2022 m. gegužes 23 d., Pirmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Trečioji žurnalisto Ipolito Skridlos poezijos knyga

2011-01-25
 
Trečioji žurnalisto Ipolito Skridlos poezijos knyga „Gyvenimo tarpsniai", Vytauto Žeimanto nuotr.

Trečioji žurnalisto Ipolito Skridlos poezijos knyga „Gyvenimo tarpsniai", Vytauto Žeimanto nuotr.

Vytautas Žeimantas
 

Atrodo visai neseniai rašiau straipsnį „Žinomam spaudos darbuotojui, poetui ir ekonomistui Ipolitui Skridlai - 70!", o štai ir vėl tenka rašyti apie šį neramios sielos ir labai kūrybingą žurnalistą, nes rankose laikau naują jo poezijos rinkinį „Gyvenimo tarpsniai". Knygą kolega pradeda šmaikščiu epigrafu, sėkmingai išreiškiančiu pagrindinę rinkinio mintį: „O metai bėga lyg pakvaišę. / Nebepakeisi jų tėkmės. / Dejonės galvą susiėmus, / Brolau, čia nieko nepadės".


Taip, knygos autorius teisus, nors metai bėgą nesustabdomai, nereikia dejuoti, ar pasiduoti tam bėgimui, būtina veikti, kurti. Tai kolega, pasitikdamas savo 75-metį, įrodo ne vien žodžiais. Jau ketvirtą dešimtį bendrauju su Ipolitu ir visada jį matau kupiną naujų idėjų , sumanymų. Todėl, norint įvertinti jo asmenį, vienu žodžiu neišsiversi, nes jis ir žurnalistas, poetas, visuomenininkas ir ekonomistas, verslininkas, bankininkas ir sodininkas, gamtosaugininkas. Todėl ir nūnai, jam išėjus į pensiją, jis aktyvus Lietuvos žurnalistų sąjungoje, Senjorų klube, Lietuvos sodininkų bendrijoje, jau daugelį metų vadovauja „Antavilių" sodininkų bendrijai. Todėl nenuostabu, kad ir jo poezijoje gausu įdomių gamtos pastebėjimų: „Norėčiau, kad liepa prie kelio/Pavargusį paukštį paguostų." Arba vėl: „Norėčiau aš vyturio trelę/ Įausti į rytmečio tylą..." O jo eilės tiesiog kvepia sodų žiedais ir vaisiais. Ipolitui sodas - tai žemės saujelė, tapusi jaukumo oaze, pasakos rojumi, kur jauti žiedelio grožybę, vėjelio glamonę ar gaivinančią saulėtekio rasą.


Be abejo, jo kūryboje turėjo įtakos ir tai, kad jis gimė valstiečių šeimoje, šalia Nemuno, gražiame Vilkijos krašte, Aukštąjį mokslą įsigijo Lietuvos žemės ūkio akademijoje, dirbo kaimiškuose rajonuose. Užimdamas įvairias ūkines pareigas jis brandino ir kūrybinius planus, bendravo su spauda, rašė ir eiles. Su profesionalia žurnalistika Ipolitas betarpiškai susidūrė pradėjęs dirbti žurnale „Liaudies ūkis".


Ypač ryškų pėdsaką I.Skridla paliko ilgai vadovaudamas respublikiniam laikraščių ir žurnalų susivienijimui „Periodika". Tuos metus gerai prisimenu, nes nemažai įvairių reikalų tekdavo spręsti kartu. Ipolitas daug dėmesio skyrė redakcijų leidybiniais, ūkiniais, finansiniais reikalams, žurnalistų buities sąlygomis gerinti. Jo iniciatyva šalyje buvo pastatyta nemažai naujų redakcijų, įrengta mokymo ir poilsio bazę prie Bebrusų ežero Molėtų rajone, žurnalistų poilsio namai Šventojoje. Įdomu ir tai, kad „Periodikos" gyvavimo laikais, net mažiausius tiražus turinčiam laikraščiui ar žurnalui bankrotas negrėsė, nors valstybė iš savo biudžeto jiems neskirdavo nei kapeikos. O tokie mažai uždirbantys, kaip ir dabar, taip ir tuomet, buvo kultūros leidiniai, kurios teko globoti. Stabilumo paslaptis paprasta - „Periodika" akumuliuodavo visas pajamas ir perskirstydavo jas, padėdama mažiau uždirbantiems. Už sėkmingą darbą „Periodikoje" Ipolitui buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio žurnalisto vardas. Tačiau aš nukrypau nuo recenzuojamos knygos. Nors, antrą vertus, joje irgi gausu poetinių reminiscencijų, tų darbų ir įvykių atgarsių, tai yra eilėraščių, skirtų studijų draugams, bendradarbiams, kolegoms žurnalistams.


Ipolito poezija, melodinga, daininga, todėl nenuostabu, kad į ją atkreipė dėmesį ir dainų kūrėjai. Knygoje yra eilėraštis „Gelstantis klevas", kuriam kompozitorius Algimantas Raudonikis sukūrė muziką. Ypač vaisingai knygos autorius bendradarbiauja su garsaus vyrų choro „Aidas" vadovu, kompozitoriumi Tadu Šumsku. Jie abu sukūrė sodininkų himną „O sodai, jūs sodai", bajorų dainą, kitas. Beje, dainą „Bajorai", kaip ir nemažai kitų jo eilėraščių yra paskelbusios „Vakarinės naujienos", „Lietuvos Aidas", „Gairės", „Klaipėda", „Druskonys", kiti leidiniai, Jie patalpinti ir lietuvių poetų meilės lyrikos antologijoje „Mudviejų vakaras".


Būdamas visuomeniško prigimties, Ipolitas negali nepastebėti ir dabar esančių blogybių. Ir čia jau lyriką keičia satyra, ironija, pašaipa. Jis nuoširdžiai giną gimtąją kalbą nuo svetimybių: „Jau anglišką žodį, kaip kąsnį / Lietuviškos duonos vartojam./ Nebojam, kad galim prarasti / Mes savąją kalbą senolių". Poetą jaudina ir į valdžią besiveržiantys įvairūs praėjūnai: „Kad mes lietuviai esam naivuoliai. / Postus pasiūlom, valdžią užleidžiam, / Kam tiktai noris, kas josios geidžia. / Keliam kepurę, šypsomės noriai, /Vos tik pajutę piniginę storą".


Baigdamas knygos apžvalgą, norėčiau pridurti, kad tai jau trečia Ipolito poezijos knyga. Pirmosios dvi buvo „Dovana" (1993) ir „Širdies virpesiai" (2000). Palinkėkime nenuilstančiam kolegai žurnalistui kūrybinės sėkmės.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2011-01-25 17:14
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media