2024 m. gruodžio 22 d., Sekmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Žiniasklaidoje - tyla prieš audrą

2013-07-15
 
Dienraščio "Lietuvos rytas" vyr. redaktorius Gedvydas Vainauskas

Dienraščio "Lietuvos rytas" vyr. redaktorius Gedvydas Vainauskas

 

Gedvydas VAINAUSKAS,

dienraščio "Lietuvos rytas" vyr. redaktorius

 

Dar prieš dešimt metų žurnalisto profesija buvo išskirtinė, tokia kaip gydytojo ar teisininko. Žurnalistai buvo savotiška kasta, ginanti laisvą žodį, galinti diktuoti madas ir politikoje, ir visuomeniniame gyvenime.

DABAR ŽURNALISTO PROFESIJA vis labiau primena vairuotojo. Kaip ir vairuoti, regis, rašyti gali jau kiekvienas. Tai ypač atsiskleidė socialiniuose tinkluose, kur dažnas fiksuoja ne tik kiekvieną savo žingsnį, bet ir tai, ką mato aplink. Prasiveržė ilgai tūnojusi aistra būti žinomiems, pastebimiems, įvertintiems. Su internetu ir pigiais skrydžiais pasikeitė gyvensenos samprata.

Kadaise mes, spausdinto žodžio puoselėtojai, išdidžiai sėdėjome tarsi medžiotojo namelyje, o dabar staiga pasijutome nuleisti prie pat žemės, kur mus iš visų pusių puola laukiniai žvėrys, nepripažįstantys tradicijų, susitarimų ir įžūliai vieni iš kitų vagiantys turinį. Buvome popieriaus karaliai, kuriems grėsmė kilo ne iš viršaus, o iš apačios - iš Kalifornijos, Silicio slėnio.

Iš pradžių jie glaudėsi garažuose ir ten iš pagrindų keitė pasaulį - mąstė nedideliais skaitmeniniais matais, o jų išradimai darė pasaulį ir sumanesnį, ir pigesnį. Dabar jie įsikūrę dangoraižiuose ir pelną skaičiuoja šimtais milijardų JAV dolerių. Bet tie doleriai jau nebeišleidžiami spausdintoms mintims. Jos išsiunčiamos. Žinoma, garažuose sukurtas pasaulis nieko nekainuoja. O prieš žodžius, kurie nieko nekainuoja, popierius tampa vis bejėgiškesnis.

Todėl nelieka nieko kito - tik keistis. Jau pasikeitė ne tik požiūris į žiniasklaidą, bet ir laikraščių, žurnalų redaktorių bei televizijų vadovų apranga. Vis mažiau jų vilki kostiumus ir ryši kaklaraiščius. Bent jau demokratiškesne savo išvaizda jie bando prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančio pasaulio. Neliko ir išdidžiai demonstruoto solidumo - jie jau nori būti panašūs į tuos revoliucionierius, kurie keičia pasaulį.

Tiems, kurie keičiasi ir keičia pasaulį, taip pat ir man, nemaloniausias klausimas skamba taip: ar daug žmonių skaitys laikraštį po dešimties metų? Todėl vis dažniau senosios žiniasklaidos atstovai klausia, kas laukia vadinamosios kokybiškos žurnalistikos, kuri skelbia patikrintus faktus, nesidrabsto purvais ir kuriai taikomi patys griežčiausi teisiniai bei moraliniai reikalavimai.

Kartą lietuvaičių paklausiau, ar jie žino, kad dienraščio „Lietuvos rytas" tiražas šeštadieniais yra daugiau kaip 100 tūkst. egzempliorių. Pavyzdžiui, „The New York Times" tiražas sekmadieniais tėra dešimt kartų didesnis (1,3 mln.], o kiek gyventojų yra Niujorke, jo apylinkėse ir apskritai JAV? Tai JAV didmiesčių, liberaliosios tautos dalies balsas. Jaunuoliai nepatikliai kraipė galvas, o aš vėl pasijutau laikraščio vyriausiuoju redaktoriumi, kuris su pasimėgavimu pasakoja apie mūsų žurnalistines pergales. Tai buvo ilgas ir aistringas pasakojimas, savotiška aklina popieriaus gynyba. Jaunuoliai tylėdami žiūrėjo į mane, ir aš staiga supratau, kad tai buvo pranešimas iš vakar dienos pasaulio.

Man pavyzdys yra 57 metų dabartinė „The New York Times" redaktorė Jill Abramson - pirmoji moteris šiame poste, vadovaujanti 1 200 žurnalistų. Ji ryžtingai krizės akivaizdoje pradėjo įgyvendinti permainas - atleido per 100 žurnalistų, drąsiai ėmėsi perkelti žurnalistus iš vienos darbo vietos į kitą. Pavyzdžiui, ilgametis kritinių rašinių apie restoranus autorius staiga tapo JAV gyvenimo naujienų skyriaus vedėju, o ekonomikos skyriaus vadovas tapo „The New York Times" biuro Vašingtone viršininku.

Tai nauji žurnalistikos vėjai. Manau, kad tiek „Lietuvos ryte", tiek „The New York Times" buvo daug savąjį aš sureikšminusių žurnalistų, tačiau pastarieji metai stipriai smogė tokiam pasipūtimui. Supratau viena: džiaugdamiesi ir tvirtindami, koks geras mūsų laikraštis, praleidome pro akis tai, ko pageidauja skaitytojai ir reklamos davėjai. O tai, patikėkite, brangiai kainuoja.

Pasirodo, svarbiausia ne tai, kiek metų dirbi viename ar kitame skyriuje, rašai vienomis ar kitomis temomis. Dabar labiausiai vertinamas universalus žurnalistas, galintis rašyti įvairiomis temomis. Rašyti greitai ir patraukliai. Tačiau bandyti tai įgyvendinti Lietuvoje - lyg kovoti su vėjo malūnais. Jeigu aš, pavyzdžiui, esu sporto žurnalistas, toks ir mirsiu. Po kelių bandymų ką nors keisti supratau, kad tai faktiškai neįmanoma. Žurnalistas greičiau išeis iš darbo, nei sutiks dirbti kitame skyriuje. Ir dirbti ne tik laikraščiui, bet ir internetui, televizijai.

Žinodamas, kokius pusgaminius išleidžia Vilniaus universitetas (nemokančius net lietuviškai be klaidų rašyti, nesugebančius kritiškai mąstyti ir analizuoti], deja, turiu susilaikyti nuo skubotų sprendimų. Todėl vadinamoji ateities universiteto žurnalistika dar ne tokia, kokia yra mano vizijose. Dabar viena išlikimo sąlygų - mokėti prisiderinti prie nuolat kintančio pasaulio, paisyti redakcijos interesų.

Žinoma, galima guostis, kad reklama laikraščiuose iki šiol laikoma veiksmingiausia, taip pat tuo, kad kokybiška žiniasklaida tebėra demokratijos sarginis šuo, nes jos labiausiai bijo valdžia ir įvairaus plauko aferistai - juk spausdinto žodžio taip lengvai neištrinsi. Tai kokybės ir patikimumo garantija, nes rašytinėje žiniasklaidoje iki šiol buriasi geriausi profesionalai. Internete bet kurį straipsnį - net patį aktualiausią - iškart atskiedžia emocijų pliūpsniai, televizijoje žinia per vieną ausį įeina, per kitą išeina. Todėl, norint pasiekti tikslą, reikia daug kartų kartoti.

Bet vis dėlto, ar bereikia tos kokybiškos, patikimos žiniasklaidos? Juk į mūsų gyvenimus veržiasi pramoga, vis gajesnis tampa noras ne gilintis į esmę, o pasiduoti emocijoms. Vis labiau į galvą skverbiasi mintis, kad ateities žurnalistikos verslo modelis bus paremtas paprastu principu - skaitytojas taps rašančiuoju. Jis, pavyzdžiui, sėdės krepšinio arenoje ir aprašys viską, kas dedasi aikštelėje ir aplink ją. Tai nieko nekainuos, redakcijai reikės įdėti nedaug darbo, o pinigai plauks iš reklamos. Manau, kad žiniasklaidos ateitį lems kelių veiksnių visuma, todėl reikia kuo daugiau žmonių įtraukti į kūrybą. Jie turi dirbti greitai, profesionaliai ir sukurtą produktą parduoti už prieinamą kainą.

Bet pirmiausia reikia rasti žmonių, kurie sugebėtų vienu metu visa tai daryti. Taip, „Lietuvos rytas" kitąmet pasirodys penkis kartus per savaitę. Viena priežasčių - trečdalis skaitytojų ir taip negauna laikraščio pirmadieniais, mat valstybės įstaigoje dirbantys paštininkai privalo turėti dvi poilsio dienas. Vietoj šeštadienio jie ilsėsis pirmadienį. Kita vertus, sutaupyti pinigai leis išlaikyti kvalifikuotus žurnalistus, galinčius atlikti sudėtingus žurnalistinius tyrimus. Ar tokie tyrimai apskritai dar reikalingi? Nežinau, bet mano ir mano kolegų profesinė savigarba verčia nepasiduoti vienadienei madai, nebūti tuo futbolo kamuoliu, kurį valdžia ir verslo viešųjų ryšių tarnybos spardo, kaip nori.

Suvokti žiniasklaidos tendencijas nėra paprasta. Dar sunkiau nujausti, kas atsitiks po kelerių metų - manau, kad nė viena sritis nepatyrė tiek permainų kaip žurnalistika. Praėjusiais metais „The New York Times" už savo rašinius internete jau pradėjo gauti pinigus. Pirmieji skaičiai geresni, nei tikėtasi. Lietuvoje taip pasielgti būtų savižudybė. Kai „Lietuvos rytas" prieš dešimt metų pabandė apmokestinti interneto turinį - tai buvo pirmasis atvejis pasaulyje, - iškart gavo į paširdžius. Iš lyderio pozicijų nusirito į antrą vietą.

Todėl manau, kad „Lietuvos rytas" panašesnis į įtakingą britų dienraštį „The Guardian", kuris labai sėkmingas žurnalistiniu požiūriu, bet ne finansiniu. Kitaip nei „The New York Times", Didžiosios Britanijos dienraštis rašinius internete, kaip ir Lietuvoje, leidžia skaityti nemokamai.

Panašiai kaip ir „Lietuvos rytą", įvairūs žurnalistiniai tyrimai ir demaskavimai „The Guardian" Didžiojoje  Britanijoje pavertė nepriklausomo dienraščio simboliu. Tačiau mums reikia suktis patiems - juk ne dėl gero gyvenimo per krizę turėjome trečdalį akcijų perleisti bankui „Snoras", o „The Guardian" finansavimu nuo 1936 m. rūpinasi fondas „Scott Trust", kurio vienintelis uždavinys - visiems laikams garantuoti dienraščio nepriklausomybę. Todėl ir jų galimybės kitokios - nepaisant to, tik 2010 m. „The Guardian" su antriniu dienraščiu „The Observer" patyrė 47 mln. eurų nuostolį.

Šis dienraštis irgi dideles viltis deda į internetą, bet nemano, kad iš portalo skaitytojų galima reikalauti pinigų. „The Guardian" ir „The New York Times" - tai du milžinai, kovojantys tame pačiame fronte, bet pasitelkę skirtingas strategijas. Amerikiečiai, kaip sakiau, pasiryžo rašinius internete paversti mokamais, o britų, kurie bijo galutinai prarasti savo skaitytojus, pagrindinė taktika - pajamos iš reklamos. Šių dviejų garsių dienraščių galvosūkis atspindi visos žiniasklaidos būseną.

Kokį kelią pasirinks „Lietuvos rytas", bene vienintelis pasaulyje į vieną grandinę sujungęs tris žiniasklaidos priemones: dienraštį, internetą ir televiziją? Ar ir toliau šiai žiniasklaidos grupei bus svarbus jos įvaizdis, o jos pateikiamų rašinių ir reportažų informacinis turinys bus stiprus ir persmelktas įsitikinimo, kad yra taip, o ne kitaip?

„Lietuvos rytas", kaip ir visa žiniasklaida - kryžkelėje. Ar ir toliau į žmonių gyvenimus vis labiau skverbsis naujos technologijos ir nevaldomi žinių srautai? O gal vėl bus gręžiamasi į tradicinę žurnalistiką, kuri padeda neklaidžioti informacijos brūzgynuose?

Bet pirmiausia reikia užmiršti praeities žurnalistikos laimėjimus ir plačiau atmerkti akis, kad spėtum suvokti, kur link juda pasaulis. Jei to nepadarysime, teliks alsuoti konkurentams į nugarą.

 

Žurnalas "Valstybė"

Paskutinį kartą atnaujinta: 2013-07-16 21:32
 
 

Komentarai (3)

Jūsų el. paštas

Prof. J. Smalskis

2015-08-24 20:57

Nemokamas (ir nekontroliuojamas) interneto turinys tiesiogiai įtakoja kokybiškos žiniasklaidos sunykimą. Ateina laikai "laisvai" purvasklaidai, kuri interneto platybėse veik nekontroliuojama. Kita vertus, šis reiškinys įtakoja tai, jos šalyje sparčiai mažėja skaitančių (ypač jaunų) žmonių. O tai jau valstybinės švietimo ir mokslo politikos siekis - "buką tautą lengviau valdyti"....

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Biednas

2013-07-26 00:24

Ponui rr galiu pasakyti, kad mes tuo ir orą apmokestinsime. Ačiū Dievui, kad dar internete yra nemokamos informacijos.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

rr

2013-07-16 20:09

o as sutikciau, kad visas internete lairkasciu turinys butu apmokestintas, bent tas po Read more... Patys dirbame regioniniame portale, tiksliau savininkai esame. Patikekite keli metai idėjinio darbo jau davė, savo. svyra rankos ir entuziazmas. Kai reklamos neužtenka net mokesciams padengti, ką jau apie algas kalbėti. o kuras ir visa kita eina iš asmeninių lėšų, tai žinot tik durnas taip gali. Daugelis nesuvokia, kad aprašyti įvykį: turi turėti benzino, kad nuvažiuoti ar bent jau telefoną, kuris irgi kainuoja. Lietuvoje gaila, neprigis, nes tauta per daug pripratusi viską gauti už dyką arba pavogti.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media