2020 m. rugpjucio 14 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Juozas Stasinas: Pirma ir paskutinė dvikova (7 dalis)

2020-07-11
 
Juozas Stasinas

Juozas Stasinas

Pirma ir paskutinė dvikova 
 
Juozas Stasinas
 
Tęsinys. Pradžia balandžio 13 d.
 
Vos pradėjus tirpti ledams į Pamarį sugužėdavo žvejai, apsikarstę įvairiais žūklės įrankiais. Čia pažvejoti visais laikais juos traukia įvairių rūšių žuvų gausa.
Anksčiausiai Nemuno deltoje ima neršti lydekos. Šią savo šventą pareigą jos atlieka balandžio antroje pusėje labiausiai pamėgtose užliejamose pievose, kur vanduo greičiausiai įšyla
Išplaukus ledams Skirvytėje ir Rusnėje pasirodo dideli būriai didstinčių. Dar joms nebaigus išneršti atplaukia pūgžliai. Vandenims dar labiau įšilus, gegužės pirmoje pusėje, deltos atsišakojimuose neršia starkiai, kuojos. Vandens temperatūrai pakilus iki 16 laipsnių - masiškai neršia karšis, raudės ir lynai. Rudenį ir net žiemą deltoje neršia negės ir vėgėlės. Šiose vietose neršti mėgsta sazanas, perpelė ir kitos žuvys. Nemuno deltoje ir Kuršių mariose gausu ir praeivių žuvų: ungurių, lašišų, žiobrių, upinių negių... 
Laisvalaikiu, dažniausiai šeštadieniais ar sekmadieniais, šilutiškiai išplaukdavo Šyšos upe į Nemuno deltą: vieni - pažvejoti, kiti - pailsėti. Kartais prie kurios nors kompanijos prisišliedavome ir mes, paaugliai. Kai norėdavome pažūklauti, įsipiršdavome į žvejotojų kompaniją, o jei planuodavome tik pailsėti prie vandens ir laiką praleisti draugų būrelyje, plaukdavome vieni patys irkline valtimi.
Pamario gyventojai mėgdavo pabrakonieriauti. Jie šiose vandens platybėse pasišvaistydavo ir su žeberklu, kai kurie įsigudrindavo į vandenį pamerkti ne vieną, taip vadinamą, trubicą. Ją pritvirtindavo prie kuolo ir palikdavo ilgam laikui. Toks „žvejys", palaukęs dieną kitą, nusiirdavo iki žuvų gaudyklės ir susikratydavo gausų laimikį į savo valtį. Tokia žvejyba kartais baigdavosi liūdnai: užklupdavo gamtos apsaugos inspektorius. 
Žinoma, gamtos apsaugos inspektoriai tokius „žvejus" gaudydavo, bet kur ten tokiose vandens platybėse visus juos sužiūrėsi. Būdavo, kad gamtosaugininkai vieno kito ir „nepamatydavo." Pasitaikydavo ir inspektorių bei žvejų žūties atvejų.Toks įvykis sukrėsdavo visus Šilutės ir Rusnės miestelių gyventojus.
Pokariu Nemunas, Kuršių marios ir Pamarys žmones maitino. Pasibaigus pavasario potvyniams įvairiausios žuvies čia būdavo pilni karnoliai (karnolis - didelis griovys pievoms nusausinti).
Prisipažinsiu mielam skaitytojui, kad kartą per „klaidą" ir aš Nemuno deltoje esu pagavęs pakankamai didelę žuvį. Kiek pamenu, tai buvo dviejų kilogramų lydeka. Man dar nebuvo ir dešimties, o apie žvejybą neturėjau nė „žalio" supratimo. Ta „klaida" greičiausiai buvo ne mano, bet žuvies. Nelaimėlė, matyt, susigundė paskanauti slieku, užmautu ant kabliuko, ir - griebė. Valas, pritvirtintas prie paprasčiausios lazdos, įsitempė ir aš pajutau, kad mane kažkas ėmė traukti į vandenį. Nepasimečiau: suėmęs save į rankas, kojomis įsirėmęs į čia pat esantį kelmą, pamažu ėmiau traukti tą „kažką" į krantą. Po minutės tampymosi vandens paviršiuje pasirodė lydeka ir, pamačiusi mane, dar labiau suspurdėjo. Bet aš jos jau nebepaleidau, ir vilkte išvilkau į krantą.
Atslūgus dvikovos karščiui, man pasidarė lydekos gaila. Nepasakyčiau, kad aš tuomet labai džiūgavau tokia sėkme. Ėmiau galvoti, ar jos nesugrąžinus atgal į vandenį. Bet, matyt, mano vaikiškas noras pasirodyti su įspūdinga lydeka prieš kiemo draugus ir pasidžiaugti su tėvais pirmu tokiu laimikiu, buvo stipresnis už sumanymą žuvį paleisti.
Šiandien galiu pasidžiaugti, kad nors visą gyvenimą paskyriau gamtosaugai, ir buvo didelės galimybės su bendradarbiais žvejoti bei medžioti, bet nei aistringu žveju, nei medžiotoju netapau. Gundymų būta pakankamai, bet nuo pat pirmų darbo metų pas žymųjį gamtosaugininką tuometinį Gamtos apsaugos komiteto pirmininką Viktorą Bergą prisiekiau būti ištikimu gamtos gynėju ir ekologinės kultūros vertybių puoselėtoju. Todėl meškerė ir šautuvas manęs nežavėjo. Manyčiau, kad medžioklė ir žūklė pirmiausia turi tarnauti gamtos pažinimui, gyvūnijos išsaugojimui bei kultūringam poilsiui. 
Džiaugiuosi, kad Nemuno delta bei Kuršių marios iki šių dienų išliko ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių žvejų rojumi bei turi dideles perspektyvas ekologinio turizmo plėtrai. 
Bus daugiau 
Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-07-30 12:24
 
 

Komentarai (3)

Jūsų el. paštas

Nepoetas

2020-07-16 09:40

Puiki dalis. Gaila, kad trumpoka. Lazda ir kabliukas, o koks laimikis. Šiais laikais ištisa pramonė, technologijos, prekybos centrai dirba žvejų pasauliui, tačiau ir laimikiai retesni ir žvejų emocijos blankesnės.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Tadas

2020-07-14 13:42

Talentai gimsta varge. Sėkmės

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

dainius

2020-07-13 00:11

juozai ant Tavo plunksnos užkimba vis gražesni laimikiai...Gaudyk ir toliau mūsų gyvenimo laimikius.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media