emanuelis, vis dar degdamas pykčiu, įžengė į kambarį, kuriame sėdėjo Deividas. Jis nekreipė į jį dėmesio, nes spoksojo į televizorių. Emanuelis pabandė paslėpti savo pyktį ir gana linksmai paklausė.

2015-09-16Neviltis

Pijus Makselis/ Saulė pamažu dingsta už horizonto ir jis tyliai stebi kiekvieną pradingstantį spindulį. Priešais pastatyta žvakė su kiekvienu atodūsiu pamažu lydosi, menksta ir gęsta. Vyras bando pakelti ranką, bet ši tik sunkiai nudrimba. Pro kambario langą jis lėtai žvelgia, kaip pamažu miršta amžinoji saulė. Galiausiai ištiesia rankas, kojas ir nuleidžia galvą. Vyrą apgaubia juoduma. -...Rezultatai, panele,- mokytojas žvilgtelėjo į lapą ir nutaisė miną, Anai išduodančią jos lemtį,- neigiami. Ji pažvelgė į mokytoją iš klasės galo. Staiga ji supyko, akys pritvinko ašarų.

2015-05-20Vargdieniai

Pijus Makselis/ Galbūt ta universiteto salė buvo skirta posėdžiams. Galbūt ją naudojo šventėms, tačiau dabar ten bruzdėjo įvairiausi žmonės, besistebintys keisčiausiomis knygomis – kai kurios apdegę, kitos pripildytos komentarų, kurių neperskaitytum, tačiau viena, nors kitiems neįdomi, man užkliuvo už akių. Maža, kelių šimtų puslapių storumo knygelė. Kai kurios teksto dalys užtušuotos juodu rašalu. Knygos aprašymas teigia, jog čia yra „Les Misérables“ dvyliktasis tomas, tuometinės vyriausybės smarkiai cenzūruotas. Nežinia, kas jiems nepatiko užtušuotose eilutėse, tačiau šių buvo daug.

2015-05-20Ieškomas rašytojas

Pijus Makselis/ Saugumiečiams jo reikia dėl jo tekstų – šių eilutėse kažkas glūdi. Kažkas, ko bijo tie ateiviai... Nežinau, ar pats vaikas tai supranta, bet manau, kad taip. Jis niekam neduoda skaityti, ką parašė. Kažką sukuria ir padeda į stalčių. Net jo tėvai nežino, kad jų sūnus rašytojas. Man vieną dieną pavyko įsmukti į jo kambarį ir nukniaukti kelis lapus. Vaikis rašo keista kalba. Ne lietuvių, ne anglų... abejoju, ar kas nors žemėje šneka ja. Prie jo rašinių prikabinti žemėlapiai, kur viskas taip pat nurodyta tais heroglifais. Nusprendžiau pasiimti visus jo lapus, greitai padaryti kopijas ir šias išsiųsti MI6 į Londoną.

2015-04-29Mūšis, kurio nebuvo

Lukas Mackevičius/ Eriką pamatė stovintį eilėje. Pasisveikinęs Tomas pradėjo kalbą apie atostogas. Besišnekučiuodami priėjo prie bilietų kasos ir netrukus jau straksėjo laiptais į nurodytą salę. Joje praleido pustrečios valandos. Išeidami jie buvo labai patenkinti filmu. Pasižiurėjęs filmą Tomas ėmė svajoti. Jis norėjo patekti į tokią šalį, kur gyvena drakonai, goblinai ir kiti fantastiniai padarai. Kitą dieną jis susapnavo, kad dalyvauja įvairiuose mūšiuose su įvairiais padarais ir skraido su drakonais. Visa tai papasakojo Erikui, kuris pasisiūlė pagal jo sapną parašyti istoriją.

2015-04-15Voratinklis

Lukas Mackevičius/ Senos, apdriskusios knygos. Piteris jas įnirtingai vartė ir tarp jų ieškojo kompaktinio disko. Tai buvo trečio aukšto palėpė, o joje milžiniška senų knygų lentyna. Aplinkui mėtėsi seni, apdulkėję ir niekam nereikalingi daiktai. Lubos apaugusios voratinkliais, o sienos jau smarkiai pelijo. Ant vieno voratinklio tūnojo vos įžiūrimas voras. Staiga pačiame kampe Piteris pamatė voką. Nedelsiant pačiupęs jį ėmė apžiūrinėti. Voke buvo jo ieškomas kompaktinis diskas. Jis džiaugėsi, kad pagaliau galės įsirašyti filmą, kurį jau seniai rekomendavo draugas. Bet jo džiaugsmą nutraukė laiptų traškėjimas...

2015-02-04Laukimas

Tėja Juozapavičiūtė/ Kaip Emilijus norėjo atsidurti savo kaimynės Dovilės vietoje... Jos mama ir ji pati turi ką valgyti. Ir jos tėtis gyvena su ja, o ne su pasileidėle, vagile ir girtuokle. Ji naktimis nešąla. Turi žaisliukų. Tiesa, Dovilė jam yra atidavusi savo mėlyną kamuolį su pilkšvais taškeliais. Tai – vienintelis berniuko žaislas. Emilijus nenorėjo, kad mama grįžtų namo. Jam skaudu kiekvieną dieną matyti jos nuvargusias akis, blyškų veidą. Jam nesmagu ir dėl mamos nešamo valgio. Ką ji pati valgo!? Kai berniukas bando jai atiduoti nors gabalėlį duonos, ji šypteli ir taria - „ Valgyk pats, aš nealkana...“

2014-10-21Mintys

Tėja Juozapavičiūtė/ Pro šalį lekia automobiliai. Senutė Gražina žvalgosi aplink stotelę. ,,Štai keliu atšokuoja ta mieloji mergaitė Rūta, mano kaimynės dukrelė. O tas berniukas iš Karoliniškių rajono tikras padauža. Jis užvakar apmėtė mano draugės sodelį akmenėliais. Antai eina ir ponia Ona su savo pudeliu. Įdomu, kada ji nuves šunelį į kirpyklą? Vargšelis pro tas garbanas tikriausiai nieko nemato...“ Gražina lipa į ką tik atvažiavusį autobusą. Staiga jos vos nepargriauna Tomas. Bandydamas įsisprausti tarp žmonių prie talonėlų žymėjimo aparato tik suburba - „Atsiprašau“.

2014-09-26Pabėgimas

Pijus Makselis/ O dieve, gal ir ne tokia gera mintis buvo pabėgti iš namų vakare, kelio aš visiškai neberandu, saulė lyg šaipydamasi iš manęs pasislėpė, o kelias yra vos vos apšviestas blukios mėnesienos. Tikėkimės geriausio. Nemėgstu prisipažinti, bet aš... aš pasiklydau. Net ir mėnulis nepadeda, o šios plačios miško aikštės aš per visą trumpą savo gyvenimą nesu matęs... O ir atmintis išbluko, nors atrodė taip paprasta, keli posūkiai ten ir ten, ir viskas, jau galima užuosti lauke šiltą močiutės pyragą. O dabar aš net neprisimenu kelio atgal... Aplink mane šnara dievaižin kokie garsai, medžiai, krūmai, akmenys, vorai ir musės lyg žiūri į mane šlykštulio pilnomis akimis...

2014-04-18Įvairių žmonių namas

Greta Gudauskaitė/ Vidury miesto, laikraščiais ir knygų antraštėmis apklijuotame name, gyvena žmonės. Bet ne šiaip sau kokie: rašytojas, poetas ir dailininkė. Ir kiekvieną rytą jie diskutuoja apie knygas, rašymą ar dažų potepius. Poetas, kaip pats lyriškiausias žmogus visame name, kitiems užkaičia kavos, sau arbatos ir padaro sumuštinukų. O jau susėdus prie stalo, užverda kalbos. Rašytoja prakalbo, kokiu tiražu bus leidžiamos jo knygos, dailininkė tapė ore, o poetas prasitarė, kad jam kūrybos krizė. Visi liko nuščiuvę: „Kaip dėdei Erlickui kūrybos krizė?“ - Va taip va, - atsiduso vaikų ypač mėgiamas rašytojas. Ką dabar daryti? - sudejavo.
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media