Rašau ir tobulėju

Greta Gudauskaitė

Parduotuvėje išparduodami keramikos dirbiniai. Daugelis spiečiasi prie didesnių daiktų, kaip antai vazonai. Juk pavasaris. O štai prie nedidelės ir ne itin išvaizdžios lentynos stovi šviesiaplaukė mergina. Balta jos oda blizga tarp šviesų. Ji liūdnai apžiūrinėja nedidelę žvakidę, ir pardavėjui paklausus „Kuo galiu padėti?“, beviltiškai padeda ją ir žvilgtelėjusi migdolinėmis akimis tepasako:

- Nupirkite mano kūrybos daiktą.

Merginai išėjus, pardavėjas tęsė darbą jau kiek liūdnokas. Neilgai trukus, atėjo šeimyna su mažyliais, ir žinoma, žmonos po parduotuves tampomas vyras. Dviejų vaikų mama susidomėjo ruda, glazūruota žvakide, ta pačia, kuria niekas kitas nesidomi. Kaip  mėgsta dauguma pardavėjų, ir mūsiškis neatsispyrė pagundai įsitraukti į šeimos apmąstymus apie žvakidę. Pirkėja mano, kad tai puiki interjero detalė, bet vaikai sudaužys. O pardavėjas įnirtingai tikina, jog padėjus aukščiau, viskas bus gerai, žvakė puoš namus. Ir jis gaus pagyrimą už puikiai atliktą darbą. Tik apie pagyrimą jis tylėjo.

O rytoj, vėl pamatęs keramikę, mindžikuojančią prie savo kūrinio, jis prisimins. Prisimins jos prašymą ir pats nupirks dirbinį. Pabėgs iš darbo vietos, pasigaus ją prekybos centro vidury ir ištiesęs ranką parodys žvakidę. Autorė įžvalgiomis akimis pažiūrės ir, pripuolusi prie pardavėjo, apgaubs jį molio kvapu.

/Tekstas sukurtas Jaunųjų žurnalistų klube, vad. E.Straigytė/