2020 m. rugpjucio 12 d., Treciadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Povilas Sigitas Krivickas: Miniatiūros iš natūros

2020-06-08
 
Povilas Sigitas Krivickas

Povilas Sigitas Krivickas

 

Miniatiūros iš natūros

 

Povilas Sigitas Krivickas

 

KAIP TAPAU JUOZO BALTUŠIO JUOKDARIU

 

     Jaučiuosi labai pagerbtas, kad patekau į literatūros klasiko Juozo Baltušio dienoraštį. O buvo taip... Bet geriau suteikti žodį pačiam memuarų autoriui:

     Liepos 10. Penktadienis [1987] Vilniuje. Atvyko Povilas Zulonas, atvežė kaimiškų skilandžių, pagal mūsų susitarimą. Pasakė skaitęs „Literatūroje ir mene" labai negražų aprašymą mūsų susitikimo Kupiškyje, kai nuvykau tenai su dailininku V. K. Jonynu į 600-jį Kupiškio etnografinio liaudies teatro spektaklį š. m. gegužės 20-tą. Nebuvau dar skaitęs, taigi stvėriau laikraštį. O tenai kažkokios Barboros Oraitės surašyti štai kokie dalykai (pastoviame laikraščio skyriuje „Septynios dienos"): „Tegyvuoja svečių ir šeimininkų mandagumas! Taip rašau, grįžusi iš 600-tojo etnografinio liaudies teatro spektaklio. Net gerbiamas liaudies rašytojas J. Baltušis, garbės svečio teisėmis užlipęs ant pakylos, dėkojo ne „Šienpjovių dainos" vaidintojams, o valdžios atstovams už tai, kad „sėdėjo ir žiūrėjo", kad pavežiojo po rajoną, aprodė ir supažindino (be abejo, pagyrimo vertas svetingumas). Pritrūko mandagumo ir tiems, kurie, kultūros skyriaus vardu įteikinėdami garbės raštus, scenoje sukėlė tikrą sumaištį. Nuoširdžiausias čia buvo tėviškės aplankyti iš užsienio atkakęs dailininkas V. Jonynas. Buvo neaišku: spektaklis svečių proga, ar - atvirkščiai. Ypač kai svečiai scenoje ėmė fotografuotis, atsakinėti radijo korespondentams, linkčiodami pabiriems plojimams... arba kai jie (tik ne liaudies aktoriai) buvo perjuosti jubiliejine juosta. Tų moteryčių ir dėduliukų, sukvietusių į savo jubiliejinį renginį, ir buvo labiausiai gaila. Argi tiek tevertos jų pastangos!"

     Taigi šitaip. Perskaičiau, apstulbau. Viskas čia apversta aukštyn kojom, viskas sumeluota, iškreipta, išpurvinta."

     Po ilgokos dvigubos citatos - Juozo Baltušio bei savaitraščio korespondentės - atmintyje iškyla anaiptol ne taikus rašytojo būdas. Pyktelėjęs jis galėjo ir skaudokai gelti, net apskųsti aukštajai valdžiai. Menasi, kaip jis liko nepatenkintas, jog kažkoks Horacijus Drapakas šaiposi iš jaunų rašytojų, išleidusių pirmąją knygą, nes taip esą galima išvis atimti ūpą rašyti. Kaunietiško "Nemuno" jaunystės laikais linksmasis išgalvotas arba virtualusis, kaip šiandien sakytume, pokštininkas Horacijus Drapakas smagiai traukdavo per dantį anuometinius menininkų nuklydimus ar nusišnekėjimus. Jį palaikęs tikru gyvu darbuotoju, Juozas Baltušis už "nederamus juokus" išbarė nemuniečius. Tačiau tęskime literatūros klasiko dienoraštyje išlietą nepasitenkinimą dėl Kupiškio etnografinio liaudies teatro spektaklio aprašymo:

     Paskambinau į „Literatūrą ir meną": redaktorius A. Drilinga išvykęs atostogų, atsiliepė jo pavaduotojas Krivickas. Kritines mano pastabas priėmė, sakė, ateityje panašių dalykų nebebus, tačiau Barboros Oraitės asmens ir tikrosios pavardės bei vardo taip ir neištarė. Girdi, tai „jauna laikraščio viešnia, žurnalistė, pradedanti..." Juokdarys tas Krivickas. Jeigu, žinoma, ne daugiau. Pamazgas prieš mane atspausdinęs, neištenka drąsos pasakyti tiesą. O tiesa yra tokia: straipsnį parašė Rūta Noreikaitė (Justo Paleckio anūkė), žurnalistė, pasirašinėjanti visokiausiomis slapyvardėmis, Oginskaitės ir kitokiomis, ir niekuomet apie nieką neparašiusi nė vienos palankios eilutės."

     Čia knygos „Su kuo valgyta druska" autorius jau gerokai persūdė sakydamas, kad Rūta Oginskaitė nėra parašiusi „nė vienos palankios eilutės". Dirbant „Literatūros ir meno" redakcijoje ir vėliau, teko matyti šios kolegės gražų kūrybinį augimą. Jos spektaklių recenzijų dėka įgavo pasitikėjimo savo kūrybinėmis jėgomis ne vienas aktorius, režisierius, dramaturgas. Bet Juozas Baltušis anuomet varė savo: „ Mačiau ją minėto spektaklio metu, atvykęs į jį kartu su V. K. Jonynu, nuoširdžiai ir iš anksto šio teatro kolektyvo pakviesti. Kalbėjau iš scenos ne garbės svečio teisėmis, kaip rašo Oraitė, o kaip šito teatro kolektyvo garbės narys (ir Kupiškio rajono garbės pilietis), pirmiausia pasveikinau spektaklio atlikėjus, padėkojau iš visos širdies, palinkėjau naujų laimėjimų ir viso kito. (...) Nemaniau ir dabar nemanau, kad padėkodamas žmonėms, kurie tikrai verti padėkos, padariau nusikaltimą ar kokį neatleistiną netaktą. Kolektyvą sveikino, jam dėkojo ir V. K. Jonynas, dar kartą viešai pasakė, kad atvyko čia svajodamas iliustruoti „Sakmę apie Juzą", ir kad jam kaip iliustratoriui būtina buvo pamatyti žmones ir vietas, kur gyveno „Sakmės" prototipas Juza. Taigi šitaip."

     Supykusio rašytojo manymu, ir apie garbės juostas žurnalistė neteisingai parašiusi: „Ir juostos mums buvo užrištos ne jubiliejinės, kaip rašo Oraitė, o vardinės, kokios priimta užrišti garbingesniems kviestiems svečiams. (Tokių juostų daugiau šimto turiu namuose surinkęs!) Taigi šitaip."

     Kaip jau buvo, taip buvo. Bet jei ne tas rašytojo pyktelėjimas, tai ir nebūčiau tapęs juokdariu, nepatekęs į jo storą 1970-1990 metais rašytą dienoraštį. „Jeigu, žinoma, ne daugiau." Deja, kai kada - taip, tenka prisipažinti, jog teisus buvo klasikas.

 

 

KAIP VOS NEUŽMUŠIAU JUOZO BALTUŠIO

    Tai buvo 1978-ųjų vasarą. 

    Automobilis riedėjo į pietus - į Dzūkiją. Juo važiavo viešnia iš Jungtinių Valstijų, „Laisvės" laikraščio redaktorė Ieva Mizarienė ir rašytojas Juozas Baltušis. Priekinėse sėdynėse - toks sutapimas: du Krivickai, ne giminės, tiesiog bendrapavardžiai, kaip apaštalai Petras ir Povilas (tokie ir buvo abiejų vardai). Pirmasis - profesionalus vairuotojas iš Vilniaus taksi parko, antrasis - korespondentas, išsiprašęs pavairuoti „Volgą" ir tuo pačiu - šių eilučių autorius.

    Tąkart Juozas Baltušis buvo puikiai nusiteikęs, prisiminė savo prieš dešimtmetį išleistą amerikietiškų įspūdžių knygą „Tėvų ir brolių takais", pašiepė pernelyg egzaltuotą - „atseit, mąstančią" literatūrą: „Rašytojų yra dvi rūšys - mąstantieji ir Baltušis."

     Pravažiavom Pirčiupius, o už jų visą kelio matomumą užstojo lėtokai riedantis sunkvežimis su priekaba.  Po kokio pusvalandžio nusibodo tįstis paskui tą lėtapėdį transportą ir kilo ūpas jį aplenkti. Taip ir ėmiau daryti tiesioje kelio atkarpoje žiūrėdamas, ar niekas priešais neatvažiuoja. Kai jau buvau susilyginęs su sunkvežimiu, pamačiau į mus dideliu greičiu atlekiantį „žiguliuką". Nei jam , nei mums nebebuvo kur dėtis... Baltušis isteriškai sušuko:

      - Jop...!  Jis mus užmuš!

      Prasilenkėme vos neužkabindami vienas kito veidrodėliais. Sustabdžiau automobilį šalikelėje. Išbalęs Baltušis pralemeno Petrui:

      -  Nebeduokit jam daugiau vairo, nes tikrai užmuš...

       Pasiekėme Savilionis. Pakilome į kalnelį, kur palaidotas JAV lietuvių rašytojas, dramaturgas, visuomenės veikėjas Rojus Mizara (1895-1997). Nuo 1913 m. gyveno JAV1919 m. baigė Miko  Petrausko muzikos mokyklą Bostone kaip chorvedys. Vėliau dirbo Čikagos kairiųjų laikraščio „Vilnis" redakcijoje, redagavo Argentinos lietuvių laikraštį „Rytojus",  niujorkietišką  laikraštį „Laisvė". Dalyvavo Lietuvių darbininkų susivienijimo veikloje,  vaidino scenos mėgėjų spektakliuose. Jo kūryba tendencinga, propaguojanti socializmo idėjas. Romanuose („Mortos Vilkienės divorsas", „Bernardo Gavelio klaida")  kritiškai vaizdavo Amerikos gyvenimą ir lietuvių imigrantų buitį. Pjesėse išjuokė išskaičiavimu paremtas vedybas, smerkė norą bet kokiomis priemonėmis pralobti. Vedė tokių pat pažiūrų Amerikoje gimusią merginą, bet vaikų jie nesusilaukė.

     Našlė parymojo prie vienišo paminklinio akmens, padėjo gėlių. Leisdamiesi nuo Savilionių kalnelio, ėjome pro senokai nupjautų javų lauką. Juozas Baltušis pakėlė nuo ražienų įmirkusių šiaudgalių pluoštą ir, jį kratydamas, piktinosi:

    - Kaip aukštai jie kirto!.. Kas palieka tokia ilgas ražienas? O ir daugelis varpų jau išbyrėję. Atgrubnagiai...

    Į Vilnių gryžome tylomis. Nebe ta buvo nuotaika. Ramiau dar ir dėl to, kad vairavo profesionalas, o ne korespondentas.

 

KAIP JUOZAS BALTUŠIS PASIGEDO „GAIDŽIO UŽTAISO"

 

    Atmintis grimzta vis gilyn - šįkart į 1956-ųjų rudenį. Pirmosios savaitės Universitete (jis man iki šiol vienintelis, todėl rašau iš didžiosios raidės, teneįsižeidžia kiti panašiai pasivadinę). Anuomet buvo tokia mada: apie spalio vidurį vyresniųjų klasių mokleiviai, studentai buvo susodinami į sunkvežimius su skersomis lentomis kėbuluose vietoj suolų ir išdardinami į kaimą padėti kolūkiečiams sudoroti vėlyvąjį derlių - kasti bulves ir runkelius, rauti linus.

     Mes - žurnalistikos pirmasis ir antrasis kursai - atriedėjome į Gelvonų kolūkį Vilniaus krašte, per šešiolika kilometrų į vakarus nuo Širvintų. Antrokai į mus, metais jaunesnius, žiūrėjo kiek iš aukšto ir vadino fuksais (vok. Fuchs - lapė arba pirmakursio pravardė). Kad neliktume skolingi, tai vyresniuosius vadinome oberfuksais. Iš jų su mumis maloniai bendravo Nijolė Mackevičiūtė (vėliau Logminienė), Genutė Dovydaitytė, Valė Paukštelytė, Egidijus Baleišis, Česlovas Juršėnas, Balys Bučelis, Vladas Motiejūnas,  - visų neprisiminsi. Bet ypač iš antrokų išsiskyrė drąsi panelė, vardu Rita. Kas rytą, prabudusi ant šiaudų prėslo daržinėje, kur buvome apnakvydinti, Rita aukšta nata užtraukdavo: „Lietuva, Tėvyne mūsų, tu didvyrių že-e-e-meee..." Tada „Tautiška giesmė" jau buvo uždrausta viešai giedoti, o Rita ją plėšė visa gerkle, nes nieko nebijojo. Jos tėtušis, žinomas rašytojas Juozas Baltušis, aukštai sėdėjo anuometiniame valdžios olimpe, o jau ir grėsmingasis Stalinas buvo pasimiręs. Baigusi „Tautinę", Rita, aukštielninka mataruodama iškeltomis kojomis,  pagerbdavo rusų tautą savo mėgstama častuška (lietuviškai dažnute, vertimas - laisvas):

 

Кто выходит рано в поле,
Кто встречает в поле зори?
Девушка-колхозница,
Молодцу - бессонница!

Ох, недаром славится

pусская красавица-а-а...

 

(Kas išeina į laukus

Anksti rytą su aušra?

Mergužėlė - kolūkietė,

O bernelis be miegelio.

Och, ne veltui josios grožis

Viską jam aplink užgožia)

 

     Dėl tos giesmės labiausiai širsdavo vyriausias amžiumi, dalyvavęs kare ir labai raudonai idėjiškas mūsų kursiokas Vytautas Dėnas.  Tačiau vargšelis suprato, kad Ritai „įspirti" nepavyks. 

     Pabaigusi "repertuarą", Ritutė keldavosi, prausdavosi ir su visais traukdavo į laukus talkon. Kas galėjo tada žinoti, kad po daugelio metų Rita taps vyriausiojo Neringos architekto Algimanto Zavišos žmona, pagimdys dukrą dailininkę Akvilę, kurią, sulaukusią vos 29-erių, teks palaidoti tolimoje Australijoje ir ten, nutekėjus už kito vyro, pasilikti tikriausiai iki gyvenimo pabaigos.

    Tačiau grįžkime į Vilnių po dviejų dešimtmečių nuo talkos Gelvonų kolūkyje.  Taigi 1978-ųjų vasara. Rita, jau žinoma radijo ir spaudos žurnalistė, mėgusi padaužiškai vairuoti, patyrė rimtą avariją. Skilo šlaunikaulis, grėsė liūdna perspektyva - likti raišai. Tuo metu į Lietuvą po trijų emigracijos dešimtmečių buvo atvykusi žymi JAV ortopedijos profesorė Alvina Olga Šabanienė (1914-2008). Pagrindinė jos vizito priežastis - pagelbėti ekonomikos profesoriui Marijonui Gregorauskui   (1908-1995).  Jis,  automobilio partrenktas, buvo patyręs panašią šlaunikaulio traumą, kaip Rita Baltušytė.  Nesitikėdamas deramo gydymo Lietuvoje (jo tada pas mus dar ir nebuvo), profesorius parašė laišką savo kaunietiškos jaunystės draugei Alvinai Olgai Šabanienei, turėjusiai privačią praktiką Amerikoje.  Ir ką gi - pirmoji meilė nerūdyja! Profesorė Šabanienė su savo beveik dvimetrine rudaplauke asistente (kitų nepripažino) per Vieną ir Maskvą atskrido į Vilnių vos penkioms dienoms. Pagal standartinę anų laikų turistinę vizą, nes kitaip sovietiniai „demokratai" jos neįsileido.

     Jau antrą viešnagės dieną Antakalnio ligoninėje profesorė Šabanienė atliko sudėtingą operaciją - pirmąjį Lietuvoje sėkmingą klubo sąnario protezavimą. Tam ji atsigabeno ne tik patį dirbtinį sąnarį, bet ir specialų jam įtvirtinti jos pačios sukurtą cementą, dar neužpatentuotą nė Amerikoje. Paklausta, kiek gali tarnauti profesoriui Gregorauskui dirbtinis sąnarys, chirurgė atsakė, kad 10-12 metų. O kaip bus toliau? „Ilgiau jis negyvens" , - amerikietiškai tiesmukai paaiškino profesorė.

     Išgirdęs apie profesorės A. O. Sabanienės atvykimą ir operaciją, ją aplankė Juozas Baltušis ir paprašė, kad apžiūrėtų dukterį Ritą, kuri kentėjo klubo skausmus, nes vietiniai chirurgai kažką ne taip padarė. Trečią viešnagės dieną profesorė ėmėsi Ritos Baltušytės. Kiek teko girdėti, pašalino grubią metalinę kaulo jungtį, žeidusią kirkšnį. Laimingas tėtušis, atsidėkodamas profesorei, iškėlė šaunią puotą anuomet prašmatniame „Šaltinėlyje", kuris veikė Žirmūnuose.  Vaišių pabaigoje buvo pateiktas desertas - poromis „sudaiginti" karameliniai grybukai. Tačiau ar nuo vasaros šilumos, ar nuo kažko kito pytagaičiai atrodė nekaip - kažkokie patežę, sulinkę. Tada Juozas Balyušis atsistojo ir savo kiek kniaukiančiu balsu tarė:

    - Draugai! Neseniai teko lankytis Vievio paukštininkystės kombinate. Man parodė cechą, kur konvejeriu slinko nupeštos pamėlę vištelės. Direktoriaus paklausiau, kodėl jos taip liūdnai atrodo. Todėl, atsakė direktorius, kad yra be gaidžio užtaiso. Tai man ir šie grybukai panašiai matosi, kad yra be reikiamo užtaiso.

     Nuskardėjo puotos dalyvių juokas. Nežinau, ar šis epizodas yra kuriame nors iš trijų klasiko memuarinio dienoraščio storų tomų, kurių dar nespėjau visų perskaityti.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-06-08 14:42
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Autorius

2020-06-08 15:26

Atsiprašau už klaidą: Rojus Mizara mirė 1967 (o ne 1997) metais.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media