Žurnalistų kūryba

Prabėgusi šių metų vasara paliko neišdildomų įspūdžių: Ilguvos (Šakių r.) Šv. Kryžiaus Atradimo bažnytėlėje atidengta po keliais dažų sluoksniais slypėjusi XIX a. antroje pusėje nežinomo profesionalaus dailininko tapyta freska biblinių pasakojimų tema „Jėzus alyvų kalne". Šis netikėtas radinys aptiktas ant bažnyčios lubų, jis apima 10 kv. m plotą. Restauracijos ėmėsi Vilniaus dailės akademijos bakalauro studijų absolvenčių grupė, kuriai vadovavo sienų tapybos restauratorė Indrė Valkiūnienė iš restauratorių įmonės „Opus Optimum". Grupėje dirbo šešios restauravimo specialistės: jau minėta I. Valkiūnienė, Jana Grinevičiūtė-Pčalinienė, Vakarė Gilytė, Gabija Markevičiūtė, Miglė Reliūgaitė ir viešnia iš Latvijos Linda Strale. Darbus mecenavo Šakių krašto verslininkas Arūnas Tarnauskas. O freskos motyvų istorija mus veda į Jeruzalę.

BIBLINIAI PASAKOJIMAI APIE ALYVŲ KALNĄ

Alyvų kalnas (827 m aukščio) iškilęs Jeruzalės rytinėje dalyje, už Kedrono slėnio, krikščionių piligrimų lankoma vieta Izraelyje. Naujajame Testamente Alyvų kalnas siejamas su Jėzaus kančia Jeruzalėje. Ant Alyvų kalno Jėzus pranašavo miesto griūtį, nuo jo įžengė į Jeruzalę. Šio kalno šlaite esančioje Getsemanėje Kristus meldėsi po Paskutinės vakarienės, ten jį suėmė. Po prisikėlimo praėjus 40 dienų, ten Kristus pasiskelbė grįžtąs pas Dievą tėvą ir pakilo į dangų.

Alyvų kalno viršūnėje ir dabar stovi kelios bažnyčios, skirtos Jėzaus Kristaus gyvenimo įvykiams paminėti. Kalno papėdėje - Tautų bažnyčia (past. 1924 m.), už jos Getsemanės sodai ir Šv. Marijos Magdalietės rusų stačiatikių cerkvė (past. 1886 m.).

Nemažai biblinių pasakojimų veda į Alyvų kalną ar ant Alyvų kalno. Nuo jo tolumoje matosi Jeruzalė, kurioje pastatyta Dievo šventykla. Nuo Alyvų kalno ant jauno asilo Jėzus įjojo į Jeruzalę, aplankė Dievo šventyklą. Ten Jėzus pajuto pavojų, savo žūties artumą. Ir pasakė, kad už visus piktus darbus Dievas nubaus jo pražūties trokštančius vadus.

Po Paskutinės vakarienės Kristus leidosi į Alyvų kalną, naktį ruošėsi asmeninei maldai. Tik tą kartą nutiko šis tas naujo: atrodė, kad jis nenori likti vienas. Anksčiau jis dažnai pasitraukdavęs nuo žmonių ir mokinių, norėdavęs nueiti „į negyvenamą vietą" ar užkopti „į kalną". O tą kartą, kad jo mokiniai išlaikytų artimesnį santykį su juo, pasikvietė juos pasilikti šalia.

Evangelistas Morkus pasakojo: „Pasiėmęs su savimi Petrą, Jokūbą ir Joną, jis pradėjo nuogąstauti ir sielotis. Jis mokiniams skundėsi: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Pasilikite čia ir budėkite!". Taip visus mokinius jis kvietė sekti paskui save kryžiaus keliu. Mokiniai žinojo, kad Jėzus padarys galą blogiui žemėje, bet norėjo paklausti, kada tai atsitiks?

Paslaptis Jėzų lydėjo visą kelią. Jis žinojo, kad pasekėjai žemėje negalės matyti jo, kai vėl sugrįš, nes jis bus danguje. Todėl Alyvų kalne savo mokiniams Jėzus kalbėjo apie kai kuriuos įvykius žemėje, kuomet jis, kaip Karalius, valdys danguje. Kai Jėzus pakilo į Alyvų kalną, mokiniams dar rūpėjo sužinoti, kada jis vėl sugrįš į žemę ir valdys ją kaip Karalius? Apie kokius įvykius kalbėjo Jėzus?

Tos biblinės paslaptys amžių amžiais kankino Jėzaus pasekėjus. Jas įminti bandė visų laikų kūrėjai - dailininkai, poetai, dramaturgai. Paslapties motyvai atsigirdo sakralinėje dailėje, muzikoje, dramose, poezijoje. Jie jaudino ir tebejaudina žmonijos protus, verčia juos nuolat leistis į naujas paieškas. Biblinės tiesos rūpėjo ir teberūpi pasaulio filosofinei minčiai. Krikščionybės tūkstantmečiais jos atklydo pas mus, plito ir Lietuvoje. Sakraliniai Alyvų kalno motyvai pasiekė ne tik Ilguvą, jų aptiksime ir kitose mūsų krašto bažnyčiose.

PASLAPTIES KODUS PALIKO NE TIK LEONARDAS DA VINČIS

Ankstyvas rytas Ilguvos bažnyčioje. Pro siauruose languose išbraižytus kvadratėlius, lyg avilio korio vaškines akutes, iš saulėtos vasaros liepos mėnesio vaiskios padangės per liepų viršūnes į gelsvų sienų, kolonų erdvę, nuo altoriaus portalo iki vargonų balkonėlio varva medum kvepianti rytmečio šviesa. Metalinėmis pastolių stygomis ji sminga į stiprių prožektorių nutviekstą bažnyčios palubę, aukščiausius jos kampelius. Aukščiau - tik Jėzus Alyvų kalne. Ši freska atsiveria bažnytėlės palubėje.

Bažnytėlės viduje girdisi šnabždesys, ten dirbančios merginos kalbasi tyliai. Jų žingsniai šnara pastolių laiptelių vingiuose ir ištirpsta šviesioje palubėje. O ten vis ryškėjančios freskos spalvos ir visai begarsiai restauratorių teptukų potėpiai.

Reikiamą dažų spalvą iš daugybės komponentų merginos darosi pačios. Tai gan sudėtinga, nes spalva turi atitikti originalą. Stebina darbų darna, nes kiekviena restauratorė tame 10 kv. m plote turi savo vietą ir savo užduotį. Vadovė I. Valkiūnienė sako, kad kiekviena restauratorė freskoje palieka savo kodą: ir praėjus laikui bus galima atskirti, kuriame lopinėlyje ir kokiomis spalvomis ji dirbo. Kaip Leonardas da Vinčis (1452-1519) pasaulyje, taip jos paslapties kodu įsiamžins Ilguvoje. Simbolių įmantrumu mūsų laikai nenusileidžia renesansui, iš garsių Europos bažnyčių ir pilių jie atkeliauja į mūsiškes.

BAŽNYTĖLĘ PASTATĖ ILGUVOS DVARO SAVININKAI GRINCEVIČIAI

Jie ir taką į bažnytėlę ant aukšto Nemuno kranto numynė. Kai 1767 metais Veliuonos klebonas Viktorinas Aleksandras Grincevičius dvarą perleido broliui Jonui Grincevičiui, sodo gale stovėjo tik medinė koplyčia, kurioje įrengė Marijai skirtą altorių, tarp reikmenų buvo trys gėlėti arnotai, mišiolas ir naujas sidabrinis kielikas su patena. Tais pačiais 1767 metais jau paminėta nauja medinė bažnytėlė, kuri 1795 metais tapo faktiškai savarankiška, dažnai vadinta parapine, o patronato teisės priklausė dvaro savininkams Grincevičiams.

1813 metų liepos 12 dieną pirmąją Ilguvos bažnytėlę sudegino žaibas. Dvaro savininko našlė Kristina Karpytė-Grincevičienė savo lėšomis per 1813-1814 metus pastatė tokią pačią bažnytėlę, o 1814 metų spalio 23 dieną Šv. Kryžiaus Išaukštinimo titulu klebonas ją pašventino. Ši bažnytėlė išliko iki mūsų dienų. Palei statų Nemuno šlaitą bažnytėlę ir dvarą jungia sena ūksmingų medžių alėja.

Per šimtmečius bažnytėlė seno, tapo avarinės būklės. Pastaraisiais dešimtmečiais ją remontavo, nudažė, uždengė nauju stogu. Bažnytėlę tvarkė ir iš vidaus. 2021 metais specialistai atliko polichrominius tyrimus. Nustatė, kad nuo pastatymo 1814-aisiais iš vidaus ji dažyta keturis kartus. Dažų sluoksniai rodė, kad du kartus dažyta dar kol Jėzaus freskos nebuvo. Freska uždažyta mėlyna spalva apie 1970 metus. Jau vėliau atsirado antras sluoksnis gelsva spalva.

Parapijos archyve išliko 1953 metų kunigo laidotuvių nuotrauka, fotografuota iš bažnyčios gale esančio vargonų balkonėlio:joje matosi karstas ant katafalko prie altoriaus, o ant lubų aiškiai išlikęs freskos su kai kuriomis detalėmis fragmentas. Pastaraisiais metais bandyta ieškoti daugiau fotografinės medžiagos, bet kol kas jos nerasta.

Ilguvoje gyvena buvusių dvaro savininkų Grincevičių giminės palikuonė Liucija Grincevičiūtė - čia nemažai metų praleidusios „Lietuvos lakštingalos" dainininkės Beatričės Grincevičiūtės sesers duktė. Liucija mano, kad pas apylinkės žmones dar galima rasti nuotraukų, kurios papildytų bažnyčioje išlikusios freskos iliustracijos istoriją. Taip mano ir iš Ilguvos krašto kilęs kraštotyrininkas, Vilniuje gyvenantis inžinierius Jonas Vaičiūnas. Jo mamos sesuo buvus aktyvi Ilguvos parapijietė, kuri saugojusi ir nuotraukų. Dabar tos paieškos vyksta.

ILGUVOS ISTORIJĄ TYRINĖJO KULTŪROS ISTORIKAS ALBINAS VAIČIŪNAS

Ilguvos istorijos palikimu daug rūpinosi kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas (1933-2023). Jis gimė Žalgirio mūšio - liepos 15-ąją - dieną prie Ilguvos prisiglaudusiame Gegužių kaime. Kruopščiai rinko medžiagą apie Ilguvos dvarą, jo savininkus Grincevičius, bažnytėlę, apie aplinkinius kaimus, jų gyventojus. Iš užmaršties A. Vaičiūnas prikėlė gimtojo Gegužių kaimo legendą apie į karą brolius išlydėjusią Gegužėlę. Šios legendos motyvais A. Vaičiūno 65-mečiui buvo sukurta daina „Gegužiuos gegužė", kuriai muziką parašė kompozitorius Valentinas Bagdonas (1929-2009). A. Vaičiūnas surinko daug istoriografinės medžiagos apie carinės priespaudos metais lietuvybę skleidusį kraštietį daraktorių Petrą Dumčių (1858-1933), nepriklausomos Lietuvos valstybės tarybos pirmininką teisininką Stasį Šilingą (1885-1962), Lietuvos kariuomenės pirmąjį kapelioną Juozą Vyšniauską (1881-1949), Ilguvoje klebonu dirbusį Antaną Tatarę (1805-1889), susisiekimo ministrą Kazį Germaną (1897-1980) ir kt.

A.Vaičiūnas priklausė Lietuvos žurnalistų draugijai, aktyviai rašė į spaudą, rengė įvairius leidinius. Jis išleido knygeles „Kur keliauti?" (1963), „Sūduvos panemunėm" (1992), „Ilguva amžininkų atsiminimuose" (2008) ir kt. Jam skirtas leidinys „Kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas" (1998).

Ilguvos bažnytėlės kunigus A. Vaičiūnas gerai pažinojo, su jais bendraudavo, kartu organizavo renginius bažnyčioje, šventoriuje, apylinkėse. Albinas buvo susipažinęs su bažnytėlės archyvais, ten saugoma medžiaga, ja naudojosi rašydamas straipsnius. Tik neprisimenu, kad kada nors jis būtų pasakojęs apie freską - paslėptą po dažais ar kada nors ten buvusią. Manau, kad freską Ilguvos bažnytėlėje jis buvo matęs, apie ją žinojo ir turėjo ką papasakoti. Tačiau buvo laikas, kai freska jau slėpėsi po keliais dažų sluoksniais, net pakėlę galvas į bažnytėlės sietynus ir aukštą palubę, žmonės jos nematė. Šnekėtis apie tai, ko nėra, lyg ir nebuvo reikalo. Apie freską Albinas neužsiminė ir savo straipsniuose.

Dar iki freskos restauravimo darbų pradžios šių metų vasarą, birželio mėnesį, šalia esančiose kapinaitėse paminėtos pirmosios kultūros istoriko A. Vaičiūno mirties metinės. Bažnytėlėje vyko šv. mišios. Susirinko parapijos žmonės, rajono šviesuoliai, svečiai iš kitų miestų. Prie kapo susirinkusieji dalijosi prisiminimais. Kalbėjo iš šio krašto kilęs, Kaune gyvenantis prof. Arimantas Dumčius, buvusi Kriūkų seniūnė Onutė Rakauskienė, Šakių savivaldybės tarybos narys Edgaras Pilypaitis buvęs Lietuvos televizijos laidų vedėjas Vilius Kaminskas, žurnalistas Antanas Andrijonas. Nors jau keletą metų vyko bažnytėlės išorės, teritorijos tvarkymo darbai, apie netrukus prasidėsiančią vidaus restauraciją niekas nekalbėjo. Kiek vėliau apie būsimą bažnytėlės restauravimą man papasakojo buvęs Šakių savivaldybės narys, verslininkas Arūnas Tarnauskas. Taip susiklostė, kad ir Ilguvos Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos klebonas Gediminas Marcinkevičius (1967-2024) freskos restauracijos pradžioje, liepos 17 dieną, pasimirė. Iš Balbieriškio kilęs kunigas G. Marcinkevičius Ilguvos Šv. Kryžiaus Atradimo, Paežerėlių Šv. Angelų Sargų ir Plokščių Švč. M. Marijos Vardo parapijų Šakių rajone klebonu buvo paskirtas 2021 metų gruodžio 8 dieną.

RESTAURACIJOS DARBUS MECENAVO KRAŠTIETIS ARŪNAS TARNAUSKAS

Šakių krašto verslininko A. Tarnausko tėviškė Tūbiškių kaime, šalia Ilguvos. Tėvai Arūną pakrikštijo Ilguvos bažnytėlėje, čia jie ėjo į pamaldas, šventė atlaidus. Kai prasidėjo bažnytėlės išorės atnaujinimo darbai, o specialistai pradėjo tirti jos vidaus restauracijos erdvę, aiškiai pasimatė, kad tiems užmojams nepakaks lėšų. O kai iš po dažų sluoksnių pasimatė paslaptingos freskos ženklai, A. Tarnauskas jau neabejojo - „reikia padėti gimtinės parapijai". Tam pritarė ir šeima, kurioje buvo ir studijavusių meno istoriją - šias studijas baigė Arūno žmona Lina Tarnauskienė.Todėl mecenato mantiją A. Tarnauskas linkęs dalintis su visais namiškiais: „Tai ne mano asmeninis sumanymas, o visos šeimos bendras rūpestis".

Restauratorių grupės vadovė I. Valkiūnienė neslėpė pasitenkinimo: „Bene pirmą kartą pasitaikė toks atvejis, kai restauracijos darbų finansavimo ėmėsi privatus asmuo. Toks mecenavimas Lietuvoje retas, bet labai sektinas. Daugiausiai teko dirbti valstybei priklausančiuose statiniuose, kai mokama iš biudžeto arba Europos fondų. Kad žmonės rodytų privačią iniciatyvą, gan retas reiškinys". A. Tarnausko šeimos pavyzdys teikia vilties, kad požiūris į mecenatystę keičiasi. Jos vaisiais jau galime pasigėrėti Ilguvoje.