Žurnalistų kūryba

Jonas Endrijaitis

(g. 1955 01 07, Smalininkų mieste, Jurbarko rajone) 

LŽS narys, meno kūrėjas. Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narys 

1961–1972 mokėsi Lazdijų vidurinėje mokykloje, 1972–1977 studijavo VPI lietuvių kalbos ir literatūros specialybę, 2007 baigė VPU Pedagogikos ir psichologijos fakultete Edukologijos katedroje švietimo kokybės vadybos magistrantūrą. Vadovavo Kaišiadorių rajono, Vilniaus rajono mokykloms, Vilniaus rašytojų memorialiniam muziejui, leidybos firmai „Jandrija“, Vilniaus vaikų ir jaunimo klubui „Kregždutė“. Dirbo vyr. redaktorium žurnaluose „Aplink pasaulį“, „Žemėtvarka ir melioracija“, vedančiuoju redaktorium laikraštyje „Monitorius“.

Išleido dvylika eilėraščių knygų suaugusiems ir vaikams, romaną „Nemunas kaltės nenuplauna“, publicistikos knygą „Krepšinis – mano gyvenimas“ (kartu su Rimantu Endrijaičiu).

Apdovanotas Jono Aisčio literatūros premija už poezijos rinktinę „Lietaus raitelis“ (2009), Anzelmo Matučio premija už eilėraščių knygą vaikams „Viešnagė Vorynėje“ (2019). Bardas, sukūręs žodžius ir muziką dešimčiai dainų, kurias atlieka kūrybos vakaruose, pats groja gitara.

Eilėraščio augimas

Iš kūdikio sapnų lakių,
Vaitojant pūgai graudžiai,
Iš motinos delnų jaukių,
Kurie lig šiolei glaudžia,
Iš kvapo duonos alkanam,
Kai tėvas riekę tiesė,
Iš ilgesio mylėt jaunam,
Kurt meilės laužą dviese,
Iš meilės degančios aistros
Gyvenimo malūnuos,
Kančios vienatvėje budrios,
Kai alinamas kūnas,
Iš skausmo stojančios širdies,
Kada žvaigždė tik draugė,
Iš paskutinio kart „sudie“

Eilėraštis išauga.

Lietaus raitelis

Miškai atšiaurūs, neįžengiami.
Mėnuo, išbalintas šviesos ledynų.
Po dinozaurų buvome pirmi
Ateiviai su ugnim brūzgynuos....

Lyg debesys keliavo naktimis

Per lietų neįvardintos mūs gentys.
Kare už būvį buvome pirmi –

Medžioję, arę, mokęsi gyventi.

Daug vyrų žuvo kovoje su mamutu,
Kad moterys, vaikai badu nemirtų.
Ir kas išliko netekties metu,
Lietuvoje likimo žirgus girdo.

Ir neša ainius šimtmečių žirgai
Per sapno pievas ir miškus gauruotus.
Nuo dinozaurų riksmo apkurtai,
Bet genuose – ateivių ugnys duotos.

Kol degs ugnis krūtinėj – Lietuva,
Kol savo moterį, vaikus mylėsi,
Įvardinta gentis išliks gyva,
Lig pat mirties ir tu joje budėsi.

Jau tūkstantmetį esam savimi –

Įvardinti, kentėję, o išlikę.
Ir Lietuvą mes mylim širdimi,
Įpintą į genčių vainiką.

Lopšinė Lietuvos naktim aidės,
Kol gyvas iš lietuvių bus bent vienas,
Ateivio genuose kalba budės,
Apsaugos tūkstantmečio sienas.

 
Vilnius, vakaras ir aš

Vilnius baltarūbis lyg gimimo dieną,
Kai nuo Tauro kalno juo gėriuos ilgai.
Viršum bokštų kyla šerkšno mėnesiena,
Atminty sugrįžta gentys ir draugai...

Vakaro romanas perskaitytas, aiškus.
Pragyventi metai – židiny širdies.
Kol skaitau nuo kalno Gedimino laiškus,
Lyg šagrenės oda amžius sutrumpės.

Kai po dulkių klodu slėpsis sielos mūsų,
Ir Neris šešėlius meilės nusineš,
Šventaragio slėny lyg papėdėj mūzų –

Apšerkšnijęs Vilnius, vakaras ir aš.

Meilės pyragas

Su razinom, jas mėgau laupyti.
Vilniaus naktį, mėnulį lyg ragą,
Žvaigždėmis prašuoliuojantį Vytį...

Ten, Žvėryne, paklydo jaunystė,
Bučinys pirmas dar neatšalo.
Gimė sūnūs, prausei juos ir vystei,
Bet kvepėjo pyragas ant stalo.

Taip tik moteris gali mylėti –

Iš genties ir iš Dievo jai duota.
Skuba metai lyg Vyčiai žvaigždėti,
Pražilai mūs kepėja, paguoda.

Kai anūkas ant kelių jau šneka,
Tavo akys nežemiškai švyti.
Lyg šventoji raikai mums pyragą
Su razinom. Jas maga laupyti.

Paskutinė rudens šventė

(Užrašas stalo kalendoriaus lapelyje)

Paskutinė rudens šventė. Ko nerimsti, mylimoji?
Greit žiema iš savo skreito gausiai pabarstys snaiges.
Mes žydėjom su jurginais vasaros ir meilės rojuj,
Kol šalna nukando žiedus, niekas jų nepasiges.

Gervių trikampis nutolsta. Ką sapnuoji, meile mano?
Jau pirma pūga už lango, tarsi vilkas kauks šiaurys.
Mes iš rudenio atėjom, kad žiemoj apsigyventum,
Išaugintais tavo astrais kvepia šiltas kambarys.

Sielose ruduo palieka. Be tavęs man liūdna būtų.
Mylima, dar vieną žiemą pragyvensime šalia.
Už langų lauželis gruodžio, baltos žiežirbos ant rūtų.–

Paskutinė rudens šventė su savąja pusele.

Raktas po slenksčiu

Tau atversiu langą iš rudens į žiemą,
Kada Vilniaus liepos nusimes lapus,
Piliarožėms žydint, švies vaikystės kiemas,
Kai burkuos balandžiai, meilė mūs nubus.

Tau sukursiu giesmę be gaidų ir žodžių,
Iš drugelių dvelksmo, sielos virpesių,
Pragyventų metų, kai gražus atrodžiau,
Toj giesmėj, mieloji, tikras tau esu.

Tau išbursiu sapną iš aistros ir žiedo
Praeities, kurioj mes liksime jauni.
Ten patirtą lietų volungė apgieda
Ir dėl šito sapno žemėj gyveni.

Tau statysiu namą su svajonių bokštu
Iš rudens į žiemą ligi paryčių.
Kai sunku ar liūdna, tiktai vieno trokštu –

Nepalik, pareiki – raktas po slenksčiu...

Horizonte

Horizonte švies Vakarė –

Prosenis ten jaučiais aria.

Jaučių nugaros garuoja –

Kyla rūkas virš šilojų.

Horizonte švies Aušrinė –

Ten senolės mirko liną,
Audžia moterys drobulę,
Vyrai rugį duonai kulia.

Horizonte švies saulelė,
Prie darbų šeimyną kelia,
Karves melš, pils pieno mamos,
Kad vaikai užmigtų ramūs.

Horizonte švies mėnulis,
Ten gentis po kryžiais guli.
Gims vaikai, lyg bičių spiečius
Lėks žiūrėti, kas ten šviečia.

Vieta

Sužibus danguje Vakarei,
Kažko graudu tau pasidarė.
Ant skruosto ašara prabunda,
Prisimenant gentainių tuntą.

Prie stalo glaudžias suolas senas –

Tėvus, dėdes, tetas dar mena.
Stebėjai vaikas juos nedrąsiai,
Užtraukus dainą, lempos geso.

Tik neilgai ta šventė tęsės,
Su metais tolo broliai, sesės.
Tėvams išėjus, skausmas plikas...
Genties daina širdy išliko.

Kai sužiba žvaigždė Vakarė,
Sapne – savi, duris pradarę.
Gausi gentis prie stalo sėda.
Tarp jų turi tau skirtą vietą.