Rašau ir tobulėju

Lėja Giruckaitė

Sofija buvo žinoma visame pasaulyje. Jos plakatai puošdavo daugiabučių sienas, plati šypsena atsirasdavo ant kiekvieno žurnalo viršelio. Grakšti, sportiška ir maloni, ji buvo tobula. Tačiau viskam gyvenime ateina galas. Pačiame jėgų žydėjime, pasiekusi viską, ji mirė. Sofija ir vėl atsirado žurnalų viršeliuose. Antraštės skelbė apie heroino žalą ir kvepėjo skandalu. Po kiek laiko viskas nutilo, Sofija liko tik dar viena olimpinė čempionė. Seni medaliai kėlė sielvartą artimiesiems, todėl nukeliavo į šiukšlyną.

Sąvartynas. Vienintelė vieta pasaulyje, kur tikėtumeisi rasti visko. Daugybė žmonių susirinkdavo ten kasdien. Pajuodusiais, kibiais pirštais tarsi šakėmis jie kasdavo ir kasdavo šiukšles. Suradę metalo gabalėlį, mesdavo į krūvą. Vaikai, suaugę, senoliai, visi susimaišę į vieną be sustojimo judančių galūnių krūvą.

Tai buvo Belos kasdienybė. Jau auštant ji išeidavo dirbti į sąvartyną. Kartais surasdavo kelis metalo gabaliukus, tačiau dažniausiai iškapstydavo vaikų drabužius. Nusidėvėję ar suplyšę, jie visi tiko Belai. Kiekvieną vakarą naujais apdarais ji papuošdavo savo aptriušusias lėles. Susodindavo jas palei seną plytų sieną. Atsistojusi priešais nusilenkdavo. Tuomet šokdavo. Keldavo kojas, sukdavosi ir nuolat juokėsi. Tamsūs plaukai niekaip negalėjo paslėpti šypsenos, kuri tarsi saulė švytėjo ant jos tamsios odos.

Taip būdavo visąlaik, kol vieną dieną atėjo jie. Kostiumuoti vyrai, vienas su kažkokia nemetyta lazda, kitas su didžiule juoda mirksinčia dėže. Amžinai raukydami nosis jie keliavo šiukšlėmis nusėtu taku link atliekose besikapstančių žmonių. Belai jie priminė žuvis, ką tik išmestas į krantą. Priėję prie jos močiutės jie prašė papasakoti apie sunkų gyvenimą, vargus. ,,Būtų nuostabu, jeigu galėtumėte paverkti prieš kamerą'', kalbėjo vienas. Bela, slėpdamasi už sesers kojų, stebėjo, kaip močiutė, išvadina vyrą nepraustaburniu ir išvaro. Juos nusivijo garsus, pašaipus juokas.

Bela, kaip įprastai, pasuko link plytų sienos. Ji dar spėjo išgirsti automobilio riaumojimą, o tada viskas nutilo. Mergaitė pažvelgė į savo lėles. Vienaakės, apiplyšušiais drabužiais jos vis tiek kėlė norą šypsotis.

 -Šiandien Lizos gimtadienis,- Bela švelniai suėmė nedidelę lėlę mėlyna suknele,- manau, reikėtų dovanos,- ir priglaudė delnus prie lėlės galvos. Tada šypsodamasi pažvelgė į kitas lėles. Ji meiliai pasodino Lizą atgal ir pasuko link sąvartyno.

Močiutė vis dar vaizdavo kostiumuočius, išpūsdama akis ir kraipydama galvą. Bela tyliai priėjo prie jos ir pradėjo kapstytis po nedidelę duobę. Ji rado daugybę dar gana gerų daiktų, tačiau niekas neatrodė tinkama dovana. Kiekvienas daiktas krisdavo į krūvą šalia jos, kol ši taip išaugo, jog uždengė saulės šviesą. Tik tada Bela pakėlė galvą ir suprato, kad jau artėja vakaras. Mergaitė kapstėsi toliau, beviltiškai stengdamasi surasti dovaną Lizai. Šansai ją atrasti menko.

Netikėtai kažkas blykstelėjo ir Bela sustingo. Pasilenkusi ji nuėmė popieriaus skiautę ir pamatė nuostabų dalyką. Medalį. Ir ne vieną. Mažiausiai penkis, o kiekvienas jų blizgėjo ryškia aukso spalva. Kurį laiką mergaitė apžiūrinėjo juos, o akys blizgėjo lygiai taip pat kaip ir medaliai saulės šviesoje. Pajutusi šalto oro gūsį ji atsistojo. Medalius kruopščiai suvyniojo į purviną palaidinukę ir nuskubėjo prie plytų sienos. Radinį uždengė senu apklotu ir atsistojo priešais lėles.

-Dabar pasirodys Bela!- po šūksnio ji pradėjo šokti. Šįkart stengėsi labiau nei įprastai. Kojas kėlė aukščiau, sukosi greičiau ir šypsojosi plačiau. Galiausiai pailsusi sustojo ir nusilenkė. Prakaitas žliaugė jos kakta, o veidą puošė plati šypsena.

-O dabar norėčiau jus apdovanoti,- mergaitė iš po apkloto ištraukė medalius ir jais apkarstė lėles,- už drąsą, draugiškumą, supratingumą skelbiu jus nugalėtojomis,- Bela atsitraukė ir pažvelgė į savo darbą. Jai rodėsi, kad lėlės nusišypsojo.

-Nufilmuota,- ji išgirdo šnabždesį ir net pašoko. Už savęs pamatė tą patį kostiumuotį ir kitą, su kamera. Tačiau šįkart jų kojos smego šiukšlių krūvoje, akys buvo išvirtusios iš nuostabos, o burnos šiek tiek pravertos. Kostiumuotis, sutikęs mergaitės žvilgsnį, nuleido akis.

Saulė jau buvo beveik nusileidusi. Spindulių paliesti paskutinį kartą žybtelėjo medaliai.

/Tekstas sukurtas LVJC Kūrybos studijoje, vad. E.Straigytė/