2021 m. gruodžio 6 d., Pirmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Virgilijus Juodakis: „Pirmūnas“

2021-07-08
 
Virgilijus Juodakis

Virgilijus Juodakis

„PIRMŪNAS"

 

Virgilijus Juodakis

 

Kažkur buvau girdėjęs, kad tarpukariu sklandė mintis sostinę Vilnių perkelti į Lietuvos centrą. Kad iš visų pakraščių sostinė būtų visiems vienodai arti ir vienodai toli. Tas centras pasirodė besąs netoli Kėdainių įsikūrusiame Šėtos miestelyje. Kartą sovietmečiu, iš kažkur grįždamas, išlipau čia iš autobuso sumanęs pasidairyti, gal ką įdomaus aptiksiu tada čia buvusiame Šėtos kolūkyje. Pavadinimas iškart suskambo galvoje - „Įdomi naujiena iš Lietuvos centro". Vienur kitur kyštelėjęs nosį, pataikiau ant ūkio veterano Edvardo Kerulio...
Už ką ir kaip pagerbiami ūkio žmonės, kai to nusipelno? Tokia linkme netrukus nuvinguriavo mudviejų pokalbis. Kiek pagalvojęs, E. Kerulis papasakojo tokį nutikimą.
Buvo, girdi, šienapjūtės metas. Diena vangiai slinko vakarop. Tik vidurnaktyje ruošėsi daugiau užtemti. Bet jau temo. Iš už miško artėjo tamsūs lietaus debesys. Toks Gervazas nutarė pasinaudoti gera proga ir pasivogti it prakas išdžiūvusio šieno vežimą savo juodmargei. Taigaties, krauna su dukra šieną į vežimą, skuba, skuba po prakaitu.
Tik staiga iš kažkur dviračiu grįžtantis sustojo šalia kolūkio pirmininkas J. Senovaitis, ūkiškas žmogus, rūpestingas ir tvarkingas gaspadorius. Sustojo prie Gervazo ir klausia:
-Ką darai?
- Taigi, - sako šis, - šienelis sausut sausutėlaitis, o lietus, ana va, ateina, sugadins. Tai ir suskatau nors vieną vežimą išgelbėti.
- Gerai sakai, - tarė pirmininkas. - Turi dar vienas šakes? Duok šen.
Ir čiupęs, padėjo šieną gelbėti. Pakrovęs liepė skubom priveržtą kartį keravoti, kad vežimas neapvirstų, o pats ėmėsi važnyčioti ir su pirmais lietaus lašais įriedėjo į ūkio daržinę.
Rytojaus dieną sienlaikraštyje buvo aprašytas garbingas Gervazo poelgis gelbstint kolūkio turtą. Paskelbta graži padėka ir paskirta premija. Ir raginimas - visi imkim pavyzdį iš pirmūno.
Gervazas tylėjo, niekam nesigyrė savo žygdarbiu. Pirmininkas manė labai pedagogiškai pasielgęs. Aš tylėjau, nes maniau šitaip gelbėju pirmininko gerą vardą. Mat tada dirbau sandėlininku ir priėmiau bei užpajamavau „išgelbėtą" šieną. Tai kuris čia vertas pagarbos iš už ką? - baigė pasakojimą Edvardas Kerulis.
Nenutariau ir aš, todėl niekur nieko neparašiau. Jokia gera naujiena iš Lietuvos centro tada nenuskambėjo.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-07-21 10:52
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Ap.

2021-07-11 13:07

Kartais ir banaloka istorija, atpasakota talentingo žmogaus, įgauna humoristinį atspalvį ir suskamba itin patraukliai. Ačiū, mielas Virgilijau, pakedenk prisiminimų kraičio skrynios turtą dažniau.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media