2022 m. gruodžio 5 d., Pirmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Apolinaras Juodpusis: vieno „šedevro“ istorija

2022-09-23
 
Žurnalistikos katedros vedėjas, docentas Liubomiras Viktoras Žeimantas. Apolinoro Juodpusio piešinys. 1977 metai

Žurnalistikos katedros vedėjas, docentas Liubomiras Viktoras Žeimantas. Apolinoro Juodpusio piešinys. 1977 metai

Apolinaras JUODPUSIS
Visai neseniai kolega Vytautas Žeimantas man pasiūlė prisiminti, kaip atsirado vienas mano piešinėlis iš ilgalaikių studijų Vilniaus universitete. Nustebau ir truputį pašiurpau: tos studijos (pastarasis žodis galėtų būti su kabutėmis). Mat universiteto neakivaizdines žurnalistikos studijas pradėjau 1958 metais, o jas baigiau... 1977-aisiais.
Tebus trumpas ekskursas į praeitį: dabar, kai baigiu devintą dešimtį metelių, negėda ir visa tai prisiminti, nes šiandien suvokiu, jog tada, pradžioje, nebuvau subrendęs rimtai mokytis. Buvau priartėjęs peržengti antro-trečio kurso slenkstį, gavau kvietimą į vasaros sesiją, o aš su jaunais turistais išsibeldžiau į tuometinę Čekoslovakiją. Vėliau, po rajonų reorganizacijos, kai mūsų anuometinio laikraščio „Pergalės vėliava" redakcija liko Akmenėje, laikraštį spausdino spaustuvė Mažeikiuose, o aš gyvenau Naujojoje Akmenėje ir bene kas antrą dieną apie pusšimtį kilometrų važinėdavau autobusu tai su laikraščio maketu, tai kai kada net pavaduoti korektorę. Nesunku įsivaizduoti, kiek likdavo laiko mokytis, rašyti kontrolinius darbus, skaityti konspektus, ruoštis egzaminams. Būdavo, atvažiuoju į Vilnių, einu kaip per minų lauką pro anuometinio telegrafo pastatą (dabar čia Kempinski viešbutis) ir nežinau, ar pereisiu į kitą kursą, ar liks „uodegos". Taip atsiyriau iki trečio-ketvirto kurso ribos ir stop...
Kaip paukščiai skrido metai. Kartą atvažiavęs į Vilnių, garvėje sutikau dėstytoją docentą Stasį Makauską. Po poros trejeto žodžių jis mane ėmė gėdinti, kad nesugebąs tęsti studijų. Aiškinu: aplinkybės, šeima ir kažin ar bepriimtų grįžti. S. Makauskas tada tėviškai patarė: „Tik surink šūsnį įvairių bent kiek pateisinančių dokumentų, jei gali, pridėk rajono komiteto pirmojo sekretoriaus raštą, tarsi kokį „malonės prašymą" ir siųsk visus tuos dokumentus rektoratui".
Ačiū šviesaus prisiminimo nusipelniusiam S. Makauskui - mane grąžino, ir kai rimtai susigriebiau, 1977 metų vasarą didžiajame Universiteto kieme įteikinėjant diplomus ir man suskambėjo šv. Jonų bažnyčios bokšto varpas.
Tiesa, per tas studijas būta visko: su tuometiniu kurso draugu V. Juodakiu, būdavo, išleidžiame tarsi fotosienlaikraštį, jame Virgilijų nupiešiu su juodais akiniais, save, Apolinarą, - pusiau juodą (Jis - Juodakis, aš - Juodpusis...).
Kitąkart pasitikdamas užsienio literatūros įskaitą koridoriuje pakabinu piešinį: rugių palaukėje prie properšos lovoje guli kažkoks nelaimėlis, o parašas čia toks: „Kai aš gulėjau mirties patale rugiuose prie bedugnės" (aliuzija į Wiliam‘o Faulkner‘io ir J. D. Salinger‘io kūrinius).
Kalbantis su kolega Vytautu Žeimanu, man taip ir pasirodė, jog būtent tas piešinėlis yra išlikęs. Pasirodo, ne!
Kolega Vytautas internetu atsiunčia visai kitą mano „šedevrą", tad ir vėl kita istorija. 1979 m. vasarą buvo švenčiamas universiteto Žurnalistikos katedros trisdešimtmetis. Iš buvusio mano studijų kolegos pirmuosiuose kursuose, o dabar kaip katedros dėstytojo (ir mano diplominio darbo vadovo!) Virgilijaus Juodakio gaunu kvietimą atvažiuoti į katedros jubiliejinį minėjimą. Mokslą prieš porą metų buvau baigęs, tad ausys iš gėdos prieš buvusius dėstytojus, docentus, prieš katedros vedėją Liubomirą Viktorą Žeimantą nebesiraitys. Reikia suvenyro, tad suku galvą ir... sumaniau nediduką, gal 15x15 centimetrų piešinuką: už aukštų mūro sienų tarsi tvirtovė stūkso Vilniaus universiteto centriniai rūmai, ant durų į „tvirtovę" spyna, netoli katedros vedėjas docentas Liubomiras Viktoras Žeimantas, čia pat nelaimėlis studentas su mano studijų knygute Nr. 5800043 ir parašėlis, kad šiai tvirtovei įveikti nereikia dvidešimties metų, pakanka ir... devyniolikos. Juokinga, graudu ir gėda.
Kaip dabar paaiškėjo, piešinukas, matyt, patiko katedros vedėjui, jis jį pasiėmė ir išsaugojo. Kabėjo ant sienos jo bute, kuriame dabar gyvena jo vaikaitis Simas. O piešinėlis, įtariu, kiek restauruotas, rėmelis tai tikrai.
Kadaise esu girdėjęs posakį: apsaugok mane, Viešpatie, nuo kritikos, nuo savikritikos apsisaugosiu pats. Šiuokart šis mano prisiminimas - ne savikritika, o paprasčiausias sarkazmas, saviironija. Be to turbūt mūsų gyvenimas, patirtys nebūtų tokie spalvingi, kurie kai kada žavingai sugrąžina net pusšimčiu metų atgal.
Paskutinį kartą atnaujinta: 2022-09-23 10:48
 
 

Komentarai (5)

Jūsų el. paštas

Albertas Vaidila

2022-10-14 10:50

Puiku, Apolinarai. Nuoširdumu, autoironija, netgi savikritika įveikei save - ne dažnas taip sugebėtų - o nedidelis piešinėlis,pasirodo, gali būti matomas ir paveikus pusšimtį ir daugiau metų, liudyti tave ne tik kaip talentingą fotomenininką, bet ir piešėją.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Aušra

2022-09-28 15:16

Geras buvo dėstytojas.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Petras Ivanovas

2022-09-28 10:14

Apolinarai, šilti ir nuoširdūs prisiminimai, net po „tvirtovės“ įveikimo.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Roma Statulevičiūtė

2022-09-24 16:37

Mano I-III žurnalistikos kursų vadovas, vėliau siūlęs ir disertacijos temą

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media