2018 m. gegužes 26 d., Šeštadienis

Žurnalistų kūryba

*print*

Albertas Vaidila: Kazimiero ir Jono Jackevičių tapybos inspiracijos

2018-05-09
 
 Jonas Jackevičius (centre) su kolegomis žurnalistais per parodos atidarymą

Jonas Jackevičius (centre) su kolegomis žurnalistais per parodos atidarymą

Albertas Vaidila,
Menotyrininkas, LŽS narys
 

 

Jaunas tapytojas Kazimieras Jackevičius parodą ,,Atminties kaleidoskopas" Vilniaus įgulos karininkų ramovėje surengė kartu su savo tėvu Jonu Jackevičiumi, kurį visuomenė pažįsta ne tik kaip dailininką, bet ir kaip žurnalistą, poetą, LŽS ir NŽKA narį. Ekspozicijoje apie penkiasdešimt kūrinių. Šalia parodoje vyraujančių Kazimiero Jackevičiaus drobių keletas darbų pažymėti abiejų parodos autorių parašais. 
Paklaustas apie tokią bendrystę, Kazimieras paaiškino: ,,prakaituojame prie drobių toje pačioje patalpoje, todėl norom nenorom tai vienas, tai antras neatsispiriame pagundai vienas kitam ką nors "priteplioti". Kartais, net susiginčijame ar draugiškai susipykstame".
Pradžioje apie Joną Jackevičių. Jį pažįstu jau gal dešimt metų. Gerbiu kaip kūrėją. Kartu dalyvaujame Lietuvos žurnalistų sąjungos Senjorų klubo veikloje. Ne kartą kalbejome apie poeziją, dailę. Perskaičiau kelis jo poezijos rinkinius, taip pat ir eilėraščius dvejose žurnalistų poezijos rinkiniuose. Neseniai, Jono Jackevičiaus jubiliejaus proga Lietuvos rašytojų sąjungoje (jis ir Rašytojų sąjungos narys) buvo surengta jo tapybos darbų paroda, kur turėjau progos ne tik arčiau susipažinti su kolegos tapyba, bet ir pastebėti kai kurias sąsajas su jo poezija. 
Tarkime, pristatydamas savo eiles žurnalistų vieno eilėraščio knygoje ,,Sušvieski saule", teigia: ,,Rašant eilėraštį vargu ar galvojama apie skaitytoją, nes pataikavimas jam pražudytų bet kokį kūrinėlį". Susipažinęs su jo abstrakčia tapyba Rašytojų sąjungoje, įsitikinau, kad ir kurdamas paveikslus pirmiausia galvoja apie saviraišką, savąjį gyvenimo supratimą, jo sukeltas dvasines būsenas ir įmanomas menines raiškas. Abstraktūs darbai paveikūs: paveikslų tamsoko kolorito fone ryškėjo šviesesnių spalvų ir formų dinamika, kartais perauganti į ekspresyvią tapyseną, dramatišką kotrastingų spalvų skambėjimą. Jautėsi kūrėjo nerami prigimtis, nuolatinės esmingų dalykų paieškos, o ne tenkinimasis paviršutinišku tapybinės plokštumos tvarkymu ir - kas taip pat labai svarbu - tai darbai padaryti patyrusio meistro ranka. Šįkart jis dalyvauja sūnaus parodoje lyg ir svečio teisėmis, fragmentiškai - pateikė tik šešis darbus. Tai - šviesaus kolorito, daugiasluoksnės reljefinės tapybos, turinčios galingą vidinį užtaisą, paveikslai (,,Nušvitimas", ,,Sodas", ,,Abstraktus liūdesys"). Patraukia dėmesį ir išmoningai nutapytas žalsvo kolorito ,,Katinas" bei virtuoziškas linijų bei spalvų žaismas kūrinyje ,,Etiudas".
Dažnai pasitaiko, kad vaikai eina tėvų pėdomis. Dailė čia nėra išimtis. Tėvas likimo apdovanotas keliais talentais, o kaip sūnus Kazimieras? Su tokiu klausimu kreipiausi į Joną Jackevičių. Mano pašnekovas apie sūnaus kelią į meno erdves paaiškino kiek plačiau nei tikėjausi: "kada buvo visai mažiukas, didžiumą laiko Kazimieras praleido su savo teta Virginija Gibavičiene, kurios namuose net iki šiol jaučiama per anksti mus palikusio dailės maestro Rimtauto Gibavičiaus dvasia. Mažam pypliui Kazimierui teko matyti čia besilankantį Lietuvos dailės elitą, o paaugęs savo tėvų namuose mažasis Kazimieras matė Sigitą Gedą, Juozą Aputį ir kitus žymius literatus, turėjo progą pajusti literatūrinės vaizduotės galią, kuri dažnai turi esminį ryšį su kitais menais, nesvarbu ar tai būtų muzika, ar dailė. Pro buto langą dar būdamas moksleivis Kazimieras stebėjo gretimo namo kieme dirbantį žinomą vilnietį meninką Gitenį Umbrasą, kuris vaikinui tapo ir pirmuoju dailės mokytoju. 
Vėliau Kazimieras mokėsi pas Arvydą Baltrūną, Arūną Joniką, Vygantą Paukštę, o įstojęs į Vilniaus dailės akademiją, Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedroje jo mokytojais tapo daugelis Lietuvos tapybos grandų. Jis nenorėtų išskirti vieną kurį nors tapytoją , savo mokytoją, o visus suminėjus, gautųsi per ilgas sąrašas. Tačiau vis dėlto nusprendė, kad profesorių Antaną Andrijauską, filosofą, menotyrininką, dailės ir kultūros istorijos žinovą, privalo paminėti, nes jis kantriai šlifavo Kazimiero skonį, mokė reikšti savo mintis ir stengėsi sužadinti bendrybių pajutimą, kurios sieja, ne tik menininką , bet ir kiekvieną asmenybę su gamta, visuomene ir grožio pasauliu.
„Mano biografija kur kas mažiau sėkminga", - įsiterpia į pokalbį Jonas Jackevičius. „Nuo pat vaikystės norėjau kurti, bet žymiai proziškesnį likimą lėmė sudėtingas pokaris. Prašviesėjimas įvyko studijų metais : studijuodamas filologiją taip pat domėjausi muzika ir teatru, vėliau, dirbdamas žurnalistinį darbą, lankydavausi tapytojų studijose, susipažinau su daugeliu vaizduojamąjį meną kuriančių ryškių asmenybių. Draugaudamas su rašytojais ir menininkais ėmiau suvokti sąmonės ir pasąmonės jėgą, architektūros linijų, muzikos ir spalvų, taip pat literatūrinių struktūrų ryšį, vėliau savotiškai įliustravau kai kurias savo poezijos knygas. Manau, mano charakteris, kažkaip veikia ir Kazimierą". 
„Beje,- pastebi Kazimieras - mes dar nepaminėjome išskirtinės ryškios asmenybės, kuri parodoksaliu būdu iki šių dienų mums suteikia su niekuo nepalyginamą energetinį užtaisą. Tai - Elegijus Bukaitis - mūsų bičiulis, žymus choreografas, ypatingo likimo kūrėjas. Iki šiol - tai asmenybė, neleidžianti mūsų šeimai per daug įsijausti į kartais niūrią depresyvią tikrovę. Elegijus, stimuliuoja tarytum sveiko proto diktuojamą būseną, tačiau būsena kartais priverčia arba susipykti su protu arba kurti ką nors panašaus į meną, kuris taip pat yra savotiškas susipykimas su protu". 
Tai gana įdomus, ne šabloniškas pastebėjimas, tačiau, mano galva, su protu galima, o kartais gal ir reikia susipykti, tačiau proto ribose. Tai jau kūrybinės asmenybės credo. Kazimierui šia prasme pavyko - jis darbštus ir ambicingas savo asmens ugdymo požiūriu. Tobulino kūrybinius gebėjimus ne tik piešimo ir tapybos studijose, vėliau Vilniaus dailės akademijoje, monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedroje, kur įgijo vitražisto specialybę, bet ir pasirinko, atliepiančią dvasią bei kūrybines nuostatas, nelengvą bakalauro studijų kryptį - ,,Plastinio vaizdo ir muzikinio garso sąsajos", o 2017 metais, įstojęs į magistrantūrą, ėmėsi užkariauti dar aukštesnes teorijos viršukalnes, kurias įveikė lukštendamas studijų temą ,,Pasąmonė ir pasąmonės vaizdiniai tapyboje". Pastaraisiais metais keletas jo tapybos darbų (aliejius, akrilas) buvo eksponuoti Užupio kalno galerijoje surengtoje parodoje ,,Nostalgiškos istorijos" ir Menų tilto galerijoje - ,, Erdvės variacijos". Yra dailininkų klubo ,"Plekšnė" narys. Dalyvauja grupinėse parodose. 
„ Atminties kaleidoskope" Kazimiero darbuose spalvinė gama saikingesnė, negu tėvo, tačiau nėra achromatiška. Išraiškingas grafiškas linijas papildo kontrastingais spalviniais akcentais. Paveiksluose susintetinamos aktualijos, įžvalgos, nuotaikos ir nuojautų pasaulis, kuris nuspalvinamas savitos filosofijos, mitų, žmogaus likimo dramų, poetinių apmąstymų, muzikinės pajautos refleksijomis. Kartais kompozicijose pastebimi ir atpažįstami, realistiškai nutapyti daiktai, motyvai, tačiau jie nėra dominuojantys, o tėra tik naujo, kūrybiškai traktuoto pasaulio elementais. Tokiu būdu konstruojamas ne mums įprastos aplinkos ar lengvai „skaitomo" turinio vaizdas, o turintis paties dailininko atspindį - tai, ką kūrėjas mato, jaučia, suvokia - neretai su aliuzijomis į metafizinį, muzikos ar fantazijų pasaulį („Atminties atspindžiai", „Abejonė", „Scherzo A Dur", „D - Mol mėnesienoje", „Skrydis į tylą", „Spalvų metafizika", „Dekostruota tikrovė", „Pasiklydęs laike" ir kt.). Kai kurie vaizdai patraukia dėmesį netikėtomis temomis, drąsiais kalambūriniais sprendimais ( „Dviveidis Janusas padalina pasaulį", „Skilusi valanda", „Krentantis peizažas" ir kt.). Didžiumai darbų charakteringa santūri, apibendrinta meninė kalba, subalansuota kompozicija, gyvenimo reiškinių, peizažo pakylėjimas iki romantiškos nuotaikos dveksmo ( „Paukščio liūdesys", „Mėnulio patekėjimas", „Saulėlydis" ir kt.). Plastinis ritmas, neretai įgyja priešpriešines kryptis; psichologinės, būties tylos, ramybės nuotaikos priešpastatomos netikėtoms įtampoms („Paradoksas", „Priešprieša", „Naktis ir gėlė" ir kt.). 
Manau, kad Kazimieras Jackevičiaus - didelių potencialių galimybių dailininkas. Apie tai ypač byloja jo sugebėjimas kurti didelio formato monumentalius darbus, jungti kompozicijoje dekoratyvinius elementus su įvairių motyvų, formų, linijų, spalvinių dėmių sąranga, teikiančia paveikslui reikšmingumo, paslaptingo didingumo, o kartu išlaikant molbertinės tapybos savybes („Vakaro paslaptys", „Šventė", „Šventė 2", „Paryžiaus dangus ir zombiai" ir kt.). Pats autorius svarbiausiais savo kūrybos principais laiko intuityvumą, šamanizmą, meditaciją, atsitiktinumą, kurį kartais vartoja kartu su racionalumu. 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-05-09 11:23
 
Share |
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media