2023 m. birželio 6 d., Antradienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Stanislovas Balčiūnas: Tiesos troškimas genuose užkoduotas

2023-03-14
 
Stanislovas Balčiūnas,
LŽS narys
Ką tik iš spaustuvės gavau savo naują knygą „Tiesos troškimas genuose užkoduotas", Joje skaitytojams pateikiau, mano nuomone, tik didžiausius ir skaniausius trupinius iš savo biografijos, apmąstymus apie rašytojo, ypač žurnalisto darbo ypatumus, nes su daug kuo teko bendrauti. Pateikiu ir dalelę savo penkiasdešimties metų kūrybinio darbo Lietuvos spaudoje vaisių, kurie gali būti įdomūs ne tik asmeniniai praeities prisiminimai, bet ir išliko aktualūs šiandien jau vien todėl, kad mokytumėmės iš istorijos, tėvų ir brolių patirties atkuriant Nepriklausomybę, kuriai ypač didelį dėmesį skyriau beveik keturis dešimtmečius dirbdamas „Švyturio" žurnalo redakcijoje ir vėliau, kai pats buvau „Lietuvos švyturio" žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi ir leidėju.
Per savo solidų amžių nuo karo metų, nes gimiau vokietmečiu, vaikystė išliko atmintyje apie dūmais, paraku ir krauju persisotinusį pokarį, o mokykliniai metai įspūdingai pasotinti išgyvenimais per rusiškąją okupaciją, kurią labai vaizdžiai savo prisiminimuose nupiešė buvęs mūsų kraštietis Vytautas Mikučionis, kaip per Gailiešionių kaimą po karo grįžo rusų kareiviai ir išbadėję prašė pavalgyti. „Matuška, očen vkūsnaja vaša kaša" (liet. „Motynėle, labai skani jūsų košė"), - gyrė ruselis šaukštu iškabinęs dubenėlį sviesto, net nesulaukęs, kol išvirs bulvės. Panašūs papasakoti mūsų senolių gyvenimo patirties epizodai, o jų - daugybė, ne vieną kartą pateko į mano rašinius, verčia plačiau apmąstyti mūsų gyvenimą, likimą ir net tai, kokia tauta mus norėjo vesti į komunizmą, kurios paprasti žmonės dar net sviesto nebuvo matę. O karas Ukrainoje dar daugiau panašių faktų papylė apie okupantus.
Mano gimtojo krašto Užpalių istorija, pasak mokslininkų, gali siekti net keletą šimtmečių prieš mūsų erą, tačiau rašytiniuose šaltiniuose Užpaliai paminėti 1233 m., prieš 790 metų, o 1792 m. gavo Magdeburgo teises. Užpaliai - ypatingas sėlių kraštas, vietovė, daug kartų lėmusi visos Lietuvos likimą, ypač Livonijos ordino antpuolių laikotarpiu. Šio krašto istoriją rinko ir puoselėjo viltį išleisti knygą garsus praėjusio šimtmečio šio krašto archeologas, Utenos kraštotyros muziejaus įkūrėjas Antanas Namikas. Deja, beveik visi jo rankraščiai pražuvo karo metais.
Savo krašto istorija mane plačiau pasidomėti pirmiausia paskatino žurnalisto profesijos ypatumai, amžinoji gimtinės, artimų kraštiečių likimų ir bendrystės trauka. Gal todėl nei Užpalių seniūnui Vytui Jurkai, nei „Versmės" leidyklos vadovui Petrui Jonušui neteko ilgai įkalbinėti, kad imčiausi grandiozinio, atsakingo darbo: parengti dviejų tomų net daugiau nei dviejų tūkstančių puslapių apimties monografiją „Užpaliai".
Neatsitiktinai pasirinkau šios monografijos koncepciją - remtis ne tiek archyvuose sukauptais dokumentais, bet ypatingą dėmesį skirti kraštotyrininkų surinktai medžiagai, papildant ją dar gyvenančių šio krašto ilgaamžių atsiminimais, jų namuose, senovinėse komodose saugomais dokumentais, nuotraukomis. Archyvuose sukaupta medžiaga bet kuriuo metu gali būti parengta spaudai ir, matyt, galima būtų išleisti net keletą Užpalių istorijos tomų, tačiau „Už palių" laikraštis kiekvieną mėnesį pranešdavo apie Anapilin išėjusius Užpalių senolius, kurie amžinybėn išsineša ir išmintį, ir atsiminimus. Taigi, žurnalistinės išminties sėmiausi ne iš vadovėlių, ne universiteto auditorijose, o iš mūsų tautos kasdieninės patirties. O mano profesijos mokytojais buvo vyresnieji kolegos, pradedant žurnalistais Algimantu Semaška, Vilhelmu Chadzevičiumi, Algimantu Jazdausku, Viktoru Liubomiru Žeimantu, Česlovu Juršėnu, Juozu Baušiu ir baigiant rašytojais Ramūnu Klimu, Ričardu Gaveliu, Vytautu Misevičiumi, Vytautu Petkevičiumi, Algimantu Zurba ir daugybe kitų, kuriuos susitikau, su kuriais bendravau visus penkiasdešimt darbo spaudoje metų. Tiesą sakant, nedaug ko jie mane ir mokė, mokiausi pats, skaitydamas jų kūrybą ir galvodamas, kodėl jie taip parašė. Taip mokiausi ir iš Juozo Baltušio ir iš Petro Cvirkos, bet eilėraščių taip gražiai rašyti neišmokau nei iš Pauliaus Širvio, nei iš Justino Marcinkevičiaus. Jie turi kažkokią paslaptį, o aš negaliu rasti rakto nuo tų paslapčių durų... Ne kiekvienam tai lemta, kitaip visi būtume labai panašūs.
Reziumuojant, galiu pasakyti, kad knygoje „Tiesos troškimas genuose užkoduotas" turinys, sudėtas ant autobiografinio pamato, kuris subrendo iš gimtinės grožio ir istorijos, aukštaičių tradicijų ir išminties pamokų. Ši rinktinė sudaryta iš per penkiasdešimt žurnalisto darbo metų, subrandintos rašytojo ir žurnalisto darbo patirties, žurnaluose ir knygose spausdintų ir dar niekur neskelbtų kūrinių, atspindinčių tautos sąžinės, tiesos ir laisvės troškimo, vilčių ir siekių, rūpesčių ir pergalių, iškristalizuota svarbiausia mintis - Lietuviai, nepamirškit Lietuvos...
Taigi, kas mano genuose užkoduota, ko išmokau iš savo kraštiečių ir buvusių kolegų, bent dalelė tos kūrybos sudėta į šią knygą.
LEIDĖJŲ ŽODIS
Knygoje „Tiesos troškimas genuose užkoduotas" sudėtos rašytojo ir žurnalisto kūrybos atodangos, skirtos lietuvių tautos darbams, viltims, problemoms, iškilių žmonių likimams XX amžiaus antrojoje pusėje ir jau atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje. Tai autobiografiniu pamatu per penkiasdešimt metų Stanislovo Balčiūno parašytų publicistikos kūrinių rinktinė.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2023-03-14 10:42
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media