Žurnalistų kūryba

Žmonės, surinkę iš melioruojamų laukų akmenis, miestelyje išmūrijo sieną: aukštą , sunkų, akmeninį statinį. Iš stambių akmenų atmestinai sumūryta siena aplinkiniams darė slegiantį įspūdį. Nesižavėjo ja ir miestelio svečiai. 

Grėsmingas statinys buvo tvirtai įaugęs į žemę ir, matyt, dar ilgai jis toks būtų buvęs, jei ne mažas vijoklio daigelis, sumanęs išlįsti iš po sunkių pamatų... 

Patekėjusi saulė, rytmečio spinduliais apšvietusi akmeninės sienos pamatus, pamatė prie jų prigludusį augalėlį. Jis buvo gležnas, išblyškęs ir tik ką išvydęs šviesą. Saulė sušildė augalėlį ir, šiltai nusišypsojusi, tarė: „Vijokliuk, semkis mano energijos ir skubėk ruopštis aukštyn. Šią negražią sieną reikia užkloti žaliuoju audiniu." 

Vijoklis įsiklausė į saulės žodžius. Augalėlis, nužvelgęs grubią akmeninę sieną, iš lėto ėmė kilti aukštyn gležnais ūseliais ir liaunais stiebeliais apraizgydamas ją. Jis be perstojo kabinosi už akmenų ir, plėsdamasis į visas puses, klojo ant sienos žalią audinį. 

Dienos buvo ilgos, saulėtos, retsykiais palydimos šilto lietučio. Vijoklis triūsė nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro ir vasaros gale jis savo darbą jau buvo baigęs. Siena skendėjo žaliame vijoklio glėbyje. 

Neišvaizdus ir šalčiu dvelkiantis akmeninis statinys, uždengtas žaliuoju audiniu, susilaukė ne tik gyventojų pripažinimo, bet ir deramai įsirašė į miestelio architektūrinį ansamblį.

Dabar žmonės žavėjosi žaliuojančia siena, o saulė ir vijoklis sulaukė daug gražių žodžių už atliktą prasmingą darbą.