2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Algirdas Matulevičius: Keliaujantiems po Mažąją Lietuvą (4 dalis)

2019-02-01
 
Senasis Karaliaučius

Senasis Karaliaučius

Tęsinys. Pradžia 2018 10 18

 

 

Dr. Algirdas Matulevičius,

Istorikas, enciklopedistas, LŽS ir Donelaičio draugijos narys

 

Jei kas norėtų pamatyti Sembą, pajūrį, nuo 1457 m. Vokiečių ordino, nuo 1525 m. Prūsijos kunigaikštystės sostinę Karaliaučių, tas po nakvynės, sakysim, prie Priegliaus, iš Įsruties turėtų važiuoti ne į Ragainę, o Karaliaučiaus plentu traukti tolyn į vakarus. Dar geriau, jei pirmoji nakvynė būtų Kaliningrade. Bet tuo atveju tektų atsisakyti kai kurių nuošaliau esančių ne taip svarbių objektų, kad spėtume nakvynei. O juk pakely dar yra įdomių vietų. Labai svarbu,kad žymus istorikas doc.dr.Romas Batūra spaudai lietuvių kalba parengė (išleista 1985 m. Vilniuje) Vokiečių ordino kronikininko Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kroniką (1326), parašė itin plačius komentarus. Atskleidė jo tendencingumą,faktų iškraipymą,užkariautojų kryžiuočių žiaurumus,tiksliau lokalizavo kovų vietoves,patikslino baltų ir Ordino pilių statybos datas bei vietas .Bažnyčias , lietuviškas parapijas išsamiai ištyrė klaipėdietis doc.dr.Albertas Juška monogarfijoje Mažosios Lietuvos  Bažnyčios istorija XVI-XX amžiuje(1997).                                           

Plentu važiuojant link Karaliaučiaus, artimiausi - Priegliaus ir Auksinės santakoje esantys Norkyčiai (Narkyčiai, Norkitten; Meždurečje). Apie porą kilometrų į pietus, Auksinės (Auxinne; Golubaja) ir Bundžios  (Bundsze; Krivulia) santakoje stovėjo nadruvių pilis. Norkyčių rytiniame pakraštyje dešinysis posūkis į kelis kilometrus už Priegliaus esančia Želvą (Salava, vok. Saalau; Kamenskoje). Vokiečių ordino pilis 1390 - 1393 m. priklausė didžiajam magistrui Konradui fon Valenrodui (Konrad von Walenrod), rėmęs Vytautą kovoje su Jogaila. Istorinėje poemoje Konradas Valenrodas (1828 m.; lietuvių kalba 1891 m., 1948 m.) jį idealizavo kaip kryžiuočiu apsimetusį lietuvį poetas Adomas Mickevičius. Pilis po 1945 m. išsprogdinta, liko sienų griuvėsiai; bažnyčios pastate buvo įrengtas kino teatras, klebonijoje gyveno karo veteranas, gaudavęs brangių dovanų iš vokiečių. Grįžtame atgal į Norkyčius; netoli sankryžos į Želvą, kairėje pusėje prie plento yra kalvelė. Manoma, apylinkėse žuvo Didžiojo prūsų sukilimo (1260 - 1274 m.) prieš Vokiečių ordiną vadas Herkus Mantas. Ant tos kalvelės lietuviai 1993 m. pastatė kuklų originalų paminklą (skulp. Saulius Indrašius) Sukapotas žaltys su užrašu lietuvių, prūsų ir rusų kalbomis. Pavaizduotas į 3 dalis sukapotas žaltys. Kaliningrado srities valdžia „išsigando" pagonių šventu laikyto žalčio - gal lietuviai vaizduoja ir pretenduoja į vieną iš baltų žemių - Karaliaučiaus kraštą? Iki kokių nesąmonių prieita. Po metų paminklas buvo demontuotas . Černiachovsko miesto valdžia žadėjo pastatyti kitą. Deja. Herkaus Manto žūties vieta veikiausiai yra alkavietė - kalnas Vidgiriuose prie Obeliškių (Obelischken; Zelencovo; apie 9 km į pietus nuo Norkyčių, Auksinės ir Dituvos santakoje). Ant ąžuolais pasipuošusio kalno, manoma, buvusi nadruvių šventykla Romovė (Ramovė). Senovėje istorijos šaltiniuose vietovė vadinta Mangarben, Mantegarbs, Montgarben (prūsiškai garbis - lietuviškai kalnas).

Norkyčiuose stovėjusi nadruvių ,vėliau kryžiuočių pilis (pastatyta 1380 m.). 1721 m., per Mažosios Lietuvos Didžiosios vokiškosios kolonizacijos įkarštį, Norkyčius (Narkyčius ) su netoliese esančiais Didžiaisiais Bubainiais (Bubainys, Gross Bubainen; Berežkovskoje) nupirko minėto Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo I svainis , hercogas feldmaršalas Leopoldas Anhaltas iš Desau (von Dessau; Vokietijos miestas). Jis įsteigė dvarų kompleksą, Bubainiuose pastatydino puošnius rūmus - pilį, tai yra vasaros rezidenciją. Naudodamas lietuvininkų baudžiauninkų darbą, krašte diegė naująjį  - magdeburginį ūkininkavimo būdą.  Retos krašte originalios ovalo formos Norkyčių bažnyčios pastate sovietmečiu buvo laikomos mineralinės trąšos, ant stogo gyveno gandrų šeimyna - Mažojoje Lietuvoje, ypač pietinėje dalyje, gausu gandrų. XX a. pabaigoje, gana gerai išsilaikęs po karo, dėl aplaidumo sugriuvo, teliko sienų dalys. Klebonijoje buvo įsikūrusios kelios šeimos, tarp jų žemaičio, vedusio rusę. Kunigavo K. Donelaičio moksladraugis ir bičiulis Karlas Friedrichas Jordanas. Čia 1753 m. gimęs jo sūnus Johannas Gottfriedas Jordanas, kunigavęs Valtarkiemyje, kaip minėta, lietuviškai susirašinėjo ir susitikinėjo su Tolminkiemio kunigu K. Donelaičiu. Išsaugojo literatūros klasiko kūrybą, gautą iš poeto našlės A. R.Donelaitienės, ir persiuntė ją į Karaliaučių išleisti universiteto profesoriui M. L. G. Rėzai. Apie 1776 m. Jordanai lankėsi Tolminkiemyje. Šiuo traktu K. Donelaitis arkliais važiavo studijuoti į Karaliaučių, pusiaukelėje nakvojo Norkyčių klebonijoje. 1793 m. Norkyčiuose gimė lietuvių raštijos veikėjas, taip pat kunigas, vyskupas , Johanno Gottfriedo sūnus Karolis Augustas Jordanas. Norkyčių apylinkėse per Septynerių metų karą (1756 - 1763),1757m.  tarp Prūsijos ir Rusijos kariuomenių įvyko didels Gross Jegersdorfo mūšis.Suprantama ,tebestovi paminklas rusų pergalės garbei; keista ,kad su sovietine žvaigžde.Norkyčiuose pilis- rezidencija 1975m. nugriauta, nebeliko ir didelio ūkinio komplekso.Rusų kareiviai sudegino Bubainių rūmus. Kunigaikščių Dessau valdų centras buvo perkeltas į Norkyčius.

Nuo Norkyčių važiuojant plentu toliau į vakarus link Karaliaučiaus yra Tarplaukiai (Toplaukis, Taplacken; Talpaki), 12 km nuo Norkyčių, 32 km nuo Įsruties. Išlikę kryžiuočių pilies sienų griuvėsiai. Iš čia geru plentu galima per Didžiuosius Skaisgirius (Gross Skaisgirren; Bolšakovo) už 62 km pasiekti Tilžę. O nuo Tarplaukių iki Karaliaučiaus  lieka tik 52 km, iki Tepliavos - 20 km. Pakeliui būtina užsukti į Vėluvą (Velowe, Wehlau; Znamensk), esančią nuo plento 5 km į pietus, Alnos (vok. Alle, rus. Lava, lenk. Łyna) ir Priegliaus santakoje. Nadruvos žemės vakarinis pakraštys. 1255 m. nadruviai su skalviais ir sūduviais čia pastatė pilį. Dėl pilininko Tirsko išdavystės kryžiuočiai ją užėmė ir pastatė savo; 1280 m. užimta sūduvių, buvo perstatyta. Išliko dalis senamiesčio, (miesto teisės net nuo 1336 m.), rotušė, vienos gražiausių Rytų Prūsijoje gotikinės 3 navų bažnyčios (pastatyta 1360 m.) sienos. Sovietmečiu visiškai išsprogdinti nepavyko. Spėjama, kad joje buvo pakrikštytas Kęstučio sūnus Vaidotas, kryžiuočių paimtas į nelaisvę po Kauno pilies sugriovimo 1362 metais. Vėluvoje Abiejų Tautų Respublikos (Lenkijos ir Lietuvos valstybės) valdovas Jonas Kazimieras, norėdamas gauti paramos pirmajame Šiaurės kare(1655-1660) su Švedija, 1657 m. rugsėjo 19d. sutartimi su Brandenburgo didžiuoju kurfiurstu Friedrichu Wilhelmu kurfiurstystės naudai atsisakė siuzereno teisių į Prūsijos kunigaikštystę (sudaryti Labguvos - Vėluvos - Bydgoszcziaus traktatai). Ši nuo 1466 m., nuo antrosios Torūnės taikos po Lenkijos ir Vokiečių ordino Trylikamečio karo (1554 - 1566 m.), buvo Lenkijos karaliaus, pirmiausia Jogailos sūnaus Kazimiero, vasalė. Taip Prūsijos kunigaikštystė tapo suverenia valstybe. Friedrichas Wilhelmas pasižadėjo nutraukti 1655 m. sudarytą sąjungą su Švedija.

Kitas pakeliui į Karaliaučių objektas - Tepliava (Tepliuva, Tapiowe,Tapiau; Gvardeisk) Priegliaus ir Deimenos (vok. Deime, rus. Deima) santakoje, 36 km nuo Karaliaučiaus, 22 km nuo Labguvos. Į šiaurę Deimena prie Labguvos įteka į Kuršmares. Palikus Nadruvą , nuo Tepliavos apylinkių prasideda sembų, turtingos, gausios ir karingos prūsų genties žemė. 1265 m. Tepliavoje, Deimenos dešiniajame krante Vokiečių ordinas, užkariavęs Sembą ir užėmęs sembo vitingo (didžiūno ) pilį Sugurbis ,pastatė  savo.Ją puolė 1275m.lietuviai,1281m.-sūduviai. Galingesnė pilis pastatyta 1290 m., o 1351 m. - konvento tipo keturkampė Deimenos kairiajame krante. Joje įrengta katalikų koplyčia.Čia 1383 m. Vygando vardu buvo pakrikštytas Vytautas, pabėgęs iš Krėvos pilies kalėjimo per kovas dėl sosto su Jogaila. Po minėto Trylikos metų karo Ordino didžiojo magistro rezidenciją 1457 m. iš Marienburgo perkėlus į Karaliaučių, pilyje 1457 - 1722 m. buvo saugomas Ordino archyvas ir biblioteka. Pirmasis Prūsijos kunigaikštis  (nuo 1525 m.) Albrechtas BrandenburgietisTepliuvos pilį pavertė savo vasaros rezidencija, kurioje 1568 m. mirė. Nuo 1797m. pilyje buvo įrengta nusenusių,invalidų kareivių, elgetų prieglauda , pataisos namai.Apie 1879m.pilis perstatyta į sunkiųjų darbų kalėjimą. Nuo 1945 m.  kalinti belaisviai vokiečiai bei mažlietuviai. 1951m.isteigtas konclageris, pertvarkytas į pavojingų nusikaltėlių pataisos darbų koloniją. XVII a. pabaigoje pastatytoje antroje bažnyčioje  pamaldos taip pat laikytos lietuvių kalba , net iki 1709 - 1711 m. Didžiojo maro bei bado. Sovietmečiu buvo įrengta krautuvė, 1992m. pertvarkyta į stačiatikių cerkvę.Tepliavoje tebestovi namas, kuriame 1858m.gimė ir praleido jaunystę pasaulinio garso dailininkas Lovis Corinthas(Korintas).

Karaliaučius - prūsų gyvenvietė Tvangstė, Tvanksta, vokiečių miestas  Koenigsberg; Kaliningrad - svarbus prūsų ir lietuvių raštijos, kultūros ir mokslo centras. Tai labai plati tema. Vokiečių ordinas, XIII a. viduryje užkariavęs sembus, prie Priegliaus žemupio 1255m. pastatė pilį. Buvo Ordino didžiojo maršalo, nuo 1457 m. didžiojo magistro, nuo 1525 m. Prūsijos kunigaikščio, nuo 1701 m. karaliaus (pirmasis karalius Friedrichas I karūnuotas Karaliaučiuje, o ne Berlyne) rezidencija. 1262m. Karaliaučiaus mūšyje  Herkaus Manto vadovaujama prūsų notangų kariuomenė sumušė kryžiuočius. Mieste (nuo 1255 m.) pas kryžiuočius viešėjo Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, jo brolis Butautas, žymi lietuvių raštijos veikėjų A. Kulviečio, S. Rapolionio, M. Mažvydo, J. Bretkūno, B. Vilento, K. Donelaičio, M. L. G. Rėzos, Fr. Kuršaičio, I. Kanto, J. Gerulio ir daugelio kitų veikla. Karaliaučiuje gana gausiai gyveno prūsų, lietuvininkų, kurie ilgainiui buvo germanizuoti. Garsus Karaliaučiaus universitetas Priegliaus pakrantėje, Knypavos saloje, įkurtas 1544 m. Albrechto Brandenburgiečio rūpesčiu; tarp įkūrėjų A. Kulvietis, S. Rapolionis. Steigėjo kunigaikščio Albrechto (Alberto) garbei vadinamas Albertina. Jame iki 1945 m. studijavo dešimtys prūsų, šimtai lietuvių šviesuolių iš Mažosios ir Didžiosios Lietuvos bei visos LDK. Buvo Vidurio ir Rytų Europos kraštų protestantizmo židinys. 1944 m. rugpjūčio pabaigoje universitetą ir miestą bombardavo britų aviacija, 1945 m. baigė griauti SSRS kariuomenė, vėliau- atsikėlę svetimtaučiai.

Daugėjant studentų Priegliaus dešiniajame krante 1862 m. buvo pastatyti nauji modernūs antrieji universiteto rūmai (po 1945 m. perstatyti). Daug  senojo ir naujojo universiteto absolventų nusipelnė didlietuvių ir mažlietuvių kultūrai. Pavyzdžiui: M. Mažvydas, vysk. M. Giedraitis, J. Bretkūnas, A. Jomantas, S. Vaišnoras, B. Vilentas, Pilypas ir Povilas Ruigiai, klaipėdiškis poetas prof. Simonas Dachas (buvo universiteto rektorius), K. Donelaitis, prof. dr. M. L. G. Rėza (universiteto rektorius), J. Brodovskis, K. G. Milkus, prof. dr. Frydrichas Kuršaitis, profesoriavo I. Kantas (manoma, prūsų ar lietuvių kilmės); taip pat D. Kleinas, Matas Pretorijus, T. G. Šulcas, E. Gizevijus, G. Nesselmannas, prof. dr. A. Bezzenbergeris (Becenbergeris; buvo rektorius), prof. dr. Jurgis Gerulis (rektorius) ir kiti. Vien Donelaičių studijavo net 9, Gedkantų - 10, Perkūnų - 9, Liaudynų - 13. Prie universiteto 1718 - 1944 m. veikė Lietuvių kalbos seminaras, parengęs šimtus lietuviškų parapijų kunigų ir mokytojų. Tarp vadovų 1810 - 1840 m. buvo M. L. G. Rėza, 1841 - 1883 m. Fr. Kuršaitis. Rėzai, 2005m. minint Karaliaučiaus(Koenigsbergo) miesto įkūrimo 750-ąsias metines, Lietuvos skvere pastatytas paminklas.Dalyvavęs iškilmėse įžymus SSRS kosmonautas kaliningradietis Aleksejus Leonovas pasakė: Puikus paminklas,tik pažiūrėkite, kaip savo žvilgsniu Liudvikas Rėza kviečia ir telkia apie save žmones.

Iš didingos gotikinės Katedros (1333 m.) Knypavos saloje po karo liko tik sienos. Čia palaidota Vokiečių ordino didžiųjų magistrų, maršalų, Prūsijos hercogų (pavyzdžiui, Albrechtas Brandenburgietis), Lietuvos kunigaikštis, 1657 - 1665 m. Prūsijos kunigaikštystės generalgubernatorius Boguslavas Radvila (iki XX a. pačios pabaigos ant Katedros sienos kabėjo jam ir žmonai Anai skirta memorialinė lenta su lotynišku įrašu), kultūros, raštijos ir mokslo veikėjų (tarp jų universiteto profesorių kriptoje - Stanislovas  Rapolionis, Simonas Dachas). Prie pat Katedros - įžymaus filosofo Imanuelio Kanto kapas - mauzoliejus. Pačioje XX a. pabaigoje Katedra, gausiai finansuojant vokiečiams, atstatyta, įrengtas miesto muziejus, koncertų salė.

Vokiečių ordinas, užkariavęs Sembą, prūsų pilaitės Tvankstos vietoje, Priegliaus dešiniajame krante 1255 m. pastatė savo pilį. Ši data laikoma Koenigsbergo miesto įkūrimo pradžia. Pilis buvo nuolat plečiama, didinama, ypač 1457 m. iš Marienburgo perkėlus Ordino sostinę. Tapo didingu statiniu,didelės komtūrijos centru. Pilis mena ir Vytautą Didįjį. Pilyje 1525m. vainikuotas pirmuoju Prūsijos kunigaikščiu paskutinis Ordino didysis magistras Gediminaitis hercogas Albrechtas Brandenburgietis,1701m.-Karaliaučiuje gimęs pirmasis Prūsijos karalius (1701-1713) Friedrichas I, 1861m.-Prūsijos karalius Wilhelmas I,nuo 1871m. ir Vokietijos imperatorius.  Pilyje veikė Prūsijos senovės draugija Prussia , turtingas originalus Prussia muziejus, saugota kunigaikščio Albrechto Sidabrinė biblioteka,Gintaro kombarys , Prūsijos slaptasis valstybinis archyvas. Juose buvo gausu archeologinės medžiagos, dokumentų apie prūsus, Mažąją Lietuvą ir LDK. Prie pilies 1594 m. pastatyta renesansinė bažnyčia (karinės įgulos kapelionu XIX a. pradžioje dirbo M. L. G. Rėza). Iš pilies Ordino riteriai dažnai rengė karinius žygius į Lietuvą. Pilis, kaip ir miestas, labai nukentėjo 1944 m. rugpjūčio pabaigoje bombarduojant britų aviacijai, 1945 m. pavasarį - puolant SSRS kariuomenei. Sovietinės valdžios nurodymu 1967 - 1968 m. nugriautos pilies sienos, buvo išsprogdinti ir  pamatai,rūsiai . Jos vietoje buvo statomas milžiniškas Sovietų rūmų pastatas, taip ir nebaigtas. Sklinda kalbos, kad darbininkai pareiškė: Mirsime, bet pastato nebaigsime.

Bus daugiau.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-02-01 14:57
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media